Valdas Vasiliauskas: Paskutinis laikraštis paskutiniam lietuviui

„Tik nereikia mūsų gąsdinti savo hiperbolėmis",- pasakysite, bet atžanga akivaizdi, sparti ir nesustabdoma: vis mažiau lietuvių, kuriems būtų reikalingas lietuviškas laikraštis.

Naujųjų laikų istorija Tautos likimą supynė į vieną giją su lietuvišku žodžiu ir spauda. Neatsitiktinai tautinio atgimimo žadintojai, nacionalinio išsivadavimo vedliai ar būsimieji atkurtos valstybės vadovai pirmiausia buvo redaktoriai (Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Antanas Smetona, Kazys Girnius, Mykolas Sleževičius ir kt.).

Jau lietuviškos spaudos draudimo gadynės knygnešiai, pridūrus masinį scenos mėgėjų Lietuviškų vakarų sąjūdį, patvirtina mintį, kad prieš politiką visuomet eina kultūra.

Sunku pervertinti brolių Petro, Antano ir Jono Vileišių nuopelnus lietuvybės ir lietuvių kalbos daigams tuomečiame Vilniuje, jo atlietuvinimui, kuriam naujas galimybes suteikė caro atšauktas lietuviškos spaudos draudimas ir kuriam P. Vileišis buvo idealiai pasiruošęs: greta savo atidarytos metalo apdirbimo gamyklos pastatė tuo metu moderniausią spaustuvę, į Vilnių sukvietė, galima tarti, savo lėšomis suvežė visus žymiausius krašto šviesuolius - Povilą Višinskį, Žemaitę, Joną Jablonskį, Mykolą Biržišką, Petrą Mašiotą, Antaną Smetoną, Gabrielę Petkevičaitę- Bitę, kunigą Juozą Tumą - Vaižgantą ir kt.

P. Vileišio kvietimu iš Bulgarijos visiems laikams į Vilnių grįžo ir J.Basanavičius.

Tad pirmajam legaliam Lietuvos dienraščiui „Vilniaus žinios" (1904 m. gruodžio 10 d.) buvo sukurta ir techninė, ir intelektualinė bazė.

„Vilniaus žinios" išpureno dirvą tokiems lietuvybės židiniams Vilniuje, kaip Mokslo ir Dailės draugijos, daugybė paskesnių laikraščių ir žurnalų, meno saviveiklos sambūriai „Vilniaus kanklės" ir „Rūtos" draugija, kur muzikantais, choristais ir aktoriais po darbo tapdavo solidūs teisininkai, bankininkai, gydytojai, inžinieriai.

„Vilniaus žinios" (vėliau virtusios „Lietuvos žiniomis") nutiesė kelią į Didįjį Vilniaus Seimą ir, žinoma, į 1918 m. Vasario 16-tąją.

Sąjūdis iš tikrųjų buvo toks pats laisvo žodžio sprogimas, kaip ir XX a. pradžioje Vilniuje spaudos draudimo panaikinimas.

Savo laikraščius leido ne tik didžiųjų miestų, bet ir atkampiausių regionų sąjūdiečiai („Skuodo žodis", „Kražių aidai" ar Ignalinos „Lietuvos pakrašty").

Net Kauno butų ūkio darbuotojai pasidarė žurnalistai ir įsteigė sąjūdietišką laikraštį „Pulsas".

Neatsitiktinai okupantai 1991 m. sausio 13-tąją pirmiausia puolė Spaudos rūmus, Lietuvos radiją ir televiziją bei Televizijos bokštą.

Kadangi Lietuvos laisvė prasidėjo nuo žodžio laisvės, ją Kremlius pirmiausia ir kėsinosi užgniaužti.

Atsivėrusias laisvo žodžio perspektyvas ypač vaisingai išnaudojo „Lietuvos rytas" ir „Respublika" - du nuolat konkuravę nacionaliniai dienraščiai, visiškai skirtingo stiliaus, tačiau abu nepriklausomi.

Neišgąsdinti kriminalinio pasaulio („Respublikos" vyr. redaktoriaus pavaduotojo Vito Lingio nužudymas, „Lietuvos ryto" redakcijos sprogdinimas), atlaikę ne vieną valdžios antpuolį, lydimi pagrįstos ir nepagrįstos kritikos, šie nacionalinės žiniasklaidos flagmanai išgyveno aukso amžių - įspūdingi tiražai garantavo ir visuomeninę politinę įtaką, ir milijonines pajamas iš laikraščių prenumeratos, pardavimo, ir liūto dalį - iš reklamos.

Vitas Tomkus ir Gedvydas Vainauskas pasirodė ne tik iškilūs redaktoriai, subūrę stipriausias žurnalistų komandas, bet ir šiuolaikiniai spaudos verslininkai, užtikrinę savo leidinių grupės ekonominį nepriklausomumą ir net klestėjimą.

