Taip, jie matę filmus apie Štirlicą, tanką „T34“, daug daug propagandinių filmų ir filmukų. Tiesa, dar esant Sovietų Sąjungai, Michailas Ròmas 1967 sukurtame istoriniame dokumentiniame filme „Paprastas fašizmas“ (Obyknovennyj fašizm), atskleidė totalitarinės visuomenės psichologiją, asmens ir minios santykius. Aišku, jis to netaikė SSRS, o derėjo.
Taigi, norint denacifikuoti, reikia žinoti kas yra nacizmas kaip fašizmo atmaina. Kiek abstrakčiai galima išskirti tokius jo bruožus: autoritarinė politinė sistema, besiremianti diktatūrine galia, šovinizmu, politinės veiklos slopinimu, galingu visuomenės ir ekonomikos suvaržymu. Dabar konkrečiau:
Pagrindiniai fašizmo bruožai:
Demokratijos panaikinimas. Iš valstybės valdymo išstumti fašistams nepritariantieji, įvedama spaudos, radijo ir televizijos cenzūra, naikinamos kitos politinės partijos, sukuriamos jėgos struktūros arba politinė policija kovai su opozicija, naikinama vietos savivalda ir valdoma (parlamento) rinkimų tvarka.
Propaganda. Fašistinės pažiūros skleidžiamos mokyklose, vaikų ir jaunimo organizacijose, per visas visuomenės informavimo priemones.
Valstybė iškeliama aukščiau už asmenį.
Autoritarizmas – politinės aukščiausios valdžios, nerenkamos ir nekontroliuojamos, sutelkimas vienose rankose, bet kokiomis priemonėmis reikalaujantis visiško paklusnumo. Visa valdžia sukoncentruojama vadinamojo lyderio rankose, palaipsniui įvedamas vado kultas.
Šovinizmas. Siekiama įteigti piliečiams, kad jie yra galinga tauta, esanti išskirtine ir nulemianti pasaulio ateitį, todėl kitos nacijos ribojamos arba naikinamos.
Ekspansinė politika. Vykdomi didelės apimties visuomeniniai projektai (tiesiamos autostrados, statomi stadionai, vykdomi pasaulio čempionatai) siekiant parodyti savo valstybės didybę, propaguojama naujų teritorijų užgrobimo tema.
Tai ne visi, tačiau esminiai fašizmo bruožai. Nacizmas buvo tik vokiškoji, vėliau austriškoji jo atmaina. Galima daug ginčytis, ar daug šalių naudojo šį politinį ideologinį modelį XX amžiaus pirmojoje pusėje (t.y., ar buvo fašizmas Lietuvoje), bet dabar svarbiau pažiūrėti į XXI amžiaus Rusiją.
Politinės veiklos naikinimas. Iš esmės sunaikintos taip vadinamos opozicinės partijos, lieka tik viena ir ta kontroliuojama. Vietos organų veikloje vyrauja tik „leistinos“ politikos jėgos
Sunaikinta nepriklausoma televizija ir radijas, spauda. Cenzūruojami socialiniai tinklai. Už nepatikusį politišką „laiką“ gali gauti iki penkerių metų kalėjimo.
Valstybė naikina visas nepriklausomas švietimo įstaigas, įvedama privaloma „politinio švietimo“ programa mokyklose, vyrauja parodomosios ištikimybės valdžiai renginiai. Kultūroje draudžiama kritikuoti bet kokį valdžios atributą, nepageidaujami dainininkai, literatai ar rašytojai „neranda“ salių koncertams.
Valdžia Rusijoje sutelkta nedidelės prievartos grupuotės rankose, iškėlusios vieną iš savo klano, vadinamąjį lyderį. Jį sureikšmindama iki „dieviškumo“.
Panaikinta nepriklausoma teismų sistema, daugelis žymių teisminių procesų yra politiškai motyvuoti, jų sprendimai priimami prezidento administracijoje
Nuolatos vykdoma valstybinė agresyvi politika. Karai, prasidėję dar su Čečėnija, tęsiami su Gruzija bei Ukraina. Nuolatos siunčiami gausūs būriai į kitas pasaulio šalis – Afriką ar Aziją (Sirija).
Galėčiau toliau vardinti dabartinės Rusijos fašizmo bruožus, bet bendrai sampratai to pakanka. Todėl reikia suprasti, kad prie vienos panašios valstybės – Šiaurės Korėjos yra prisijungusi ir ši valstybė.
Fašizmas XXI amžiuje neišnyko, jis gana lengvai sugeba atgimti, jei tik leidžia sąlygos.
„Puikus toksiško vyriškumo pavyzdys": ar Putino mačizmas iš tiesų privedė prie karo?
Vytautas Radžvilas: "Pasiklydusiems tarp komunizmo ir nacizmo pušų"
Ukrainos kariai tyčiojasi iš Putino, naudodami žaidimo kortas su jo ir jo bendražygių veidais
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą