Romualdo Ozolo neįmanoma ištrinti iš atminties

Viešojoje erdvėje pasipiktinimas reiškiamas, neva iš programos dingo sąvokos „lietuvių", „tautos". Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė po Liublino unijos kažkodėl baigė savo istoriją ir tapo tik Abiejų Tautų Respublika. Aptariant Valstybės kūrėjus, moksleiviams siūloma pasirinkti iš kelių asmenybių - Felicijos Bortkevičienės, Aleksandro Stulginskio, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Antano Smetonos ar kt., o J.Basanavičius net nepaminėtas.

Kaip naujausios istorijos laikotarpio iškiliausios asmenybės minimi Vytautas Landsbergis, Algirdas Brazauskas, Valdas Adamkus, Dalia Grybauskaitė, o vienas svarbiausių Sąjūdžio kūrėjų R.Ozolas nustumtas į istorijos paraštes. Kaip, pavyzdžiui, ir žinomos partizanės moterys Diana Glemžaitė, Monika Alūzaitė ir kitos. Tarsi tik vyrai dalyvavo rezistencinėse kovose.

- Istorija nepasikeitė, tai kam iš viso rengiama nauja mokyklinė istorijos programa? - „Vakaro žinios" teiravosi Rūtos KRASAUSKIENĖS.

- Noriu pasakyti, kad, remiantis pasauline praktika, Lietuva, kaip ir kitos valstybės, ugdymo turinį atnaujina maždaug kas 10 metų. Prieš tai programos buvo atnaujintos 2009 m. 2019 m. buvo pradėtos atnaujinti senos 2009 m. patvirtintos programos - visų dalykų, ne tik istorijos.

Dabar vyksta aptarimai, vieši pristatymai, diskusijos, į kurias įsitraukę mokytojų dalykininkų asociacijų vadovai, nariai, mokslininkai - kiekvienam dalykui sudarytos didelės mišrios komandos. Iki kovo 31 d. visų projektai turėjo būti paskelbti, asociacijos galėjo teikti siūlymus. Dabar pagal tuos siūlymus visi suinteresuoti asmenys dalyvauja programų koregavime.

Po korekcijų jos dar kartą bus viešai pristatytos visuomenės peržiūrai. Šiuo metu žmonės darbinami į vidurinio ugdymo ekspertų komandas - mokslininkai, tyrėjai, mokytojai ekspertai ir t.t. Buvo skelbiami vieši kvietimai, pagal kriterijus vyko atrankos. Taip pat yra galimybė ir savanoriškai dirbti ekspertų grupėse.

Nuo rugsėjo mokyklos savanoriškai galės išbandyti atnaujintas pradinio ir pagrindinio ugdymo programas, mokslininkai stebės ir vertins, įsiklausys į mokytojų pastebėjimus, žiūrės, kaip praktikoje naujas programas pavyks įgyvendinti. Po to metus vėl bus vykdomos korekcijos, o galutinai programos bus diegiamos 2023 m.

- Viešojoje erdvėje naujos istorijos programos projektui išreikšta daugybė priekaištų...

- Skaičiau juos. Tačiau nesu istorikė, todėl negaliu nei ginčytis, nei teigti ar neigti. Galiu pasakyti, kad mokymo programos yra skirtos mokytojams, naujose programose atsiranda tarpdalykiniai ryšiai, integraciniai ryšiai tarp skirtingų mokomųjų dalykų. Kartu su programomis turės atsirasti ir mokymo priemonės - kviečiame leidėjus, priemonių rengėjus, vadovėlių autorius jungtis.

Mūsų agentūra iš esmės tik administruoja procesą, o kiek žmonių, tiek ir nuomonių. Vieniems programa atrodo gera, kitiems - prasta.

- Ar nestebina, kad naujoje programoje iškilūs Lietuvos asmenys atsidūrė paraštėse - J.Basanavičius, R.Ozolas ir k.t.?

