Mirties medis virs gyvybės medžiu

Kalbėti apie kančią laikraščio puslapiuose - keista, nepopuliaru. Šiuolaikinė visuomenė - nekantri, dauguma gyvename taip, lyg kančios, senatvės ir mirties nebūtų, esame linkę tai neigti. Kūno skausmą slopinti vaistais, sielos klyksmą slėpti po gražiu įvaizdžiu, tildyti antidepresantais, svaigalais ar tuščiomis pramogomis. Įsivaizduojame, kad esame savo likimo kalviai, kad galime savo gyvenimą valdyti ir viską kontroliuoti. Anksčiau ar vėliau ta kontrolė išsprūsta iš rankų. Tada atsiveria beprasmybė.

Svarbu atliepti visus poreikius

„Realybė, kad jie mirs, dažnai nėra ligonių pagrindinė baimė. Labiausiai jie bijo patirti kančią“, - temos aktualumą pastebėjo UAB Klaipėdos hospiso ir VšĮ Paliatyvios pagalbos ir šeimos sveikatos centro vadovė, gydytoja onkologė Rasa Dagienė.

"Pacientai, sergantys piktybiniais augliais, dažnai kenčia ne tik dėl fizinių problemų, bet ir dėl dvasinių, psichologinių ir socialinių. Netektis, įskaitant vaidmens praradimą šeimoje, gyvenimo tikslų atsisakymą, mėgstamo darbo praradimą, fizinio kūno pasikeitimą, didėjančią priklausomybę nuo ligos. Visa tai ligonius veda į depresiją, psichologinį ir dvasinį išsekimą.

Medikamentai padeda kontroliuoti ligos simptomus, pagerinti ligonio gyvenimo kokybę, sumažinti tiek paciento, tiek jo artimųjų kančias, tačiau ne mažiau svarbūs ir alternatyvūs gydymo metodai, kurie padeda valdyti emocijas, suprasti baimes, objektyviai įvertinti ligą, padidina orumą ir viltį.

Hospisas - tokia asmens sveikatos priežiūros institucija, kuri teikia stacionarinę ir ambulatorinę paliatyviąją pagalbą, orientuotą į žmogų kaip visumą, patenkinanti fizinius, emocinius, psichologinius, socialinius ir dvasinius paciento ir jo artimųjų poreikius.

Paliatyviosios pagalbos esmė - sumažinti paciento kančią, kokybiškai kontroliuoti simptomus, taip pakeisti ligos eigą, kad pacientas kuo ilgiau išliktų nepriklausomas, o jo tinkama gyvenimo kokybė ir medikų jautrus požiūris gydant ir slaugant mirštantį pacientą užtikrina jo garbingą ir orų išėjimą iš gyvenimo", - sakė R. Dagienė.

Medikė akcentavo, kad labai svarbu laiku užtikrinti efektyvią pagalbą ne tik pacientams, bet ir jų artimiesiems.

„Žmonių gyvenimas bet kuriame etape gali įgauti ryškią prasmę. Tik suteikus kompleksinę pagalbą visai šeimai - kančios nelieka“, - sakė R. Dagienė.

Anot pašnekovės, patiems medikams išgyventi visas emocijas, kurios yra neatsiejama darbo dalis, padeda įvairūs užsiėmimai, tarpusavio bendravimas, psichologai.

Kvietimas atsiverti

„Kelionė per kančios dykumą. Taip aš vadinu procesą, kai jėgos išsenka ir, atrodo, neįmanoma nugalėti tamsos tiek savyje, tiek aplinkui. Tačiau šviesa visada laimi. Net pačiame tamsiausiame kambaryje užtenka paspausti vieną mažą jungiklį ir tamsa pasitrauks“, - sako choreografė, režisierė, šokio teatro „Judesio erdvė“ steigėja Laura Geraščenko, šią savaitę Klaipėdoje, Panevėžyje Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje (šiandien), pristatanti psichologinį šokio ir gyvos muzikos spektaklį „LibertaTEM“.

