Politinio lauko vaizdas be rožinių akinių

Įžvalgomis apie visa tai sutiko pasidalinti Eksparlamentarų klubo prezidentas, architektas Henrikas ŽUKAUSKAS, istorikas, publicistas Tomas BARANAUSKAS ir politologas Vytautas DUMBLIAUSKAS.

- Suprantama, kad iš savivaldos rinkimų negalime daryti plačių išvadų apie tai, kaip atrodys būsimi Parlamento rinkimai, tačiau tendencijos išryškėjo. Ką parodė šie rinkimai? Apie mus? Apie partijas?

H. Žukauskas:

Pirmiausia, galiu drąsiai teigti, jog jei nori kažką laimėti, nedaryk nieko.

Tiesiog sėdėk, nedalyvauk skandaluose, nieko nesiūlyk, su niekuo nesivienyk, kritikuok visus ir visada, laiku pasirodyk televizijoje ir - pergalė užtikrinta.

Taip ir įvyko, nes rinkimus laimėjo partija, kuri šiaip jau nieko nedarė. Jei nesutinkate, pažiūrėkite šiek tiek atgal ir pasakykite, ką tokio socialdemokratai yra pasiūlę Seime, visuomenėje ar dar kur nors.

Aš neradau nieko. Nulis.

Socdemai yra Seimo opozicijoje, turi kažkokią savo politiškai lietuviškos krypties, lyg ir kairuoliškos krypties, bet su aiškiai liberaliu kvapeliu, liniją.

Jie lyg ir turėtų kovoti už darbo žmones, smulkų verslą, kovoti su kapitalistais bankininkais, bet to nedaro, nes jiems ir taip gerai.

Ir štai - pergalė kaimuose, regionuose. Jie moka žmones pripratinti ir savotiškai išdresiruoti.

Klausite kodėl? Dėl to, kad tai jau matėme iki 1990 metų. Jie moka užimti pozicijas ir jas išlaikyti, nes rūpinasi tik tais, kurie jiems reikalingi.

O per rinkimus jie privalo tą pagalbą atsiimti balsais.

Būsimi Seimo rinkimai gali būti tokie patys, bet gali būti ir kitokie. Ko reikia? Reikia, kad visi rinkėjai, ar bent dauguma, eitų balsuoti. Tačiau ir partijos ar koalicijos rinkėjams turi siūlyti kažką realaus ir reikalingo.

Mano nuomone, jei lietuvaičių vedamos partijos, kurios niekada neturi galimybių kažką laimėti, ir toliau bus sau gražios (žiūrint į veidrodį), ir toliau galvos, kad „na, dabar tai jiems parodysime", tol pergales skins sistemininkai.

Ir toliau murkdysimės pelkėje, iš kurios negalime išlipti jau tris dešimtmečius.

Tad llieka paraginti - pabuskite vieną kartą, susijunkite ir smokite tam gyvatynui. Jūs tai galite. Raskite tai, kas jus jungia.

T. BARANAUSKAS:

Šie rinkimai parodė, kad rinkėjai, kaip ir anksčiau, lieka gana inertiški ir neaktyvūs.

Vadinamosios „tradicinės" didžiosios partijos išsaugo savo ištikimojo elektorato branduolius, ir tai joms leidžia išlaikyti tam tikras pozicijas, kad ir ko jos būtų prisidirbusios.

Dėl to kad pusė rinkėjų nedalyvauja rinkimuose, net ne itin didelės ištikimojo elektorato grupės gali reikšmingai paveikti rinkimų rezultatus.

Kita vertus, ta rinkėjų ištikimybė nėra absoliuti, kaip gali pasirodyti iš bendro, pavyzdžiui, Tėvynės Sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) surinktų balsų skaičiaus. Kai kur nors atsiranda įgalus politikas, net ištikimi rinkėjai vis dėlto pabėga.

Kaip tai atsitiko Kaune, kuris anksčiau buvo TS-LKD tvirtovė. Net toks patyręs propagandistas kaip Tapinas už jokius pinigus nebuvo pajėgus to pakeisti.

Jau kelintą kartą rinkimai išryškina, kad sociologinės apklausos yra ne tik visuomenės nuomonės tyrimas, bet ir manipuliavimo ja priemonė.

Žiniasklaidos ir reitingavimo kompanijų pūstas galingas naujos Skvernelio partijos burbulas kažkokį rezultatą davė, bet gana vidutinišką - visai ne tokį, koks buvo pučiamas. Jokios idėjos neturinčiai partijai, susibūrusiai tik „vardan valdžios", tai gali būti mirtina.

