Viktoras Lukšas: Sausio 13-oji tada ir dabar

Seimo rūmai su demokratiškai išrinkta dauguma, su Vyriausybės nariais ir garbingais svečiais atsitvėrę atitvarais, išrikiuota policija, gal kariškiai, o kitoje pusėje, už gero atstumo, žmonės.

Kodėl tokia didžiulė takoskyra tarp Seimo, Vyriausybės, garbių svečių, nuo savų rinkėjų, brolių, giminaičių ir kaimynų?

Kas turėjo atsitikti per 31-erius Nepriklausomybės metus, kad taip bijotų savo Tautos?

Mintimis grįžtu į 1991 Sausio 13-ąją.

Prisimenu tokią pat pilką naktį, kai išgirdę per televiziją blogas žinias, aš su savo draugais Giena ir Saška išskubėjom prie Vykdomojo komiteto ginti vietinės valdžios.

Gal ne visai jos, gal ką tik atkurtos, nors dar nepripažintos mūsų Nepriklausomybės ir laisvės.

O tas saldus žodis „laisvė", mes dar net nesupratome jo prasmės, bet jau buvome pasiryžę ją ginti.

Nuvykus į miestą Lenino aikštėje (dabar Atgimimo) prie Lenino paminklo, uždengtos brezentu stovėjo dvi rusų pėstininkų mašinos (BTR), kurias saugojo keli rusų kariai. Įėjimą į Gorkio gatvę (dabar Vytauto), kurioje tiršta žmonių, užtvėrusios kelių tvarkymo mašinos.

Žmonės labai susikaupę ir rimti. Galvoje kirbėjo keista mintis, kad tik neįvyktu kokia provokacija!

Užtektų paleisti keletą šūvių ir visa marga minia stačia galva pultu į paniką, o tada nereiktų nei rusų tankų ar kulkų!

Sausio 13-osios minėjimas. Redakcijos archyvo nuotr.

Traukiame į Lenino aikštę, pažiūrėti, kas ten dedasi. O ten du labai jauni, gal po kokią 15-ika metų vaikėzai, siūlo mums padegti BTR-ų brezentą.

Gal rusų kareiviai tik ir laukia tokios kvailystės ir provokacijos, kad galėtų pradėti pulti ir žudyti.

Kiek toje užtvertoje gatvėje būtų aukų! Paaiškinę tai paaugliams ir pagrasinę „duoti į nosį", nuvejame juos namo.

Ačiū Dievui prie merijos nieko neįvyko.

Kitą vakarą jau su bendradarbiais ėjome prie Klaipėdos merijos. Tada dar nebuvo nei nacionalinio, nei rasinio nesutarimo.

Aš - žemaitis, Saška - tikras rusas, Gienos tėvas - rusas, mama - lietuvė, trys draugai tada ėjom ginti savo laisvės. Draugaujam iki dabar.

O atmintie! Aš suprantu, kad visos revoliucijos „suvalgo" savo vaikus.

Spartaką, vergų sukilimo vadą, pralaimėjus sukilimą romėnams išdavė buvę bendražygiai, nes buvo gimę vergovėje ir net nesuprato, kas yra ta laisvė.

Kristų išduoda mylimiausias mokinys Judas už 30 sidabrinių.

Robespjerui nukerta galvą buvę bendražygiai po laimėtos Prancūzijos revoliucijos, lyg ir su ta pačia giljotina, su kuria, Robespjėro paliepimu, buvo nukirsdintas Prancūzijos karalius.

J. Bromšteiną (Trockį) po Spalio 1917 metų laimėtos revoliucijos, jo karų draugas, vėliau tapęs visos Rusijos vadu, V. Ulijanovas (Leninas) iš pradžių išvaro iš tėvynės Rusijos, o vėliau nusiunčia žudiką, kad tolimoje Meksikoje būtų nužudytas ledo kirtikliu.

O laikai, o papročiai!

O kur dingo mūsų „dainuojančios revoliucijos" didvyriai: tie tautos šviesuoliai, kovoję prieš tarybų valdžią, kai visa Tauta nuolankiai tylėjo, kurie buvo ištremti į Sibirą ir supuvo Rusijos sniegynuose?

Tie, kurie buvo per prievartą gydomi psichiatrinėse ligoninėse ar sėdėjo kalėjimuose?

Jau nekalbu apie partizanus, kurie gūdžiais pokario metais kariavo už Lietuvos laisvę. Tokie kaip Terleckas, Varkalis, Sadūnaitė ir kiti. Jų kažkodėl nebuvo toje Vyriausybės pusėje...

O atmintie! Ir vėl iškyla prisiminimai, dar iki mūsų dainuojamosios revoliucijos, kai TSKP generalinis sekretorius M. Garbačiovas, paleidęs „laisvės džiną iš butelio", klausia tuometinės mūsų valdžios: „Ko jūs, lietuviai, norite?".

Akademikas E. Vilkas tame susitikime kažką neaiškiai aiškino apie ekonominę ir politinę nepriklausomybę. Jis ir visi kiti, mūsų tuometinės valdžios vyrai, turėjo ką prarasti - daug privilegijų.

O gatvėje stovėjo kažkoks darbininkas, kurį Garbačiovas pavadintu provokatoriumi, nes jis rankose laikė plakatą „Laisvė Lietuvai".

Jis neturėjo, ko prarasti. Kur jis dabar?

