Vytautas Čepas: Atviras laiškas Lietuvos Respublikos prezidentui Gitanui Nausėdai

Šiuo viešu laišku viso labo tikiuosi atkreipti Jūsų ir visuomenės dėmesį į istoriją, kai tinkamai neišnagrinėjus baudžiamosios bylos dėl trijų žmonių nužudymo laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme buvo nubausti trys jauni vyrai: Markas Kardišauskas, Audrius Skėrys ir Šarūnas Juodžbalis.

Apie tai 2019 m. parašiau dokumentinį romaną „Siena". Neatimdamas daug brangaus Jūsų laiko trumpai išdėstysiu reikalo esmę.

Minimos bylos ikiteisminis ir teisminis nagrinėjimas tęsėsi net 13 metų (nuo 2004 08 17 iki 2017 03 31) ir buvo plačiai aptarinėjamas to meto žiniasklaidoje kaip „Jackos byla."

2000 04 01 Šiauliuose nužudoma Rima Bielskienė.

2000 06 16 Kaune nušaunamas nusikalstamo pasaulio „autoritetas" Ramūnas Kuzminas.

2000 08 18 Šiauliuose nušaunama vaistininkė Alma Zinkutė.

Po ketverių metų, 2004 08 17, operatyvininkai apklausia už išžaginimą 11 metų laisvės atėmimo bausme nuteistą nestabilios psichikos kalėjime sunkiai sužalotą asmenį, kuris papasakoja ne tik dalyvavęs nusikaltimuose, bet ir pats žudęs

Taip pat įvardija ir bendrininkus, kurių skaičius skirtingose ikiteisminio tyrimo etapuose keičiasi, nes vieni įrodo savo alibi, kitus pats liudytojas prisipažįsta apkalbėjęs.

Parodymai daugybę kartų keičiami, pritaikomi prie bylos eigos, kelis kartus pats liudytojas žodžiu ir raštu jų atsisako.

Bylos nagrinėjimą griauna teisėjų girtuokliavimas ir kyšininkavimas, įtartini prokuroro ryšiai su nusikaltėliais. Dėl to du kartus teisėjų kolegijos išformuojamos ir sudaromos naujos, prokuroras nušalinamas nuo bylos nagrinėjimo.

Byla ilgainiui apauga naujais epizodais, įtariamaisiais, liudininkais ir tęsiasi metų metais.

Tačiau ne tai baisiausia! Nagrinėjant bylą Apeliaciniame teisme vieno iš teisiamųjų advokatas Egidijus Bičkauskas atranda nuslėptus R. Bielskienės nužudymo biologinės ekspertizės išvadas, kur juodu ant balto parašyta, kad nužudymo vietoje aukos panagėse rasti DNR pėdsakai, pirštų ir pėdų atspaudai, plaukai ant lipniosios juostos, kuria buvo surištas aukos kūnas, cigarečių nuorūkos nepriklauso nė vienam iš teisiamųjų.

Tai ir buvo pateikta teismui kaip neginčitini įrodymai kad teisiami ne tie asmenys.

Deja, Apeliacinis teismas nusprendė, kad neabejotini nekaltumo įrodymai...nieko neįrodo ir apskritai yra beverčiai!

Apie biologinės ekspertizės išvadas gerai žinojo ir Aukščiausiojo teismo trijų teisėjų kolegija, tačiau savo galutiniame ir neskundžiamame verdikte apie tai neužsiminė nė žodeliu, lyg tokios ekspertizės iš viso nebuvo!

Gerb. Prezidente, tai nėra eilinė kriminalinė byla apie kokias kasdien mus informuoja žiniasklaida. Joje lyg siūlų kamuolyje suvytos visos mūsų valstybės policijos, prokuratūros, teismų ir įkalinimo įstaigų bėdos.

Suprantama, teismai neapsaugoti nuo klaidų, jų buvo ir bus, tačiau ar galima vadinti klaida, kai nuslepiami šimtaprocentiniai nekaltumo įrodymai, galėję iš esmės pakeisti trijų jaunų žmonių likimus?

Ar klaida, kad mūsų prokurorams ir teisėjams DNR ir pirštų atspaudai vis dar nėra įrodymai? O juk už lango XXI amžius, visame pasaulyje remiantis genetiniais tyrimais yra taisomos teismų padarytos klaidos, žmonės išteisinami, valstybės jų atsiprašo, moka kompensacijas.

Tik ne Lietuvoje! Čia lyg viduramžiai, tad nenuostabu, kad nuosprendžiai iki gyvos galvos skelbiami remiantis šuns užuostais kvapais prieš dešimtmetį paimtais iš nusikaltimo vietos.

Ar klaida, kai Aukščiausiojo teismo trijų narių kolegija kolegialiai „nemato" grubiausių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų ir ramia sąžine pasirašo neskundžiamą nuosprendį iki gyvos galvos?

Tad natūraliai kyla klausimas, kam tarnauja mūsų teisėsauga - statistiniam teisingumui, žmonėms ar klanui, apie kurį vis garsiau kalba visuomenė?