Ne paslaptis, kad šios pseudoopozicinės jėgos pasiekimai būtų naudingiausi dabartinei valdančiajai koalicijai, kuri neturi jokių galimybių išlikti dabartine sudėtimi valdžioje po ateinančių Seimo rinkimų. Specialiai sukonstruota jiems idėjiškai artima „opozicija" yra vienintelė jų viltis.

Bet tai, kad išpūsto reitingų burbulo nepavyko paversti realybe, rodo, kad sociologinių apklausų įtaka žmonių protams silpsta.

Geras socialdemokratų pasirodymas, nors per Seimo rinkimus jie, atrodytų, jau buvo net iškritę iš didžiųjų partijų tarpo, rodo, kad net nusivylę ta partija rinkėjai po kurio laiko vis dėlto yra linkę sugrįžti, bet tik dėl to, kad nemato geresnės alternatyvos, o ne dėl kokių nors didesnių kokybinių pasikeitimų juos nuvylusioje partijoje.

Tad daugelio rinkėjų ištikimybė reiškiasi ne fanatišku prisirišimu prie tam tikros partijos, o tik tuo, kad neatrandama jai geresnės alternatyvos. O nerandama dėl to, kad nelabai ir ieškoma.

V. DUMBLIAUSKAS:

Savivaldos rinkimai savotiškai patvirtino partijų reitingus, kuriuos rodo sociologinės apklausos.

Gal „valstiečiai" pasirodė geriau. Lyderiaujančios partijos tos pačios, tos pačios ir tos, kurios balansuoja ties 5 proc. riba.

- Rinkėjų aktyvumas buvo beveik toks pats, kaip ir per ankstesnius rinkimus. Nepaisant to, jog viešojoje erdvėje yra pakankamai daug pasipiktinimo valdžios veiksmais, tai neįkvėpė daugiau nei pusės balsuoti turinčių teisę žmonių ateiti prie balsadėžių. Ar turite atsakymą, kodėl? Ar tai „išgydoma"?

H. ŽUKAUSKAS:

Šituos rinkimus puikiai surežisavo konservatoriai ir jų satelitai, prieš rinkimus priimdami Rinkimų kodeksą.

Jame buvo aiškiai užprogramuotas pilietinių komitetų naikinimas. O jie buvo neparankūs tuo, kad patys rinkėjai ar aktyvesni piliečiai, nepasitikėdami partiniais sąrašais, kėlė savo kandidatus ir už juos balsavo.

Pastebėkite, šiuose rinkimuose beliko tik trečdalis komitetų, lyginant su 2019 metais. Ir kas svarbu, kad likę komitetai daugumoje regionų laimėjo ir išlaikė savo pozicijas tiek merų rinkimuose, tiek ir Tarybų rinkimuose. Ir tai buvo dėsninga.

Rinkimų kodeksas nepadėjo konservatoriams viešpatauti. Tai faktas. Kitaip sakant, jie užlipo ant savo paties grėblio, bet minų prikaišiojo labai daug, kurias dabar reikės likviduoti.

Atskira šių rinkimų tema - visiškas Vyriausios rinkimų komisijos (VRK) fiasko.

Tiek nesąmonių dar neteko matyti. Nenuostabu, kai VRK nariai yra sisteminių partijų deleguoti atstovai ir priiminėja ne demokratiškus ar teisiškai pagrįstus sprendimus, bet partijų nurodymus.

Mano manymu, atsistatydinti turėtų ne tik VRK pirmininkė, bet visa komisija, o jos formavimo principus reikia keisti iš esmės.

Žmonės ateis į rinkimus, kai žinos, kad jiems yra alternatyva, naujas pasirinkimas, kad savivaldybėse nėra politikos, o tik sąžiningas, taupus ir geras ūkininkavimas.

T. BARANAUSKAS:

Iš tikrųjų dideliu politiniu aktyvumu nepasižymi net ta rinkėjų dalis, kuri ateina iki balsavimo urnų. Juk pilnaverčiam dalyvavimui rinkimuose to nepakanka - reikia dar ir aktyviai domėtis politika.

Net ne skaityti partijų programas (jose iš tiesų daug demagogijos), o nuolat sekti realią partijų veiklą ir analizuoti jos pasekmes.

Pas mus vis dar tebegyvas stereotipas, kad politika būtinai yra kažkas nešvaraus, o pasakymas „aš nesidomiu politika" skamba tarsi garbingas apsivalymas nuo to purvo.

