Audrius Butkevičius: Vakarai mus „gins“ taip pat, kaip ukrainiečius

- Kadangi pranešama, jog prie Ukrainos sienų Rusija yra sukoncentravusi šimtatūkstantines karines pajėgas, būtų logiška manyti, kad Chersone bei Odesoje vyksta skubi gynybinių įtvirtinimų statyba: kasami prieštankiniai grioviai, statomi metaliniai „ežiai", įrenginėjami apkasai bei įvairūs spąstai priešams... Ar ukrainiečiai rimtai ruošiasi gynybai? O gal ten niekas netiki, kad rusas puls?

- Reikia pradėti nuo to, kad įtampa Ukrainoje tikrai tvyro: ir vakar, ir šiandien man skambina įvairūs draugai bei pažįstami ukrainiečiai, manydami, jog aš geriau žinau, ar rusai puls.

Ir tai rodo, kad šiaip ar taip, bet tikslas, kurį sau iškėlė Kremlius, yra pasiektas.

Tiek įtampa Ukrainoje, tiek nepasitikėjimo Volodymyro Zelenskio valdžia bei jos sprendimais, tiek neapibrėžtumas bei įtampa tarptautiniuose santykiuose yra pakankamame Rusijai lygyje.

Ar ukrainiečiai kasa prieštankinius griovius ir stato kitus įtvirtinimus? Ukrainiečiai mums tokie artimi savo mentalitetu, kad aš, būdamas Ukrainoje, dažnai pamirštu, jog esu išvykęs iš gimtosios Lietuvos.

Taigi, jeigu lietuviai, nuolat įsivaizduodami, jog Rusijos grėsmė yra kasdienė ir pakankamai didelė, iki šiol neturi nei priešlėktuvinės gynybos, nei normalių radio-elektroninės kovos priemonių ir net yra visiškai nepasirengę priimti NATO pagalbos (jeigu tokia būtų), panaudojant Suvalkų koridorių, jau nekalbant apie šio koridoriaus gynybą konflikto atveju, tai ko mes galime norėti iš vargšų ukrainiečių?

Jie elgiasi lygiai taip pat ir vadovaujasi lygiai tokia pačia lietuviška logika.

Žinoma, per pastaruosius septynerius metus ukrainiečiai kai ko pasimokė ir manyčiau, kad Ukrainos karinės pajėgos šiuo metu yra gana efektyvios bei galinčios pasipriešinti Rusijos agresijai. Įvairūs šaltiniai, aišku, suteikia skirtingos informacijos, tačiau įtikinamiausias šios Rusijos keliamos įtampos tikslas yra ne karas, o siekis priversti Ukrainos šiandieninę valdžią sušokti pagal Rusijos reikalavimus.

- Kokie tie Rusijos reikalavimai? Ko konkrečiai pageidauja V.Putinas iš Ukrainos?

- Pirmasis reikalavimas yra toks akivaizdus, labai konkretus ir plaukiantis iš šiandieninių vidinių Rusijos interesų bei poreikių - atiduoti Krymui vandenį.

Nes V.Putino aplinkos žmonės yra investavę didžiulius kapitalus, bandydami sukurti Krymą, kaip unikalią vidinę visos Rusijos vasarvietę, kuo ji ir buvo Šaltojo karo metais, kai visos turkijos, kiprai ir domininkanos ar nicos buvo neprieinamos netgi komunistų partijos viršūnėlei.

O štai dabar, gyvendami Šaltojo karo nuotaikomis ir naudodamiesi pandemijos keliamais malonumais, rusai panaikina galimybę savo piliečiams skristi į Turkiją.

Žinoma, tai yra atsakas į R.T.Erdogano demonstratyvią politiką parduodant Ukrainai karinę techniką - priešlėktuvinę gynybą ir bepilotę karinę aviaciją.