Spektaklyje keliami į gilius apmąstymus panardinantys klausimai: Ar kančia yra bausmė, o gal - impulsas ieškoti laisvės? Kas mus labiausiai stabdo gyvenimo kelyje, o kas veda į priekį? Kiek vertės prarastų gyvenimas, jeigu jame nebeliktų kančios ir mirties?

„LibertaTEM“ - tarptautinis „Judesio erdvės“ projektas, kuriame pagrindinės herojės vaidmenį atlieka pati Laura Geraščenko, taip pat šoka režisierius Marius Tumšys, Urtė Bulavaitė, gyvai dainuoja šiuo metu Klaipėdoje gyvenanti ukrainietė Ivanna Podolska, muzikos autorius ir pats gyvai spektaklyje grojantis pianinu kompozitorius Rui Filipe iš Portugalijos.

Pasak L. Geraščenko, spektaklio pagrindu tapo garsaus norvegų psichiatro Finno Skarderudo knyga „Nerimas: klajonės po modernųjį Aš“ bei autentiškos pačios choreografės istorijos, kurias ji aprašė savo dienoraštyje.

"Tai istorija apie mane. Vaikystėje patirta prievarta suskaldė mano asmenybę. Kaip gyventi su sužalota savo dalimi? Skausmingas vaikystės patirtis, traumas ilgai bandžiau paslėpti giliai savyje, užspausti, tačiau jos vis prasiverždavo, ėmė trukdyti santykiams.

Vienam su tuo susitvarkyti labai sunku, kyla didelė rizika „įkristi“ į aukos vaidmenį. Tokia kančia veda iki dugno.

Tik pasiekę dugną galime pasakyti stop, aš taip nenoriu. Tik atvėrę savo žaizdas, prašydami pagalbos ir pasitikėdami Dievo valia, turime galimybę pakilti ir išvysti šviesą", - kalbėjo L. Geraščenko.

Pasak menininkės, spektaklis „LibertaTEM“ - tai jos apsinuoginimas ir kvietimas kalbėti apie kančią.

"Tai sustabdyti galima tik garsiai kalbant, neslepiant, neužsimerkiant prieš tai, kas vyksta. Tik taip galima pradėti gyti. O gijimas būtinas, nes kol gyvename sužaloti, mes žalojame kitus ir taip sukasi traumuojantis prievartos mechanizmas. Jis sukasi iš kartos į kartą.

Šio spektaklio esmė yra kvietimas kalbėti, iškelti į šviesą savo sielos žaizdas, jas priimti ir užgydyti. „LibertaTEM“ teigia, kad kančia - ta ne skriauda, o dovana - nemaloni, tačiau auginanti, gryninanti, plečianti ir vedanti į laisvę, šviesą, viltį", - sako L. Geraščenko.

Kančia priverčia atlikti gyvenimo auditą

Choreografei antrina ir psichoterapeutė, socialinių mokslų daktarė, Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro vadovė Dalia Puidokienė.

Pasak jos, kenčiantis žmogus gali jaustis tarsi įkalintas, tačiau jis turi suprasti, kadi tik nuo jo pasirinkimo priklauso, pasiliks jis kančioje ar iš jos išeis.

"Pasilikti kančios kalėjime nėra jokios prasmės. Tai veda tik į ligas, depresijas. Man labai brangus artimo žmogaus, kuriam teko daug kentėti sovietmečiu, teiginys, kad palaiminta yra ta kančia, kuri atveria akis tiesai. Tiesa padeda išeiti iš kančios kalėjimo.

Kančia, sunkumai žmogų brandina. Jų nepatyręs žmogus taptų tarsi sugedęs vanduo ar sugižęs pienas. Kančia žmogų gali sustabdyti, priversti jį nusimesti visas kaukes, atlikti savo gyvenimo ir pasirinkimų auditą ir pasirinkti kitą variantą.

