Valstybės tarnyba – pareiga, prestižas ar našta?

Tikriausiai kiekvienas esame ką nors girdėję apie valstybės tarnybą ir valstybės tarnautojus. Valstybės tarnyba, kaip apibrėžia Valstybės tarnybos įstatymas, tai – valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose pareigas einančių asmenų profesinė veikla, kuria atliekamos viešojo administravimo funkcijos arba užtikrinamas diplomatinės tarnybos institucijų ar prekybos atstovybių užsienyje funkcionavimas, arba padedama valstybės ar vietos valdžią įgyvendinantiems asmenims atlikti jiems nustatytas funkcijas, išskyrus ūkinio ir (ar) techninio pobūdžio funkcijas. Valstybės tarnautojai skirstomi į statutinius (policijos pareigūnai, ugniagesiai gelbėtojai, viešojo saugumo tarnybos pareigūnai, muitininkai ir kt.), įstaigų vadovus, politinio (asmeninio) pasitikėjimo (viceministrai, ministro patarėjai ir kt.) ir karjeros valstybės tarnautojus.

Šiame straipsnyje plačiau bus kalbama apie statutinius valstybės tarnautojus ir jų tarnybą, kadangi pati esu šios struktūros dalis, ši tema man labai svarbi.

 Tai gi, kas yra statutinis valstybės tarnautojas? Žmogus dėvintis uniformą? Kažkas dirbantis tam tikroje įstaigoje? O galbūt valstybės pareigūnas, davęs priesaiką savo tėvynei, saugojantis ją ir ginantis jos suverenitetą? Pažvelkime iš arčiau į šią tarnybą ir pabandykime suprasti kokia tai yra svarbi profesija.

Priklausomai nuo tarnybos pobūdžio, statutiniai valstybės tarnautojai atlieka įvairias funkcijas, tai ir policijos pareigūnai, ugniagesiai, viešojo saugumo tarnybos pareigūnai, pasieniečiai ir kiti. Na o be ne dažniausiai per televiziją bei žiniasklaidos priemones dabar galime išgirsti apie pasieniečius (Valstybės sienos apsaugos tarnybą), kurie jau antri metai kovoja pasienyje su Baltarusija su neteisėtų migrantų antplūdžiu ir Viešojo saugumo tarnybą, tiksliau apie kilusį skandalą dėl VST vado atleidimo, kuris netyla ir pateikia vis daugiau naujų detalių...

Kalbant apie pasieniečius ir jų tarnybą, tai jau tapo kasdienybe, kiekviena tarnyba prasideda ir baigiasi „lakstymu“ paskui migrantus. Nebuvo nei dienos, nei nakties, kad neteisėti migrantai nebandytų patekti į mūsų šalį. Į kiekvieną įvykį reaguoja Lietuvos pasieniečiai. Pasieniečių tikslas – sulaikyti migrantus. Tačiau verta pastebėti, kad pasieniečiai ne tik juos sulaiko ir neįleidžia (vadovaujantis LR Vyriausybės nutarimu), tačiau tuo pačiu ir pasirūpina jais – išduoda jiems humanitarinius paketus (sausi daviniai), atsineša šiltų drabužių iš namų ir jais pasidalina su sulaikytais migrantais. Niekas nepagalvoja, kad pasieniečiai yra nuolat priversti derinti tarnybines pareigas su žmogiškuoju faktoriumi, dažnai sulaikomi migrantai su mažais vaikais, kurie atrodo kaip „laukiniai“ po 4-5 mėnesius gyvenę Lietuvos-Baltarusijos miškuose, atitrūkę nuo civilizacijos, nesiprausę ir „prasmirdę“ kūrenamų laužų dūmais, kadangi na... kelias į Lietuvą jiems uždarytas, o Baltarusijos pasieniečiai jėga juos stumia į Lietuvos teritoriją, nors jie tikina norintys grįžti atgal į savo tėvynę.  Taip, tokia yra realybė, priimtas toks sprendimas ir pareigūnai privalo jį vykdyti, privalo apginti savo šalį nuo Baltarusijos diktatoriaus vykdomos agresijos.

O ar kas pagalvoja, kaip turi jaustis tas pasienietis, kuris vykdydamas savo pareigas, sulaikytus neteisėtus migrantus (su mažais vaikais) privalo išstumti atgal į Baltarusiją? Daugelis turi savo vaikų, tikriausiai baisu pagalvoti, kad per lietų ir tamsą išleistų savo vaiką į lauką... Šiuo atveju vaikai yra išstumiami į nežinią....Nieko nepakeisi, toks buvo Vidaus reikalų ministrės sprendimas, tačiau vykdyti sprendimą reikia paprastiems pasieniečiams, kurie paminę savo dvasines bei moralines vertybes vykdo pareigą savo valstybei. Tai gi kaip galvojate, ar tai lengvas sprendimas? Kas svarbiau? Pareiga ar žmogiškumas? Manau daugeliui tikrai nuoširdžiai gaila tų migrantų, ypač su mažais vaikais, kurie neranda pastogės nei Baltarusijoje nei pas mus, kurie tikrai bėga nuo karo ir mirties,  ieškoti geresnio gyvenimo savo vaikams. Bet iš kitos pusės, ar yra ir buvo kita išeitis?

Analizuojant neįleistų migrantų statistiką, (nuo 2021 m. rugpjūčio 3 d.) apgręžta daugiau nei 14 tūkstančių migrantų, tikriausiai galima įsivaizduoti kiek tai būtų kainavę Lietuvos valstybei. Dar pernai nuo birželio mėnesio iki rugpjūčio 3 d. buvo priimta daugiau nei 4 tūkst., tikriausiai kiekvienas atsimena koks kilo visuomenės nepasitenkinimas dėl migrantų apgyvendinimo vietų ir jų išlaikymo. Kiekvieno migranto integravimas mūsų šalyje kainuoja milžiniškus pinigus. Todėl, kad ir drastiškas, galbūt kažkam atrodo, kad prasilenkia su žmogaus teisėmis,  bet teisingas VRM ministrės sprendimas, padėjo apsaugoti šalį nuo milžiniškų išlaidų ir padidino VSAT, kaip tarnybos profesionalumą bei populiarumą. Paskutiniais duomenimis, pasitikėjimas pasieniečiais išaugo iki neregėtų aukštumų.

Taigi apibendrinant pastaruosius įvykius, norėčiau pažymėti, kad valstybės tarnyba, ypač pasieniečių darbas, yra valstybės tarnybos pavyzdys. Pareigūnai atlikdami savo pareigas – saugo šalį bei visuomenės saugumą.

O kaip galvojate Jūs, valstybės tarnyba tai pareiga? Prestižas? Ar galbūt našta?