O atmintie! Trečią kartą konservatoriai valdžioje - trečią kartą krizė Lietuvoje. Gal sutapimas? Nemanyčiau.

Pirmą kartą buvo Rusijos krizė, antrą - pasaulinė ekonominė, su naktine lietuviška pinigine premjero Pono Kubiliaus ir finansų ministrės Ingridos Šimonytės reforma, kuri labiausiai nuskausmino pensijinio amžiaus bendratautiečius ir mažiausiai uždirbančius.

Dabar „jaunieji konservatoriai", per pirmuosius savo valdymo metus, kartu su esamos politinės daugumos Seime partneriais ne tik supriešino Lietuvą per pusę, bet susipyko su kaimynais ir įsiutino „pasaulinį fabriką" - Kiniją.

O kur dar ir COVID-19 pandemija! Dvi Lietuvos Vilniuje mini aukų pagerbimo dieną. Viena - tai nauja valdžia su savo jaunystės kultu ir maksimalizmu.

Kita - tai išvarginta visų tų krizių, uždarymų, pandemijos - supykusi, neišgirsta, vyresnė Lietuvos dalis iš pakraščių.

Vieni kitų nekenčiame! Po 31-erių laisvės metų mes sugebėjome išbarstyti tai, kuo žavėjosi visas likęs pasaulis - mūsų vienybę.

Kam šovė į galvą tokia „geniali mintis" išduoti leidimus abiem Lietuvoms tokią dieną vienoje vietoje? Konfliktas čia buvo užprogramuotas.

O gal to ir buvo siekiama? Kai vienoje barikadų pusėje vieni su apsauga, o kiti - už atitvaro.

Nereikia būti psichologu, kad suprastum simbolinę priešpriešos atmosferą.

Skirtingose pusėse - priešai. Tai kokios rimties ir susikalbėjimo galėjome laukti?

Liūdna ir graudu dėl viso šito šaršalo, bet liūdniausia dėl visų komentarų per visas valdžios išlaikomas žiniasklaidos priemones.

Aš suprantu, kad muzika groja tam, kas moka pinigus, bet rodyti p. Vytauto Landsbergio komentarą po mitingo - tai kažkas tokio!

Kai V. Putinas ukrainiečių tautą vadina fašistais ir kitais epitetais - ukrainiečiai jam priešai.

Bet kai savo bendratautiečius tokiais pačiais žodžiais dergia p. Landsbergis, tai kas jam yra lietuvių tauta? Priešai, fašistai, nežmonės! Man - gėda.

Kai prieš 31-erius metus p. Landsbergis kvietė ir šaukėsi tautos pagalbos - tauta jį išgirdo. O dabar jis dergia tą pačią tautą.

Ponas R. Valatka savo straipsniuose labai mėgo tyčiotis iš valstiečių vadindamas juos „gyvulių ūkiu" (pagal rašytoją Orvelą).

Kodėl tyli dabar, kai naujoji valdžia primena Orvelo 1984 m. su „vyresniuoju broliu" priešakyje, gal antros dalies neskaitė?

Tada, prieš 31-erius metus, visa marga Lietuvos bendruomenė ėjo ginti Aukščiausiosios Tarybos.

O kas dabar eitų ginti demokratiškai išrinktos valdžios?

Man demokratinė santvarka - kai valstybėje gerai gyvena senjorai ir vaikai, o ne mažumos diktuoja savo norus didžiajai tautos daliai.

Kažkurioje televizijos laidoje politologai svarstė, kodėl mūsų, latvių ir estų revoliucijos laimėjo, o kaimynų ir kitų buvusių TSRS respublikų - ne.

Manau, kad, mūsų laimei, tai įvyko todėl, kad po 1941 metų okupacijos praėję buvo tik 50 metų.

Dar tik trečia karta buvo gimusi nelaisvėje ir vaikams tėvai, tėvams seneliai gyvai, iš lūpų į lūpas, perdavė Tautos tradicijas, dainas ir laisvės geną.

Kaimynai nelaisvėje išbuvo nuo 1917 metų - per daug ilgas laiko tarpas, todėl nutrūko kartų jungtis, su ja ir atmintis.

Aš suprantu, kad mes gimę dar toje šalyje LTSR, dabar esam nelabai patogūs jaunajai Lietuvos kartai.

Mes dar viską prisimename ir lyginame. Ir tada prieš 31-erius metus Aukščiausioji Taryba neturėjo kitos išeities, kaip paskelbti Nepriklausomybę, nes Tauta ne tik stovėjo už nugaros, bet spaudė ir reikalavo laisvės.

Jei jie būtų išsigandę, manau, Tauta vis tiek būtų kovojusi, nes atmintis dar buvo gyva. Tik kiek tai būtų kainavę kraujo?

Praėjo daug metų po paskutinio karo. Europa išsigydė žaizdas ir aptingo.

Gera gerai gyventi. Bet ore jau kažkas tvyro, kažkokia negera nuojauta, tik ar bus kam ginti Lietuvą?

Mes nesikalbame, mes kariaujame tarpusavyje, o kiti bėga iš laisvos Lietuvos. Ir aš nuoširdžiai klausiu savęs, o ar aš dar eičiau ginti Tėvynės: žmonos, dukrų, anūkų, tėvų, giminių ir draugų?

Tikrai taip! O savo demokratiškai rinktos valdžios - ko gero, ne. Ir nuo to dar liūdniau pasidaro.

Pagarbą ir pasitikėjimą labai lengva prarasti, o kaip sunku užsitarnauti.