Vytautas Čepas: „WOW“

Tokių pavyzdžių apstu kasdieniniame mūsų gyvenime. Štai kad ir paskutinių dienų įvykiai Lietuvoje, kada lyg ir kilnūs ir taurūs politikų tikslai atsisuka prieš juos pačius ir visus mūsų valstybės piliečius. Tačiau šį kartą ne apie trąšas, Landsbergį ar Šimonytę.

Noriu pakalbėti apie jau plačiai ne vien tarp jaunų žmonių išplitusį jaustuką „wow“ (tariama „vau“), atkeliavusi pas mus iš anglų kalbos. Į lietuvių kalbą jis verčiamas kaip „vaje“, „puiku“ ir vartojamas nuostabai, susižavėjimui, pasitenkinimui ir pasigėrėjimui išreikšti. Pavyzdžiui: „Vakarykštis koncertas - vau! Kelionė buvo vau! Tas paveikslas - tai absoliutus vau! Šitas gabalas neįtikėtino didumo vau!“

Naudojamas jis ir kitais atvejais, bet visada norint pasakyti, kad tai yra kažkas daugiau nei įprasta, aukščiau vidutiniško. Tačiau ne visada.

Dabar jau formuojasi praktika tą „wow“ vartoti kaip įterptuką, dėl ko dažnai girdime, kaip vienas kažką šneka, o kitas nelabai klausosi, bet kartas nuo karto, kad palaikytų pokalbį ir nepasirodytų nemandagiu, įsiterpia vis kartodamas vau.

Atseit girdžiu, žaviuosi esu nustebęs, gal net sukrėstas (vau, vau, vau).

Lyg ir nieko baisaus, maža kaip jaunimas maivosi, o kartais visokių subkultūrų atstovai taip pašneka, kad be vertėjo neapsieisi, tačiau kaip tai pradeda sklisti iš TV ekranų ir radijo imtuvų, per šventinius renginius, kai visokie laidų vedėjai tuo vau tiesiog springsta, darosi nejauku ir nesmagu.

Tada jau ir neviešame kalbėjime tai pradeda kliūti, atrodo, kad mūsų kalba tiek nuskurdo, kad nebeturi žodžių nuostabai ar pasigėrėjimui bei kitoms emocijoms išreikšti.

Nejau norint atrodyti šiuolaikišku ir labai originaliu ar tvirtai įsirašiusiu į kontekstą tėra tik toks būdas – vartoti svetimybes, juoba tokias nevykusias, kada tas vau dažnai kartojamas išvirsta į paprastą au.

Tad neretai toks kalbėjimas primena kažką labai šuniško kai vienas šneka, o klausantysis kas antrą sakinį aploja au, kartais net po kelis kartus au, au, au.

Lietuvių kalba kaip reta kita yra labai turtinga jaustukais tinkamais emocijoms ir jausmams reikšti (nenaudojant keiksmažodžių!). Vietoje to vau galime vartoti: vaje, puiku, nieko sau, negali būti, eik tu, žavu, nepaprasta, nuostabu, siaubas ir t.t.

Jei jau norminė leksika netinka, atrodo prasta, mužikiška, galima pasitelkti tokius šedevrus: aš apšalęs, nu tu duodi, nu tu geras, na ir pavarei, na ir varai, neskiesk miltais, nebūk maumas...

Na, o jei esi kiek dievotas, drąsiai gali naudoti: dieve mano, o dieve, o viešpatie, o Jėzau, vajetau, va tai tau...(vis tik geriau neminėti Dievo vardo be reikalo)

Variantų šimtai, tik rinkis ir naudok. Tačiau atsirado vienas žodelytis, bet įdėtas į mūsų lūpas iš gimtosios kalbos ištrina didžiulį plastą jaustukų, skurdina ją, bendravimą, natūralias emocijas, o iš jų kylančius jausmus paverčiantis sintetiniu,abejingu, niekuo neįpareigojančiu trijų garsų junginiu - vau!

O teigiama, kad valstybinei lietuvių kalbai niekas negresia, kad ji kaip niekada yra gerai apsaugota. Gal ir taip, tačiau kirba viena abejonė – ar lietuvių kalba yra apsaugota nuo... lietuvių, nuo tų, kurių viena koja dar mėšle, iš kišenės kyšo plūgo rankena, o lūpose jau wow, wow, wow...