Vilius Kavaliauskas: "Kvietimas Pilėnams buvo beprasmis"

Po to 10 metų stebėjome valdžios pastangas skraidinti iš vieno Lietuvos galo į kitą (brangesnį) artimųjų sklypus ir žūtbūtines kovas dėl tvartelių.

Paskutinis dešimtmetis – tai kova už vietą balkonėlyje.

Taip, tame pačiame balkonėlyje, kurį paslaugi policija iš anksto atitveria nebūtinai rinktiems ir nebūtinai mieliems žmonėms. Vilniaus politikos balkonėlis – tai Paryžiaus triumfo arka, po kuria ėjo Napoleonas, Hitleris ir de Golis.

Atrodo, kad būtent iš to balkonėlio gausi teisę būti išneštas tiesiai į Rasas, atgulti šalia Basanavičiaus ir net pasistatyti paminklą Lukiškėse. Tik štai noriu suabejoti ta perspektyva.

Gal žinote, kuriam diktatoriui po mirties laistė neužmaršties rožes?

Savo akimis mačiau, kaip ispanai nugriovė paskutinį paminklą Frankui.

Staliną iš mauzoliejaus išmetė naktį (baisi pranašystė Putinui, taip norinčiam būti panašiu). Gaila, kad tas pat laukia 26 metus Baltarusijos valstybę lipdžiusio Lukašenkos (tauta vertins ne pagal tai, o pagal jai rodytą pagarbą).

O mūsų balkonėlio gyventojas?

Ką pasakys apie jį „ne žmonės“ ir „jedinstveninkai“ – akivaizdu. Man baugu pagalvoti apie bendražygius – jie bėgs demaskuoti mylimą vadą, siūlydami paskutinius išvogtų archyvų likučius.

Atsiras ir tokių, kurie priims į balkonėlį tik pagal nuopelnus (tokioms mintims nuteikė naujoji balkono kalbėtoja).

Bet balkonėlis – tai ne karjeros pradžia. Tai patriarcho saulėlydis.

Kvietimas Pilėnams buvo beprasmis – paskui tokius jau neinama.