Bet šiaip ar taip, tai kuria tiems V.Putino administracijos draugams, kurie Kryme investavo pinigus, neblogą galimybę daug uždirbti. Bet kaipgi tu uždirbsi, kai normalaus vandens ten nėra, o visi Krymo malonumai su daržovėmis, užaugintomis darbščių totorių, tiesiog negalės pakliūti ant stalų atvykusiems Rusijos poilsiautojams?

Vandens nėra, o prieš akis - rinkimai, kuriems reikalingas palaikymas bei demonstracija, kad Rusijos valdžia ne šiaip sau gavo gabaliuką uolos, bet kad tai iš tikrųjų naudinga visiems Rusijos žmonėms, o šalies vadovai žino, ką daro.

Taigi vanduo į Krymą yra ne techninis klausimas - tai politinės galios ir politinio išmanumo bei tarnavimo savo tautai simbolis.

Kitas reikalavimas jau seniai visiems įgrįsęs iki gyvo kaulo - neuždarius sienų su Rusija, surengti rinkimus Donbase, t.y. Rusijos okupuotose teritorijose, kartu pripažįstant, kad jokios okupacijos nėra. Taip Rusija ten pasistatytų „teisėtą" valdžią, kuri iš esmės bus šlykšti penktoji kolona Ukrainoje.

Rusijos interesas yra palikti Donbaso teritorijas Ukrainoje su savo suformuotomis valdžiomis, sukuriant nuolat pūliuojantį skaudulį šioje valstybėje.

Trečiasis reikalavimas - nustoti kurstyti Vakarus prieš Rusiją skirti įvairiausias sankcijas, pripažinti, kad Krymas Rusijai priklauso teisėtai ir pradėti draugauti. O tuo pat metu Rusija traukia iš užančio įvairiausius dokumentus, nukreiptus prieš Ukrainos politikus, pradedant nuo paties V.Zelenskio dėl neva neteisėtai skiriamų pilietybių ir pan.

Ataka vyksta visomis kryptimis, įskaitant ir tarptautinį spaudimą, kuriam panaudojami ir mūsų mylimi draugai-europiečiai, pirmiausia E.Makronas su A.Merkel.

- Ar šie mūsų mylimi draugai-europiečiai gali kuo nors padėti Ukrainai?

- Pirmiausia jie Rusijos draugai, jeigu nepasakyti daugiau, kad tai yra Maskvos agentūra... Kalbėti apie Europos pagalbą Ukrainai tikrai nėra prasmės.

Žinoma, šiandien problema yra ir su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Nes artimų Džo Baideno draugų rate yra nuoseklių pono V.Putino interesų gynėjų, o demokratai visada buvo žinomi kaip žmonės, lengvai parduodantys savo šalies interesus...

Kaip elgsis Dž.Baidenas, kurio visa rinkimų kampanija buvo pastatyta ant antiputiniškos retorikos ir kaltinimų D.Trampui, kad jis esą yra prorusiškas, šiandien pasakyti labai sunku.

Paskutinis Dž.Baideno manevras, kuomet žmogus, tik ką pavadinęs potencialios priešininkės vadovą „žudiku", pastarajam šiek tiek pažvanginus ginklais, skambina ir sako: „Vova, kada mes pasimatysim?"

Žinoma, visa tai galima teisinti įvairiausiomis politinėmis gudrybėmis, tačiau reikia suprasti, kad Maskva puikiai išnaudoja šią situaciją kaip savo gyventojų sutelkimo technologiją, sakydama: „Matote, ar mes nesakėme, kad jie mėgino mus gąsdinti savo raketomis, bet kai tik mes parodėme, jog ruošiamės kariauti, tuojau pat atbėgo Baidenas, kuris netgi atšaukė savo laivus iš Juodosios jūros..."

Taigi V.Putinas turi kuo pasidžiaugti.

