Tikime sukčiais, bet ne ministrais, klausome šamanų, bet ne medikų

Psichoterapeutas, rašytojas Gediminas NAVAITIS aiškina mūsų per didelio patiklumo ir per didelio neigimo fenomeną:

„Psichologinis atsakymas būtų toks - pradėkime nuo to, kad žmogus yra socialinė būtybė ir tiesiog negali gyventi, tapti žmogumi be kitų žmonių.

Tai yra akivaizdu ir aš tik priminčiau, kad mitas apie Mauglį yra tik graži pasaka. Jokie vilkai niekada neužaugino žmogaus, nes žmogus negali būti be kitų žmonių.

Todėl suprantame, kad tarp jų turi būti tam tikras jungiantis elementas, kuris yra pasitikėjimas.

Pavyzdžiui, aš turiu tikėti, kad jūs tikrai esate jūs, o ne kas nors kitas apsimeta jumis, o jūs tikite, kad aš tikrai esu aš.

Netgi tokiose paprastose sąveikose, kai mes paduodame pinigus pardavėjai, mes tikime, kad ji paduos prekę, o ne paims pinigus ir pabėgs.

Bet kokioje žmonių grupėje bent minimalus pasitikėjimas turi būti, be jo žmonių visuomenė negali egzistuoti.

Priėmę šį teiginį kaip pagrindą jau galime kalbėti apie pasitikėjimo situaciją Lietuvoje.

- Sprendžiant, jog pasitikime telefoniniais sukčiais, bet nepasitikime valdžia, situacija gana dramatiška?

- Lietuvoje daug žmonių tęsia tradiciją nepasitikėti valdžia ir ši tradicija turi labai gilų, beveik, pabrėžiu šį žodį, beveik genetinį pagrindą.

Tai tęsiasi 300 metų, o gal ir anksčiau, nes mes gyvenome svetimoje valdžioje.

Buvome priklausomi nuo caro, priklausėme nuo sovietinės valdžios.

Turbūt šiandien kiekvienas pasakytų, kad sovietine valdžia pasitikėti būtų buvę nepagrįsta ir net kvaila. Yra tiesa, yra kokybiškas melas ir yra maždaug „atstokite!" Tas „atstokite" yra pats blogiausias požiūris, kai jau nesistengiama kokybiškai meluoti.

Apsisprendžiama naudoti prievartos priemones, todėl įtikinėjimo elementas jau nelabai reikalingas.

Ta mūsų šimtmečiais veikusi nepasitikėjimo tradicija perkelta ir į Lietuvos valdžią.

- Ir turbūt ne visada pagrįstai? Nepatiklumas jau kalte įsikaltas per šimtmečius?

- Pateiksiu pavyzdį. Tai buvo prieš dvejus ar trejus rinkimus.

Regis, lapkritį vyko mokslininkų susirinkimas, ir amerikietė mokslininkė sako: „Aš žinau, kad pas jus neseniai buvo rinkimai, išsirinkote naują valdžią, tai paplokime jai, kad gerai sektųsi." Jaučiate, koks buvo mūsų auditorijoje sutrikimas?

- Įsivaizduoju. Mums neįprasta ploti valdžiai.

- Taip, nors buvo praėję tik mėnuo su trupučiu po rinkimų, valdžia nelabai buvo spėjusi ką nors nuveikti, dar nebuvo galutinai suformuota, bet jau neturėjo mūsų pasitikėjimo kredito.

Lietuviai sutriko, nes jie iš karto pasiryžę valdžią kritikuoti ir tikėti, kad ji blogai elgsis.

- Bet kodėl? Juk patys išrinkome!

- Yra tokia sąvoka „socialinis kapitalas". Neatsitiktinai sujungti du žodžiai socialinis ir kapitalas. Valstybės gerovė priklauso nuo finansinio kapitalo. Tai visiems aišku.

Taip pat visiems akivaizdu, kad valstybės gerovė priklauso nuo fizinio kapitalo - gamtinių išteklių.

Bet pasaulio patirtis rodo, kad yra išsivysčiusių valstybių, kurios neturi gamtinių išteklių, o tos, kurios turi gamtinių išteklių, gali būti ir atsilikusios. Tai klausimas - ką tos gerai išsivysčiusios šalys turi.

O jos turi socialinį kapitalą. Sugeba bendrauti, bendradarbiauti, sutelkti žmones, o to nebūtų galima pasiekti be žmonių pasitikėjimo savo valdžios institucijomis. Ir be žmonių pasitikėjimo visuomene.

- Turbūt tai įmanoma tik skandinavams...

- Paklauskite savęs - jeigu jam ar jai kas nors blogo atsitiks, kas padės, pagelbės.

Artimieji, šeima, draugai? Ar įrašytume į tą sąrašą bendruomenę, o gal visuomenę, valdžią?

Taip, valdžia šiek tiek rūpinasi, pensijas nors ir mažas duoda, išmokas, bet visiškai savo valdžia, valstybe nepasitikime.

Socialinis kapitalas nėra didelis, lyginant su išsivysčiusiais kraštais

. Todėl nepasitikime oficialiais šaltiniais, pavyzdžiui, kaip prie „kovido", o labiau pasitikime burtininkais, šamanais bei kitais nuostabiaisiais tyrinėtojais.

Norėčiau pakalbėti apie horoskopus. Dviem požiūriais. Jei esame tikintys krikščionys, horoskopai mums veikiausiai nedaro jokios įtakos, jie neegzistuoja, nes pasikliaujame Dievu.

O jei esame ateistai ir materialistai, horoskopai mums taip pat neturėtų rūpėti.

- Tai kas mes esame, jei tiesiog masiškai domimės horoskopais?

- Esame tam tikroje „pilkojoje zonoje" tarp tikėjimo ir netikėjimo. Šitaip mes Lietuvoje priimame visą informaciją. Esame tarpinės būsenos žmonės.

Psichoterapeutas, rašytojas Gediminas NAVAITIS

respublika.lt