- Nepasakyčiau, kad visiškai paraštėse, kad tos asmenybės visiškai nutylėtos, gal kiek mažiau dėmesio... Susidūrė skirtingos ideologijos, politiniai skirtingų žmonių požiūriai. Tačiau noriu akcentuoti, kad pamokos turinys tiesiogiai priklauso nuo mokytojo, nuo jo pažiūrų ir kompetencijų.

Mokytojas yra pagrindinis pamokos šeimininkas, o programa tėra pagrindinės gairės, ko moksleiviai turėtų išmokti, nesigilindami į visus niuansus.

Kaip atrodo perrašoma Lietuvos istorija skaitykite čia.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Vytautas RADŽVILAS

Kai kovojama dėl istorinės atminties, asmeninės ambicijos ir pretenzijos, be abejo, yra svarbios ir atlieka reikšmingą vaidmenį. Vis dėlto kiekvienas asmuo yra iškeliamas arba trinamas iš istorijos todėl, kad atstovauja tam tikrai Tautos, valstybės istorijos krypčiai.

O tokie žmonės, kaip R.Ozolas, Nepriklausomybės tikslą, prasmę suprato labai aiškiai. Kad kovos už Nepriklausomybę prasmė yra atkurti tautinę lietuvių valstybę, kurioje mūsų Tauta galėtų išlikti ir klestėti per amžius.

R.Ozolas, be abejo, buvo labai įžvalgus. Būdamas nepaprastai plataus akiračio, puikaus išsilavinimo jis, be jokios abejonės, buvo vienas vakarietiškiausių, europietiškiausių žmonių Lietuvoje. Tačiau jis suprato esminį dalyką - kad viena yra priklausyti Vakarų civilizacijos erdvei, kurios natūrali dalis esame mes, ir visai kas kita yra šitoje erdvėje susiklostę interesų, galios ir panašūs santykiai.

Kitaip tariant, R.Ozolas puikiai suprato, kad į šitą erdvę galima ateiti tik kaip valstybei, turinčiai tvirtą tautinę ir valstybinę sąmonę. Tačiau Sąjūdyje tokių žmonių kaip jis, turinčių būtent tautinę ir valstybinę sąmonę, iš tiesų buvo daug mažiau, negu mes įsivaizduojame ir šiandien drįstame pripažinti.

Už tokių žmonių, kaip R.Ozolas, nuostatos beveik nestovėjo niekas. O už žmonių, kurie manė, kad Lietuva gali būti Vakarų pasaulio struktūrose bet kokiu statusu, slypėjo milžiniški interesai ir galinga parama. Natūralu, kad R.Ozolas ir jo linija atsidūrė savotiškoje paraštėje. Tai buvo ne asmeninis R.Ozolo, bet visos Lietuvos pralaimėjimas.

Ištrauka, 2017 02 17 „Respublika"

Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Zigmas VAIŠVILA

Viskas daroma pagal politinį ir ideologinį užsakymą. R.Krasauskienė jums prisipažino, kad istorijos programa perrašoma kas 10 metų ir jos turinį nulemia ideologija, buvusi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovė ponia Burauskaitė prisipažino, kad istorija perrašyta, kardinolą Vincentą Sladkevičių ir kitus iškilius asmenis paverčiant KGB bendradarbiais, politikų užsakymu.

Nuo penktos klasės vaikams bandoma įpiršti, kad V.Landsbergis vienintelis kūrė Sąjūdį. Tačiau mes esame gyvi tų įvykių liudininkai ir žinome, kad tai - totalus melas, kuris grindžiamas „dingusiais" istoriniais dokumentais ir parinktais likusiais patogiais dokumentais.

Steigiamasis suvažiavimas, rinkdamas Sąjūdžio Seimo tarybą, žinojo ir suprato R.Ozolo indėlio į Sąjūdžio steigimą svarbą ir suteikė jam didžiausią pasitikėjimo kreditą - 193 balsus. Kazimirai Prunskienei - 192, V. Landsbergiui - 187.