O kadangi mums svarbiausia yra Lietuva, galiu nesunkiai prognozuoti, jog, iškilus panašioms problemoms, bandymas simuliuoti adekvatų atsaką būtų lygiai toks pats.

Norintiems ginčytis tik priminsiu, jog Budapešto memorandumo nuostatos yra nė kiek ne mažiau įpareigojančios negu NATO 5-asis straipsnis. Ukrainiečiai, sutikę atsisakyti branduolinio ginklo mainais į pažadus ginti jų teritorinį vientisumą, šiandien graudžiai mirksi akutėmis, stebėdami, kaip vienas iš „gynėjų" okupuoja jų teritorijas, pora kitų „gynėjų" bando juos įtikinti, kad jiems iš to yra tik nauda, o dar vienas „gynėjas" iš už Atlanto neužima nedviprasmiškos pozicijos ir savo gynybinių galių apginti gražiosioms ukrainietėms nedemonstruoja...

- Yra ir kitų „karštųjų taškų" pasaulyje. Štai Taivanas skundžiasi, kad pastaruoju metu Kinija sutraukė karinę aviaciją ir grasina įsiveržti. Ar tai blefas, ar tikrai yra tokia grėsmė?

- Šie gąsdinimai nėra vien noras pasipuikuoti savo karine galia. Greičiausiai egzistuoja tam tikri tarpusavio susitarimai bei reikalavimai, kurių mes galime ir nežinoti. Pavyzdžiui, Taivano elitas yra investavęs milžiniškas sumas Kinijoje, tarp Taivano verslo elito ir Kinijos komunistų partijos įvairių atstovų yra ne tik priešprieša, bet ir daugybė verslo santykių bei interesų, kurie gali būti labai lengvai koreguojami, pagrasinus pagrindiniams taivaniečių aktyvams.

Taigi galvoti, kad Kinijos tikslas yra būtinai pasiimti Taivaną į savo glėbį, būtų naivu. Visiems, norintiems suprasti, kas vyksta, pirmiausia siūlau paskaityti Sun Tzu knygą „Karo menas".

- Tuo metu amerikiečiai traukiasi iš Afganistano, o jiems iš paskos ir kiti NATO partneriai... Štai, kas įdomu: kai tą patį mėgino daryti Donaldas Trampas, Lietuvoje buvo rėkiama, kad tai esą yra „kapituliacija", „bėgimas", „naudinga rusams". Kai tą patį daro Džo Baidenas - tyla ar netgi liaupsės įžvalgiam prezidentui. Kuo paaiškintumėte tokią neadekvačią reakciją?

- Imperija traukiasi... O taip yra todėl, kad mes turime absoliučiai nesavarankišką Lietuvos politiką, kuri griežtai buvo orientuota į demokratų partijos pergalę Jungtinėse Amerikos Valstijose ir dėl to įsijungė į D.Trampą kritikuojančių kitų europiečių chorą.

Šiuo momentu pasakyti ką nors blogo prieš Džo Baideną, reikštų sulaukti visiškai nemalonios reakcijos.

Jeigu Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadorius ateina į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą, kuriame profesoriui Adui Jakubauskui aiškina, kaip reikia traktuoti Lietuvos istoriją vietinių žydų istorijos šviesoje, tai įsivaizduokite, ką kalba tas ambasadorius, atėjęs į Lietuvos Užsienio reikalų ministeriją, kai ten sėdi vargšas anūkas?

Manau, kad bet kuris, kas yra buvęs valdžioje, puikiai žino šį JAV politikos niuansą, prieš kurį net rusai su savo tradiciniu chamizmu atrodo kaip švelnūs ir malonūs pašnekovai...

O mūsiškiai politikai tokiam spaudimui pasiduoda lengvai.

Tik problema čia ta, kad jie nėra mūsiškiai - tai yra samdomos lėlytės, tampomos už virvučių. Tikrais mūsiškiais jie taptų tik tada, jeigu saugotų ir gintų Lietuvos interesus.