Klaidos paprastai daromos, kai kas nors netyčia apsirinka, ne taip supranta, neįsigilina...

Tačiau čia ne tai! Čia žinojo, matė, jiems buvo žodžiu ir raštu sakoma - ne tuos teisiate, nedarykite klaidos!

Deja, tikėjimas savo visagalybe, klano galia, munduro garbė buvo aukščiau už teisingumą.

Po 13 metų ikiteisminio tyrimo ir teismų maratono prisipažinti, kad buvo padarytos beveik visos įmanomos šiurkščiausios klaidos, niekam neužteko nei pilietiškumo, nei drąsos, nei dvasinės stiprybės.

Gerb. Prezidente, romaną ir prašymą imtis priemonių sustabdyti neteisybę nusiunčiau Seimo Žmogaus teisių komitetui.

Kreipiausi net keturis kartus (du iš jų nesulaukus atsakymų buvo prašymai bent jau kaip nors, ką nors atsakyti), Nepriklausomybės akto signataras Egidijus Bičkauskas parašė raštus generaliniam prokurorui (žodžiu kreipėsi ir knygą įteikė Jūsų naujai paskirtai gen. prokurorei), Aukščiausiojo teismo pirmininkui, teisingumo ministrui, Seimo teisės ir teisėtvarkos komitetui...

Dažniausiai, tik primigtinai pareikalavus, buvo gauti standartiniai atsakymai, kad tai ne jų reikalas!

Gerb. Prezidente, knyga ir prašymas rasti išeitį iš susidariusios padėties buvo išsiustas ir Prezidentūrai. Deja, atsakymas toks pat kaip ir iš visų aukščiau paminėtų teisingumą valstybėje serginčių institucijų.

Tikėtina, kad Jūsų patarėjai gautą informaciją įvertino kaip nereikšmingą ir ji Jūsų nepasiekė.

Tai, beje, ir buvo priežastis, kodėl nusprendžiau kreiptis į Jus atviru laišku.

Ratas užsidarė, siena, apie kurią rašiau knygoje, negriuvo, atvirkščiai - sutvirtėjo, tapo dar galingesnė dar labiau neprieinama.

Nei vienam valstybės veikėjui nekilo net menkiausias noras bent jau pasidomėti - gal ten rašytojas ką nors pripainiojo, juk neįmanoma, kad mūsų demokratinėje valstybėje trys jauni vyrai jau dvidešimt metų sėdi kalėjime už nusikaltimus, kurių nepadarė? Nė vienam!

Gerb. Prezidente, mes daug kalbame apie reformas, teisingumą, teisinę valstybę, žmogaus teises, apie tai, kad kiekvienas mūsų yra lygus prieš įstatymą.

Ir tai gerai!

Blogai, kad viskas kalbomis ir baigiasi, kad įvykus akivaizdžiam neteisingumui, kaip ir šiuo atveju, visi ugningi kalbėtojai ir reformatoriai neria į krūmus - mes čia nė prie ko, čia ne mūsų reikalas!

Tada kyla logiškas klausimas - kieno tai reikalas?

Sovietmečiu buvo populiarus posakis „skęstančiųjų gelbėjimas pačių skęstančių reikalas."

Bet kaip gelbėtis, kai dvidešimt metų sėdi už grotų ir į tavo nevilties šauksmus niekas nekreipia dėmesio.

Vienas iš nuteistųjų, A. Skėrys, jau tris kartus kreipėsi į teismą prašydamas įkalinimą iki gyvos galvos pakeisti į terminuotą bausmę. Bet tam reikia, kad jis prisipažintų padaręs nusikaltimą, už kurį nuteistas.

Tai jis kategoriškai atsisako padaryti verčiau ir toliau likdamas nelaisvėje.

Taip, visi trys nuteistieji nėra elito atstovai.

Augę be tėvų, dar paauglystėje pasukę klystkeliais tikrai nebuvo pavyzdiniai valstybės piliečiai.

Tačiau verdiktą kalėti iki gyvenimo pabaigos dar dvidešimties nesulaukusiems jaunuoliams, nesuteikiant nė menkiausio šanso pasitaisyti, net tolokai nuo demokratijos nutolusiose valstybėse vargu ar kas nors pavadintų humanišku.

Gerb. Prezidente, tikrai nepretenduoju į Emilio Zola šlovę, šį atvirą laišką parašiau tik dėl to, kad Jūs esate paskutinė teisingumo viltis, už Jūsų nugaros vien abejingumas ir neviltis!

Sakoma, kad apie valstybę sprendžiama pagal tai, kaip joje yra teisiama. Nuo savęs pridėčiau - ir pagal tai, kaip yra taisomos teisingumo padarytos klaidos.

Tikiuosi, kad Jūs su tuo sutiksite, juk, tiesą sakant, baisiausia šioje istorijoje yra ne tai, kas padaryta, o tai, kad visi apie tai žino, bet nieko nedaro!

Su gilia pagarba

Rašytojas Vytautas Čepas. Eltos nuotr.