V.Landsbergį 1988 m. lapkričio 25 d., pažeidžiant Sąjūdžio įstatus, išrinkome Sąjūdžio Seimo tarybos pirmininku (įstatuose tokia pareigybė nebuvo numatyta).

Konkrečiai datai - iki 1989 m. birželio 3 d. R.Ozolas atsisakė būti pirmininku, nes visi sutarėme, kad jis po pusmečio bus pirmininkas. Tačiau artėjant tai datai, 1989 m. gegužės pabaigoje, per vieną iš Sąjūdžio tarybos posėdžių, kai V.Landsbergis turėjo užleisti postą R.Ozolui, V.Landsbergis staiga išmetė informaciją, kad savaitraštyje „Atgimimas", kuriam vadovavo R.Ozolas, kažkas negerai su finansais.

R.Ozolas plykstelėjo, kaip degtukas, bet V.Landsbergis „prastūmė" komisijos „Atgimimo" reikalams tirti sudarymą. Ir aš buvau paskirtas į tą komisiją. Jokių finansinių pažeidimų neradome. O vėliau V.Landsbergis taip ir „pamiršo", kad po birželio 3-iosios jis, kaip Sąjūdžio tarybos pirmininkas, veikė be įgaliojimų. To jokiame istorijos vadovėlyje nebuvo ir nebus parašyta.

Po to į Aukščiausiąją Tarybą išrinkti Sąjūdžio deputatai sutarė, kad pirmininku bus V.Landsbergis, tačiau su sąlyga, kad R.Ozolas bus vienas jo pavaduotojų. Bet V.Landsbergis „įjungė durnelį" ir pareiškė, kad pirmininko prerogatyva rinktis pavaduotojus. Susitarimas ir įsipareigojimai jam buvo nulis. Tačiau istorikai visa tai nutyli.

V.Landsbergis visiems asocijuojasi su konservatoriais, todėl vaikai nuo pat penktos klasės, vadovėliuose liaupsinant V.Landsbergį, bus auginami konservatoriais.

Filosofas, publicistas Vytautas RUBAVIČIUS

Turime žinoti, kad pastaruoju metu rašoma ir bendroji Europos istorija, kurioje valstybių nebelieka. O kai valstybių nebėra, nebereikalingi ir nacionaliniai herojai, lieka tik tam tikri politiniai veikėjai. Kodėl? Nes nacionaliniai herojai susiję su valstybingumu, kurį bandoma išstumti. Ypač iš Europos Sąjungos.

Mūsų istorijos rašytojai vienaip ar kitaip į tuos dalykus atsižvelgia, jie žino tą tendenciją, žino, ko iš jų norima, kokios istorijos norima. Juo labiau kad dalis istorikų yra „supažangėję", be to, turi savo ideologiją. Jiems vieni veikėjai patinka, kiti - nepatinka, tai ir atsispindi programoje. Jei kai kuriems istorikams R.Ozolas ar Arvydas Juozaitis nepatinka, tai ir istorija bus be šitų asmenybių.

Kad ir kaip kam nepatiktų V.Landsbergis, jis yra viena iš esminių naujosios Lietuvos istorijos figūrų. Tačiau šalia buvo ir kiti - R.Ozolas, A.Juozaitis.

Tačiau dalies istorikų mentalitetas toks, kad jie prisitaiko prie tendencijų, todėl nori iškelti vieną herojų. R.Ozolo iš šitos trijulės tikrai negalima išbraukti, nes jis buvo Sąjūdžio smegenys. Tačiau istorikai jo negali iškelti, nes jis buvo tautinės istorijos ir tautinės savivokos žadintojas.

O kai dabar ta tautinė savivoka nereikalinga, tai ir R.Ozolas nebereikalingas.

Redakcijos archyvo nuotr.