Nesakau, kad kančia yra vienintelė sąlyga ir būtinybė tai padaryti, tačiau ji tikrai veikia", - sakė D. Puidokienė.

Psichoterapeutė taip pat akcentavo, jog savo išgyvenimais būtina dalintis, garsiai kalbėti su kitais žmonėmis ir labai džiaugėsi šokio teatro „Judesio erdvė“ spektakliu. "Drąsa atsiverti, parodyti save tokį, koks esu, yra labai stipru. Ji kaip sniego gniūžtė padrąsina ir kitus, suteikia stiprybės ieškoti dalykų, kurie pripildytų gyvenimą. Juk žmogus dažnai pradeda kentėti, kai nemyli savęs, nusisuka, negirdi savęs.

Tai gali nutikti dėl įvairių priežasčių, taip pat ir dėl vaikystės patyrimo, jei gyvenome aplinkoje, kurioje nematėme, negavome meilės. Todėl labai svarbu, kad žmogus atsisuktų į save, pastebėtų save. Juk visi žinome posakį „Mylėk savo artimą kaip save patį“. Negalime mylėti kito, jeigu nemylime savęs. Pamilti save, pasirūpinti savimi kaip bejėgiu mažu vaiku - tai jau būtų didžiulė pagalba, brendant iš kančios", - patarė D. Puidokienė.

Meilės ženklas

„Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau.“ Toks yra Jėzaus naujos žmonijos projektas ir planas mums", - šv. Jono Evangelijos žodžius Didžiojo penktadienio išvakarėse akcentavo Klaipėdos šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčio klebonas, pranciškonų vienuolis brolis Benediktas Jurčys.

„Brangieji, išdrįskime rizikuoti dėl gėrio kaip Kristus rizikuoja. Jis vakarieniauja su apaštalais, nors žino, kas jo laukia. Eucharistijos šventimas - brangiausia Jėzaus palikta gyvoji dovana žmonijai. Velykine dovana tampa jo ramybė. Ramybė nėra skirta tingėjimui. Tegu mūsų ramus buvimas būna darbingas ir kūrybingas“, - linkėjo vienuolis.

„Kontempliuodami Nukryžiuotąjį Kristų nusimeskime kaukes, išpažinkime, kad ir mes esame žaizdoti, padėkime šalia mūsų esantiems kenčiantiems žmonėms“, - šią savaitę ragino tikinčiuosius ir popiežius Pranciškus.

Popiežius pastebėjo, kad šiandien žmoniją slegianti neviltis panaši į tą neviltį, kurią patyrė Jėzaus mokiniai mokytojui mirus.

"Mus slegia tamsios mintys ir nusivylimo jausmas. Kodėl tiek daug abejingumo Dievui? Kodėl pasaulyje tiek daug blogio? Kodėl vis didėja nelygybė, o taip trokštama taika neateina? Kiekvieno širdyje daug išblėsusių lūkesčių, daug nusivylimų. Kartais girdime sakant, kad praeityje buvo geriau, kad šiandien pasaulyje ir Bažnyčioje viskas ne taip, kaip kadaise... Kitaip tariant, ir šiandien viltis kartais atrodo užversta nepasitikėjimo akmeniu.

Mokinių sąmonėje įsirėžė vienas vaizdinys - kryžius. Tačiau netrukus jie šiame kryžiuje atras naują pradžią. Brangūs broliai ir seserys, Dievo pasėta viltis gimsta ir atgimsta juodose mūsų nuviltų lūkesčių duobėse.

Dievo viltis niekada nenuvilia. Tik pagalvokime apie kryžių: baisiausią kankinimo įrankį Dievas pavertė didžiausios meilės ženklu.

Tas mirties medis, virtęs gyvybės medžiu, primena, kad ten, kur mes matome pabaigą, Dievas kuria naują pradžią. Tad šiandien pažvelkime į kryžiaus medį, kad mumyse sudygtų viltis."