Valdas Vižinis: Ar Agnė Širinskienė grąžins Seimą žmonėms?

Seimo nario mandato išsaugojimas nuteistam už korupcinį nusikaltimą Vytautui Gapšiui prikišamai paliudijo politinės sistemos puvinio gylį. Lietuvių pasitikėjimas Seimu pramušė visas įmanomas žemumas ir tai bene pats rimčiausias politinės sistemos degradavimo ženklas.

Tik ryšys tarp Seimo ir visuomenės gali užtikrinti žmonių priklausymo Lietuvai jausmą.

O dabar tiesos akimirka - kada, kurios valdžios metu Lietuvoje šios būtinosios jungtys veikė, o ir dar baisiau - kodėl , kaip taisyklė, atėjus į valdžią konservatoriams jau ne kartą turime tikrus sukilimus prie Seimo, su sužeistaisiais, teisiamaisiais, nukentėjusiais, žalomis.

Atsakymai paviršiuje - nors demokratiniai mechanizmai veikia, tikroji demokratija Lietuvoje taip ir liko "užribiuose".

Per rinkimus į Seimą išrenkamos politinės jėgos iškart pamiršta kam jos pašauktos ir spiečiasi išimtinai savo politinėms naudoms. Nesibodėdamos deklaruoja viena - kiek jau mes girdėjome apie jų tarnystes žmonėms, o neviešai - vykdo tarpusavio "purvinus" sandėrius, tarnauja stambiam verslui ir visa tai neraudonuojant iš Seimo salės tribūnų vadina į žmones orientuota politika.

Slaptai susisaistę turtingieji ir politikai - mūsų bėdų valstybėje esminė priežastis

Vieša paslaptis - politinės jėgos už atlygį sprendžia monopolinkų problemas.

Už kiekvienos partijos nugaros tokie UAB ir nesvarbu, prieš rinkimus ar po, kaip nusistovėjusi nevieša praktika - bendras tylusis partijų susitarimas - nesistebėti ir neviešinti.

Darbo partijos įsigalėjimo laikais teko girdėti net apie Viktoro Uspaskicho lagaminėlį Seime, iš kurio už reikalingus balsus buvo apmokama čia pat, kabinete.

Tokiu būdu stambusis verslas lyg "ruandapu" nupurškia menkiausią konkurenciją jiems galintį kelti vidutinį ar smulkų verslą arba esmingai didinasi pelnus.

Vien MAXIMOs, susibrukusios į miestų centrus, istorines erdves, pavyzdys - imperija - prekybcentrių sistema nusiurbianti trečdalio Lietuvos gyventojų lėšas, byrančias į keleto žmonių kišenes.

Politinių partijų pirkimu grįstas rinkos dalinimas guli ant politinių partijų moralės, o tuo pačiu ir tokios politikos rezultatas - milijonas negalėjusių kurti gyvenimo Lietuvoje ir išvykusių.

Junoko vadovaujama STT užčiuopę tokią schemą ir galėjusi dar tolimaisiais 2004 pasodinti į teisiamų suolą už analogišką nusikaltimą Vytenį Andriukaitį,Vytautą Kvietkauską, Arvydą Vildžiūną, nejuokais užaštrinti visuomenės dėmesį ir išspręsti partijų kyšių ėmimo problemą.

Deja, Brazausko vyriausybė nedelsdama atstatydino STT vadovą.

O pati problema "numarinta" Seime - įtariamieji atsisakė mandatų patys. Byla taip ir nebuvo iškelta.

Ir štai po 16 metų kyšininkavimas lygiai toks pat, tačiau politinis užglaistymas nebeįmanomas. Kaltininkai sėdi, partijos pripažintos nusikaltusios dėl korupcinio ryšio su verslu.

Sutvirtėjusios ir principingą poziciją užėmusios valstybinės institucijos - STT, prokuratūra, teismai - pirmą kartą Lietuvos istorijoje konstatavo politinę korupciją. Kalti pasodinti.

Sukrėsta visuomenė, bet ne Seimas

Regis, viskas visiems aišku. Regis. Tik ne Seimo nariams, palikusiems nusikaltėliui Vytautui Gapšiui Seimo nario vardą ir privelegijas.