Tačiau tai tolstanti praeitis - viskas pakrypo į nuokalnę apie 2008 metus.

Pirmiausia - dėl objektyvių priežasčių.

Užgriuvusi 2008 -2009 me-tais pasaulinė finansinė krizė kirto per žiniasklaidos reklamos pajamas, o tradicinė popierinė žiniasklaida, gavusi mirtiną smūgį nuo interneto ir medijų skaitmeninės revoliucijos, jau niekad neatsigavo visame pasaulyje.

Bet Lietuvoje politikai besikapanojančiai nekenčiamai tradicinei žiniasklaidai parišo po kaklu dar ne vieną papildomą akmenį.

Andriaus Kubiliaus vyriausybės iniciatyva buvo priimtos PVM ir Viešųjų pirkimų įstatymų pataisos, pagal kurias leidinys, pažeidęs etiką, praranda teisę į PVM lengvatą ir negali dalyvauti viešųjų pirkimų konkursuose.

Korumpuoti valdininkai, politikai ir kiti nuo žiniasklaidos nukentėję veikėjai netruko perprasti, kad su žurnalistais pigiau, greičiau ir paprasčiau susidoroti etikos komisijose, nei garbės ir orumo bylose.

Mano redaguotos „Lietuvos žinios" buvo pripažintos neetiškomis, nes, rašydamos apie greitosios pagalbos gydytojus, žiemos speige palikusius avarijos vietoje mažametį vaiką, nesuskubo paklausti medikų, kodėl jie taip nežmoniškai pasielgė.

Neva pažeidė etiką (ir prarado teisę į PVM lengvatą).

Neetiška pripažinta ir „Respublika", per daug dėmesio skyrusi „Snoro" banko užgrobimui ir iš Londono atsivežtų bankroto administratorių Simono Fryklio (Simon Freakley) ir Neilo Kuperio (Neil Cooper) puotai maro metu - beprotiškam pasipinigavimui Lietuvoje.

Būtent per prezidentės Dalios Grybauskaitės dešimtmetį prasidėjo nacionalinės žiniasklaidos saulėlydis (jos vietą užėmė užsienio kapitalo medijos, kurių akcininkams rūpi tik pelnas, todėl jos niekad negadins santykių su esančiais valdžioje).

Dėl nepakenčiamų ekonominių sąlygų pirmasis iš rinkos pasitraukė seniausias lietuviškas dienraštis „Lietuvos žinios"; jau seniai nebe dienraštis „Lietuvos rytas" (kol kas išeina triskart per savaitę); legendinė „Respublika" beregint susitraukė iki savaitraščio, nūnai - iki įdėklo „Vakaro žiniose".

Jeigu „Vakaro žinios" irgi taps savaitraščiu, Lietuva liktų, ko gero, vienintelė Europos Sąjungos narė, neturinti nacionalinio dienraščio.

Blogiau nei caro priespaudos laikais.

D. Grybauskaitės prezidentūroje susiformavo specifinis lietuviškas reiškinys - dvaro žiniasklaida, kurią aš pavadinau valdžiasklaida, mat ji buvo susitapatinusi su valdžia, kėlė į padanges jos numylėtinius ir su dumblais maišė užsitraukusius jos nemalonę.

Per šiuos pateptuosius „žurnalistus" buvo viešinamos D. Grybauskaitės užsakytos slaptosios pažymos, kurias tik ironiškai galima vadinti slaptomis, nes iš tikro jos buvo skirtos viešam susidorojimui su neįtikusiais asmenimis.

Nieko nuostabaus, kad taip greitai Lietuvoje prigijo ir išplito iš Vakarų atėjusi „cancel culture" (pašalinimo ar atšaukimo kultūra) - ją D.Grybauskaitės išdresiruota „valdžiasklaida" sutiko kaip dangaus maną (Monikos Garbačiauskaitės siekis atšaukti Jolantą Mažylę iš dėstytojų draugijos - tobulas „cancel culture" pavyzdys).

Šiltnamio sąlygas šiai invazinei kultūrai Lietuvoje suvešėti sudarė Covid-19 pandemija ir karas Ukrainoje.

Pandemijos metu vien vieša abejonė Vyriausybės pasamdytų ekspertų kompetencija, „galimybių paso" nauda, vakcinų efektyvumu arba bandymas pasišaipyti iš „tikinčių mokslu" edukuotų kvailių galėjo baigtis šiuolaikiniu ostrakizmu (pašalinimu, ištrėmimu iš visuomenės).

Šiose viešose egzekucijose už pareikštą nuomonę uoliai dalyvaudavo ir žurnalistai, savo noru atlikę cenzorių ar kalėjimo sargų vaidmenis.

Kaip ir vadinamas „liberalusis jaunimas", kurio auka internete tapo net populiarusis kunigas, knygų autorius, radęs kelią į jaunąją kartą Algirdas Toliatas, viso labo feisbuke pasirašęs peticiją prieš Stambulo konvenciją ir partnerystę ir pakvietęs dėl to padiskutuoti.

