Vytautas Valevičius. Ar pasauliui reikia psichiatro?

Senos patirties pritaikymas nebetinka. Dar ne visi sugeba dirbti kompiuteriu, o jau atsirado dirbtinis intelektas. Jis sugeba parašyti geriau už mažaraštį moksleivį ar net studentą.

Gatvėse jau pradėjo važinėti automobiliai be vairuotojų.  Socialiniuose tinkluose priviso visokių bjaurybių nuo kurių sunku apsiginti. O čia dar ir sukčiai vagia iš, atrodytų, saugių banko sąskaitų ar net telefonų.

Draugai bendrauja taip, kad nebereikia susitikti, užtenka peržiūrėti vienas kito socialinius tinklus, kur ir atvirukas, ir filmukas.

Paskaitas gali klausyti iš viso pasaulio, stebėti savo monitoriuje.

Tiesa, čia vėl iškilo gigantiška problema: ko klausyti, kuo tikėti.

Sąmokslo teorijos mažai skiriasi nuo to, ką anksčiau mokslas vadino hipotezėmis.  Jos niekuomet nebuvo įrodytos ar pagrįstos faktais.

Viskas taip ryškiai keičiasi, kad ne visi spėja keistis iš paskos, prisitaikyti. Bandymas gyventi senoviškai reiškia savęs ribojimą ir galimybes kitiems, aktyvesniems, tave išnaudoti.

Užsidarymas savo kiaute tik laikinai sustabdo aplinkos poveikius, kurie anksčiau ar vėliau pralaužia apsauginį kiautą.

Žmogus, bendruomenė, valstybė ar net jų sandrauga atsiduria situacijoje, kai reikia veikti, o neaišku kaip. Nepasirengę. To pasirengimo daug kur trūksta, nes numatyti ateitį gali tik tie, kurie giliai suvokia raidos procesus.

Kokia bus ateities mokykla, kiek jai reikės mokytojų, kokios bus sveikatos ir sveikatinimo paslaugos, kokių specialistų reikės po dešimties metų (nes jiems paruošti irgi reikia vos ne dešimtmečio), kokia energija bus naudojama buityje ir pramonėje, kokius objektus reikės naikinti, kokia vyraus ekonomika (paslaugų, atradimų ar kita)?

Kaip važiuosime, kaip skrisime, ką valgysime, ką gersime?

Stephenas Hawkingas sakė: „Intelektas – tai gebėjimas prisitaikyti prie pokyčių.“ Ar šiandien užtenka šio komponento? Vertinant sprendimus, kuriuos stebime, tenka tuo abejoti.

Pasaulyje vis daugėja nenuspėjamų dalykų: buvęs JAV prezidentas abejoja rinkimų rezultatais, Švedijoje ir Danijoje vis dar degina koranus, Rusija vis dar naikina fašizmą Ukrainoje, nors ten jo nėra, lietuviai ginčijasi, ar jos dainius yra vertas pagarbos.

Europoje vyksta paminklų naikinimo vajus dėl abejotinos istorijos, Kinija stato miestus, kuriuose veik niekas negyvena (Kangbashi buvo pastatytas norint apgyvendinti maždaug milijoną žmonių, tačiau iki šiol gyventojų čia vos keli tūkstančiai).

Anksčiau trūkdavo žinių, dabar skęstame informacijos pertekliuje. 

Žmonija pagamina pakankamai maisto, milijonai nutukusių žmonių, tačiau kasmet tūkstančiai vaikų miršta dėl bado.

Kiekvienas, atnešęs lagaminą į parodų salę, gali būti pavadintas menininku.  Paveikslus piešia drambliai ar beždžionės, tuo praturtindami meno pasaulį. 

Sąrašas galėtų būti tęsiamas dar ilgai, tačiau mes visi turime savo pavyzdžių.

Taigi turime du dėmenis: staigus pasaulio kitimo greitis, kuris reikalauja rimto intelekto, jo dar gerokai trūksta.

Antra -  absurdo pasaulyje augimas, tai tapo nuolatiniu procesu.  Be jo būtų galima ramiai ir nuosekliai eiti į priekį ir didinti pasaulio gyventojų gerovę.

Ko gi trūksta? Galbūt galima rasti pasaulio gydytoją, kuris, jei nepanaikintų, tai bent sumažintų šių nesąmonių kiekį.

Medicinoje yra specialistai, kurie užsiima sąmonės derinimu, kai jos raida tampa neproporcinga. Jie vadinami psichiatrais.

Gal pasauliui tiesiog reikia gero psichiatro?