Vilius Kavaliauskas: „30-metis. Sveikinu tuos, kurių nesveikina"

ą laikmetį liudininku pergyvenau ir aš, po 1992-ųjų rinkimų pakviestas techninėms pareigoms, tame tarpe – ir Rusijos kariuomenės išvedimo informaciniam nušvietimui.

Bent dukart savaitėje rengiau Vyriausybės įgaliotinio išvedimui pulk. Stasio Knezio (1948-2011) spaudos konferencijas.

Su pulkininku kartu teko dirbti ir vėliau, nesu sutikęs sąžiningiau dirbusio žmogaus.

Pristatinėjom valstybės ir KAM pareigūnus, kurių kiekvienas turėjo savo užduotis. Visų uždavinys buvo vienas – susitelkti, likviduoti krizines situacijas, kad svetimi kuo greičiau išeitų.

Tas situacijas (kad rusai neišeitų) vis dėlto kažkas kūrė – kviesdami į Lietuvą su rusais kovojančios Čečėnijos lyderį, sprogdindami tiltą per Bražuolę, išvesdami į mišką savanorius.

Gal gerai, kad vadovybėje buvo likę du stabilūs ir nenervingi žmonės – Algirdas Brazauskas ir Audrius Butkevičius.

Nepasirašius tarpvalstybinio susitarimo, Audriaus Butkevičiaus ir Pavelo Gračiovo parašai po išvedimo grafiku tapo svarbiausiu sėkmės argumentu.

Jelcinas pasitikėjo Gračiovu, o tas staiga sumanė Lietuvos pavyzdžiu parodyti Europai, kad ir Rusijoje yra patikimų politikų.

Tame akivaizdžiai būta ir Butkevičiaus rankos, nes pamenu tą rusų generolo apsilankymą, kai tik atvykęs paskelbė stabdąs išvedimą, o po dviejų dienų jau mano konferencijoj pasakęs, kad daliniai bus išvesti laiku, o gal net ir greičiau.

Tomis dienomis KAM vadovas atrodė kaip dirigentas, taisantis kiekvieną didelio orkestro muzikantą.

Pamenu ir tą paskutinę naktį bei tiesioginę transliaciją iš Seimo, kai ministras Butkevičius atsivežė į rūmus RF ambasadorių Nikolajų Obiortyševą („pakalbėti su prezidentu“) ir čia pat įkišo į rankas TV mikrofoną.

Po to diplomatas, jau stovėdamas šalia manęs, pasakė: „Padariau viską, kas man buvo uždrausta. Dabar mano karjerai – galas“.

Bet mes apdovanojome Obiortyševą (1934-2007, nuotraukoje su A.Butkevičium) Gedimino ordinu, nes diplomatas matė normalaus bendravimo perspektyvą ir tam dirbo.

Mes net pagerbėme po mirties Vyčio Kryžiumi Borisą Jelciną, bet užmiršome didžiausią įnašą kariuomenės išvedimui įnešusį Pavelą Gračiovą (1948-2012).

Šiandien vaidinsime, kad nesame girdėję ir tokio Audriaus Butkevičiaus, nes talentingas kariuomenės sukūrėjas netelpa į šiandieninės schemas.

Programose mačiau, kad svarbiausią kalbą sakys Seimo komiteto vadovas, kuriam tą istorinę dieną buvo 11 metų ir kuris netarnavo kariuomenėje (taigi ir nežino, ką būtų veikusi Lietuva, jeigu prieš 30 m. reikalai būtų pasisukę kitaip).

Todėl sveikinu Audrių Butkevičių, Česlovą Jezerską, pagerbiu velionius Stasį Knezį, Eugenijų Nazelskį, šimtus tada Lietuvos sargyboje stovėjusių karių, kurie nesulaukė svetimos kariuomenės išvedimo 30-mečio.

Bet tada Jūs pradėjote Laisvės dienas.