Vytautas Valevičius. Išgąsdinta visuomenė

Sunkiausia tai, kad kasdien vis sunkiau atskirti gėrį ir blogį, tiesą ir netiesą, grožį ir bjaurumą, teisingumą ir neteisybę, didvyriškumą ir nusikalstamumus, gerus ir blogus žmones, verslumą ir apgavystes, laisvę ir savivalę, tikrovę ir iliuzijas, tvarką ir anarchiją.

Tai, kas teisinga ir kas neteisinga, demokratiją ir populizmą, moralę ir amoralumą ir t.t. 

Politinis sukčiavimas ciniškai vadinamas nekaltomis „politinėmis technologijomis“. Žmogaus biologinių savybių (instinktų) išnaudojimas literatūroje, muzikoje ir televizijoje keičia tikrą meną. Ir panašiai.

Savivalė ir iliuzijos užklumpa vis daugiau žmonių, pasireiškia visose žmogaus gyvenimo srityse - amoralumo, nusikalstamumo, terorizmo, ekstremizmo, mistikos, voliuntarizmo, utopizmo, tamsumo ir panašiais pavidalais. 

Žmonėms vis sunkiau suprasti vieni kitus. Tos priemonės, kurios egzistuoja kurti gėriui, dabar naudojamos blogiui, tai tampa gyvenimo norma. Negeri žmonės gyvena geriau nei padorūs.

Todėl sunku identifikuoti socialinę pažangą. Gerėja gyvenimas, o gal blogėja?

Norint atsakyti į šį klausimą, reikia lyginti su tuo, kas jau buvo. Čia jau neaišku. Turime šiek tiek istorinių žinių iš senovės Graikijos ar Romos, dar kiek girdėję apie viduramžius, na ir smetoninę Lietuvą. Apie socialistinę Lietuvą pasakoja dar gyvi joje gyvenę.

Tiesa, šie istoriniai paveikslėliai yra painūs, girdėti kaip gyveno valdovai, visai nereiškia  to, koks buvo gyvenimas.

Ponai sau, žmonės sau.

Dar labiau mus nuvilia šiuolaikinio gyvenimo naujovės. Jaunoji karta ryškiai skiriasi nuo ankstesnio gyvenimo būdo.  Kartų kaita įgijo naują prasmę.

Anksčiau interneto nebuvo, mobilūs telefonai radosi irgi gana neseniai, o vyresni žmonės ne visuomet sugeba priimti naujoves.

Bet ar tai nauja?

Štai viena citata: „Šiandien jaunimas mėgsta komfortą, pinigus ir, be to, tinginystę. Nebenori tuoktis, o jei susituokę – kurti šeimos, sutinka turėti vieną ar du vaikus, kad geriau pajustų esamą akimirką. “ (Polibijus 200 m. pr. m.e.).

Dar geriau pasakė Platonas: "Kai tėvai įpranta leisti vaikams daryti savo, kai sūnūs nebesiklauso jų žodžių, kai mokytojai dreba prieš savo mokinius ir tenori juos glostyti, kai jauni žmonės niekina įstatymus, nes jie nebepripažįsta nieko ir niekieno autoriteto, tada tai tampa  tironijos pradžia“.

Tai tik paprasti ir visiems žinomi pagąsdinimai. Istorijoje jie daromi nuolatos. Daugiausia gąsdinimų matyt pateikė Renesanso epochos gydytojas ir rašytojas Nostradamas.

Garsioji bulgarų aiškiaregė Vanga mirė 1996-aisiais, tačiau ji paliko gana konkrečias prognozes kiekvieniems dvidešimt pirmojo amžiaus metams.

2023 m. Vanga Rusijai ir pasauliui prognozavo stichines nelaimes ir ginkluotus susirėmimus.

Dar visai neseniai 2012 pasaulio pabaigos prognozė – plačiai po pasaulį paplitusi pranašystė, tuomet turėjo įvykti pasaulio pabaiga.

Ši idėja buvo išplatinta knygomis, televizijos laidomis, interneto straipsniais. Ji grįsta Mezoamerikos ilgojo skaičiavimo kalendoriaus pabaiga: 5125 metų periodo pabaiga (2012 m. gruodžio 21 d.)

Taip pat įtraukti aplinkotyrininkų ir klimatologų perspėjimai apie gresiantį masinį rūšių nykimą, klimato kaitą.

Remtasi įvairiais kitais senoviniais kūriniais, pranašystėmis, piešiniais, prognozuojančiais pasaulio pabaigą.

Lengva gąsdinti, kas įvyks po šimto ar daugiau metų. Pats pranašautojas jau bus miręs, nebus kam atsakyti. Štai orų prognozuotojai gali būti nubausti, jie pergyvena savo pačių orus ar net kataklizmus.

Čia tenka  susimąstyti: kam tai naudinga, kam to reikia?

Suprantu žiniasklaidą – jai reikia sensacijų. O pranašams?

Tiesa, kai kurie politikai vis taikosi į jų vietą. Ir tai ne tik Donaldas Trumpas ar Viktoras Uspaskichas. Tai gali būti ir „tautinis patriotas“ ar netikras gydytojas.

Gąsdinimo paskirtis – protą pakeisti jausmu. Jie visų panašūs, o protai dažnai dirba pagal vieną logiką, ji neleidžia nuklysti į lankas.

Jei gąsdinsime visuomenę, rasis  „banda“, kuri eis paskui „lyderį“. 

Taip, kaip kaip avys seka paskui aviną.