Audros apgadino prezidentinį vėjo malūną

Netoli Lazdininkų kaimo, pakelėje jau 115 metų stūksantis bei nuo 1997 m.  į Kultūros vertybių registrą įrašytas, valstybės saugomas technikos paveldas dabar atrodo gerokai aplamdytas: vėjas nuplėšė vieno iš sparnų vėjalentes.

Tie, kurie šį archajišką paminklą yra lankę anksčiau puikiai pamena, jog jis atrodė tvarkingas, kadangi 2009 metais iš apšiurusio pakelės vaiduoklio virto apylinkių puošmena bei atviru visuomenei: buvo sutvarkytas už privačias lėšas ir gavo prieinamų visuomenei lankyti valstybės saugomų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų tvarkomųjų paveldosaugos darbų išlaidų kompensaciją.

Galima patekti 

14,5 m aukščio ir 11,5 m pločio aštuonbriaunis Lazdininkų malūnas žaibiškai išgarsėjo visoje Lietuvoje, tuo labiau – Žemaitijoje po 2019-ųjų, kuomet šalies prezidentu tapo buvęs SEB banko prezidento patarėjas ir vyriausiasis ekonomistas G. Nausėda.

Dar iki šio neeilinio iš Klaipėdos kilusiam ekonomistui įvyko prie malūno nuolat sustodavo ir fotografuodavosi vestuvininkai, abiturientai, šiaip pro šalį į Darbėnus ar iš jų į Šventąja važiuojantys žmonės. Prezidentu tapus G. Nausėdai susidomėjimas šiuo objektu dar labiau išaugo.

Po to, kai malūnas buvo sutvarkytas, prie jo įrengta vaizdo stebėjimo kamera, yra ir lentelė su informacija, jog norintys iš vidaus apžiūrėti šį įspūdingą technikos, inžinerinį paveldą turėtų paskambinti nurodytu numeriu. 2019-aisiais savotiška malūno prižiūrėtoja buvo įvardyta Lazdininkų kaimo senbuvė Joana Rusienė.

Ji gyvena priešais malūną, kitoje kelio pusėje ir yra pasakojusi, jog raktus nuo malūno perdavė pats G. Nausėda su žmona Diana. Tikėtina, kad patekimą į malūno vidų privaloma užtikrinti dėl gautos valstybinės finansinė paramos objekto restauracijai. Viena iš sąlygų ir buvo padaryti kultūros vertybės paminklą prieinamą visuomenei.

Malūnas turėjo ne vieną šeimininką, tačiau pats ištikimiausias, dirbęs malūnininku iki pat savo mirties, buvo G. Nausėdos senelis, žemaitis Jurgis Končius. Jis už Amerikos anglies kasyklose uždirbtus pinigus šį malūną nusipirko 1925 m., o kaina buvo tokia, kaip 400... karvių.

Apie 1998 m. J. Končiaus duktė Ona Stasė Končiūtė–Nausėdienė (prezidento mama) susigrąžino tėvo malūną. Jį restauravo ir pritaikė turizmui: 2010 m. pakeistos stogo skiedros, uždėti nauji sparnai, viduje pakeistos išpuvusios sijos, iš vidaus pusės atnaujintas išpuvęs pamatinis vainikas, rekonstruoti laiptai, durys, atnaujinta malūno sparnus sukanti ašis.

Meistrai išlaikė ašies autentiškumą: ant metalinės jos dalies išliko įrašas, kad ji nuliedinta 1846 m. Sparnai, kurių ilgis nuo vieno krašto iki kito sudaro beveik 12 metrų, atkurti pagal buvusiuosius, tik dabartiniai labiau dekoruoti. Keturi malūno aukštai užima per 500 kv. m ploto.

Malūnas - keliauninkas

Įdomu tai, kad šis malūnas yra ne vietinis: jo gimtinė – Vilnius, kuriame jis stovėjo XIX a. Paskui perkeltas šalia Kretingos į Padvarius, iš kur 1907 m. į Lazdininkus jį pervežė žydų tautybės darbėniškis vaistininkas Švatelis.

Inžinerinis įrenginys keletą kartų buvo pirktas ir parduotas. 1925 m. Lazdininkų malūną iš Kazio Lenkauskio įsigijo ūkininkas, dabartinio Lietuvos prezidento senelis J. Končius. Matyt, verslus ir apsukrus žmogus buvo, nes Lazdininkų malūną nusipirko po to, kai subyrėjo senasis, netoli buvęs Darbėnų vandens malūnas. J. Končius suprato, kad apylinkėse jam nebus konkurentų, todėl ir investavo į vėjo malūną. Jis ypatingas tuo, kad turi pasukamą kepurę – specialiomis pavaromis kepurė būdavo pasukama ton pusėn, iš kurios tikimasi gero vėjo. Tokių malūnų reta.

Remiantis Kretingos muziejaus vyriausiosios muziejininkės-istorikės Jolantos Klietkutės surinkta informacija, naujasis šeimininkas pats dirbęs malūnininku, o bernus samdęs tik žemės darbams. J. Končius pirkinį labai brangino. Tarybiniais metais valdžia malūną nacionalizavo ir perdavė kolūkiui, tačiau dabartinio Lietuvos prezidento senelis dirbo čia malūnininku iki pat mirties.

Iki 1961 m. malūnas buvo varomas vėjo jėga, vėliau – elektra. Nuo 1979 m. malūnas neveikia. 1985 m. nuspręsta jame įkurti malūnų muziejų, tačiau ši idėja neįgyvendinta, o pastarasis sumanymas statiniui atnešė nemažai žalos: išmestos girnos, dalis mechanizmų. 1993 m. parduotas kolūkio inžinieriui Vytautui Grinevičiui.

Po penkerių metų trukusio teismų maratono su malūną privatizavusiu žmogumi šį objektą susigrąžino O.S. Končiūtė–Nausėdienė.

Svarstyta, jog medinio malūno ketvirtajame aukšte galėtų būti įrengta apžvalgos aikštelė, pirmajame – veikti kavinė, įrengta pokylių salė, svečių miegamieji. Šie planai kol kas neįgyvendinti.