Iš teisybės žodžius „liberalusis jaunimas" pavartojau tik iš įpročio ar inercijos, nes ši bendruomenė seniai neturi nieko bendra su tradiciniu liberalizmu ir jo vertybėmis - asmens laisvės prioritetu, nuomonių įvairove, idėjų konkurencija, nepasitikėjimu absoliučiais autoritetais ir galutinėmis tiesomis, diskusijų, kaip geriausiu būdu išsiaiškinti sąlygišką tiesą, pomėgiu, pagaliau intelektualumu.

Veikiau tai naujieji dogmatikai ir autokratai, įtikėję, kad vyrais ir moterimis ne gimstama, o tampama, kad didžiausias gėris - gamtos ir žmogaus perkonstravimas - žmogaus išlaisvinimas iš biologinės jo paties kūno prigimties.

Todėl visi, kurie pasisako už tradicinę šeimą, lyčių skirtumą, kaip gamtos ir prigimties padiktuotą būtiną žmonių giminės pratęsimo ir kartų kaitos sąlygą, verti paniekos, pašalinimo, atšaukimo.

Ir visa tai pavadinta politiniu korektiškumu.

Šiuo nekaltu terminu, nukaltu ir įsitvirtinusiu pirmiausia JAV universitetuose, maskuojasi agresyvus kultūrinis marksizmas - postmodernistinis naujasis totalitarizmas.

Leftistai, reikalaudami mandagaus pagarbaus elgesio su kitos seksualinės orientacijos ar rasės žmonėmis, patys netoleruoja kitokios nuomonės, kitaminčiams akimoju gali prilipinti homofobo, seksisto, rasisto, nacisto, o Lietuvoje- ir maršisto ar putinisto etiketę.

Lietuviško politinio korektiškumo privaloma norma yra pasidaręs patriotizmas. Tiesa, šio patriotizmo turinį išsemia gili neapykanta viskam, kas rusiška, ir mojavimas Ukrainos vėliavėlėmis.

Pažeidusi karo metų padiktuotų politinio korektiškumo vieną iš normų, „Respublikos" leidinių grupė sulaukė žaibiškos bausmės.

Pamokantis pats šiuolaikinės cenzūros mechanizmas, kurio galėtų pavydėti net Džordžo Orvelo (George Orwell) minčių policija, nes ji buvo valdžios institucija ir nedisponavo socialiniais tinklais. Institucijos veiksmus gali apskųsti arba bent jai pasiaiškinti, kad nepatyręs „Respublikos" interneto redaktorius padarė klaidą, kuri greitai buvo ištaisyta, popierinių laikraščių redaktoriai ir žurnalistai čia niekuo dėti.

Bet negali pasiaiškinti anonimui, kuo virtusi šiuolaikinė cenzūra - tai tokios internete susiformavusios skundikų grupės, kurios akylai stebi viešąją erdvę ir fiksuoja kiekvieną jų pačių apibrėžto politinio korektiškumo pražangą.

Po to prasideda masinė ataka socialiniais tinklais.

Taip nutiko ir „Respublikai"- skundais internetu buvo užversti „Lietuvos paštas", platinimo agentūros, prekybos tinklai su raginimais boikotuoti, išimti iš prekybos šios grupės leidinius.

Smogta buvo ne į suklydusį interneto puslapį, o į skaudžiausią vietą - laikraščių platinimą ir pardavimą.

Įbauginti prekybininkai klusniai įvykdė skundikų reikalavimą - tad nepriklausomoje demokratinėje Lietuvoje knygnešiai ar „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos" žmonės galėtų pritaikyti savo patirtį - platinti į pogrindį išstumtus „Respublikos" leidinius.

Žinoma, tokia paralele „respublikonai" galėtų didžiuotis, tačiau tai menka paguoda skaitytojams, ypač vyresnio amžiaus, kuriems „Vakaro žinios" buvo likęs paskutinis respublikinis laikraštis.

Greta interneto skundikų grupių jau ir Lietuvos tradicinėje žiniasklaidoje Vakarų leftistų pavyzdžiu randasi nauja profesija- faktų tikrintojai, atseit kovojantys su dezinformacija ir netikromis naujienomis.

Iš tikrųjų tai tie patys skundikai, turinio cenzoriai, skundais bombarduojantys socialinių tinklų platformas su raginimais šalinti, blokuoti neteisingus autorius ir tekstus.

O jeigu jums vis dėlto pradės sektis, jūsų auditorija ims augti kaip ant mielų, kiekvieną akimirką gali išdygti Monika Garbačiauskaitė-Budrienė ir paskelbti jus neetišku.

(Sutrumpintas pranešimas, skaitytas 2023 m. birželio 16 d. Seime vykusioje konferencijoje „Apginsime laisvą žodį ir kalbą - apginsime valstybę")