Veiksmas lyg galingoje fantasmagorijoje - už pavojingą nusikaltimą nuteistas lieka tokių pripažintų "nusikaltėlėmis" partijų valdomame Seime, o "ne tą mygtuką nuspaudęs" Petras Gražulis išvejamas be teisės sugrįžti.

Partijų pirkimas - politinių partijų išlikimui turintis didelę reikšmę slaptas veiksnys.

Šalia valstybės dotacijų - papildomi pinigai rinkimams. Lėšos naudingai nukreipiamos politikams dirbantiems fondams, etatams. Nelegalus politinio administracinio resurso gausinimas x dienai - rinkimams.

Taip iškreipiama demokratijos esmė, papirkimai "tvirkina" politikus ir griauna valstybę iš vidaus.

Paslaugos verslui mainais už pinigus - iki šiol įprasta Seimo praktika, todėl teismo sprendimas sukrėtė visuomenę, bet ne Lietuvos parlamentą.

Ir tai pirmoji aplinkybė išsaugojusi Vytauto Gapšio mandatą.

Antroji ne mažiau bjauri - konservatorių valdžia praturtėjo taip reikalingais valdžios išlikimui Darbo partijos balsais.

Akivaizdu - darbiečiams buvo pateiktas pasiūlymas, kurio jie "negalėjo atsisakyti". Tik nesidomintis politika dar galėtų tuo abejoti.

Naujų metų išvakarėse veidmainiškumo ir asmeninių naudų persmelkta politinė sistema mums pateikė naują koaliciją - Darbo konservatorių valdančią daugumą, kurioje net dvi Darbo ir Liberalų - "kyšininkės" partijos.

Dabartinio Seimo viešas elgesys - tikras paniekos visuomenei demonstravimas. Mes, savo valstybės piliečiai šiai valdžiai nebesame teisės subjektai.

Mūsų tiesiog nėra. Jie yra - mūsų ne. Mes vėl atsirasime tik po metų prie balsadėžių, o iki to laiko į mus bus šaudoma politikų užvaldytų žiniasklaidos priemonių salvėmis.

Politinės partijos - kaip tas kuprotas, kurį tik grabas ištiesins ..

Vienmandatininkė Agnė ar tuntas į partiją susipietusių ?

Bet grįžkime prie Agnės. Išėjusi iš valstiečių partijos Agnė Širinskienė, o tuo pačiu iš partijos "kolektyvinės moralės, tapo sąžinės žmogum.

Pažymėsiu - kai kurie filosofai teigia sąžinę esant Dievo balsu žmogaus viduje.

Tai kas dešimtmečiais "dėjosi" Seime rodo, jog kolektyvinė moralė, kurią partijos viešai pristato vertybių pavidalu neveikia. Matome, kaip lengvai nuperkama, nutylima, pakeičiama, išmainoma. Opozicija ar pozicija - nesvarbu.

O štai individuali Agnės Širinskienės sąžinė - ne. Tai tapo aišku parlamentarei palikus partiją jau pirmosiomis dienomis.

Nerašysiu apie parlamentarės darbą Seime.

Daug dalykų apie kuriuos net nebūtume įtarę, kartu su jos sąžine ėjo į viešumą.

Per Agnę Širinskienę sąžinė tiesiai ir drąsiai atskleidinėjo Seimą, grūmėsi su valdžios neteisybėmis, leido žmonėms suprasti, lyginti, spręsti, mąstyti ir matyti.

Ir tai tik vieno Seimo nario sąžinė.

O dabar įsivaizduokime - tokių net pusė Seimo. 70 sąžinės vienmandatininkų prieš 70 "kolektyvinės moralės" reiškėjų.

Žinoma, tai tik mano teorija, sąžinės Agnių - vienetai, tačiau žinau - labiau pasitikėti galima kito žmogaus sąžine, nei nuvertėjusia partine - kolektyvine morale, o vienmandatininkai - realusis kelias valstybei artėti prie žmonių.

Ką prikišamai demonstruoja ir tiesioginiai merų rinkimai.