Kol šitas požiūris nesikeis, geresnės valdžios mes, matyt, nenusipelnysime. Menkas rinkėjų aktyvumas irgi yra šio požiūrio pasekmė. Jei rinkėjas neapsisprendžia, už ką jam balsuoti, tai ir į rinkimų apylinkę jam eiti dažnai neatrodo prasminga.

Žinoma, tie neatėjusieji yra labai skirtingų žmonių visuma, apie kurią apibendrintai kalbėti negalima.

Tarp jų - ir asocialūs asmenys, kurių dalyvavimo politikoje būtų naivu tikėtis (nebent juos savo interesams kartais „įkinko" balsų pirkėjai), ir iš Lietuvos išvykę emigrantai, ir tingūs bei abejingi, ir tiesiog nusivylę bei iš politikos nieko gero nesitikintys, nors gal net ir visai inteligentiški, žmonės.

Visą šią situaciją geriausiai išgydytų politinės jėgos ir politikai, kurie pagaliau savo pavyzdžiu parodytų, kad yra politikų, kuriais pasitikėti galima.

Su tam tikromis išlygomis galima sakyti, kad tai bent iš dalies pavyko 24 kandidatams į merus, kurie buvo išrinkti pirmame ture. Iš tiesų tik tokia pergalė ir gali rodyti, kad politiku pasitikima. Vilties teikia tai, kad šiemet tokių pirmame ture išrinktų merų yra penkiais daugiau, nei anksčiau.

Tiesa, tuo nepatenkinti aiškina, jog tai esąs pavojingas „kunigaikštysčių" formavimosi reiškinys. Mes taip pripratom prie ydingo visuomenės pasitikėjimo neturinčių politikų valdymo, kad atsiranda net sąlygos kelti baimę dėl pasitikėjimą turinčių politikų skaičiaus didėjimo.

Žinoma, vien tik perrinkimas pirmame ture dar nėra absoliutus politiko patikimumo ir gerumo rodiklis.

Reikia įvertinti ir kitas aplinkybes, tarp jų - demagogijos ir manipuliacijų galimybę. Ir vis dėlto populiarumas yra, nors ir ne vienintelis, bet būtinas gero politiko bruožas.

V. DUMBLIAUSKAS:

Aiškinantis rinkėjų elgesį, man imponuoja sąnaudų ir naudos analizės taikymas. Pagal jį išeina, kad pusė mūsų piliečių paskaičiuoja ėjimo balsuoti sąnaudas (laikas, energija) ir nusprendžia, kad jos viršija galimą to balsavimo naudą. Kaip juos įtikinti elgtis kitaip, nežinau.

- Didžiausius nuostolius šiuose rinkimuose patyrė Laisvės partija, gavusi vos 3,5 proc. balsų, tačiau partijos lyderė Aušrinė Armonaitė sakė to nedramatizuojanti. Ar laisviečius galutinai palaidos šiuo metu nuvilnijęs „jaunųjų bebriukų", t.y. nepotizmo skandalas?

H.ŽUKAUSKAS: Laisvės partija yra sukurta skandalams.

Ne darbui, ne žmonėms, bet mažai saujelei kažkuo nusivylusių žmogelių, kurių šūkiai ar lozungai skirti kažkokiems nevisai ir ne daugumai rinkėjų suprantamiems tikslams.

Ji savo požiūriu į politinę veiklą labai primena Arūno Valinsko Tautos pažangos partiją, kuri taip pat visiškai nesuprato, kam ji sukurta ir kokia jos vieta politinėje paletėje.

Tiesiog tai buvo „šoumenų"pasirodymas, kurį labai puikiai išnaudojo ta pati konservatorių partija.

Apeliuoti į jaunimą yra sveikintinas dalykas, tačiau jaunas žmogus yra ne kabantis paveikslas ant sienos. Jaunimas auga, tobulėja, stebi ir galvoja. Ir jei šiandien jam užtenka pašūkauti, pavaikščioti eitynėse su rankose plazdančia vaivorykštine vėliavėle, ar noru patraukti suktinukę, tai rytoj jis jau rūpinsis butu, paskola, šeima ir karjera - keisis jo pažiūros ir veiklos pobūdis.

Laisvės partija yra vienos kadencijos partija ir viskas, ką ji daugiausiai galės laimėti ateityje, tai kelios vietos Vilniaus savivaldybėje.

Tai rodo beveik visos apklausos. Šiandien jie mus dar linksmina savo siūlymais Seime, bet ir tam laikas bei partnerių kantrybė baigiasi.

Didžioji valdančios koalicijos partija - Tėvynės sąjunga - Lietuvos krikščionys demokratai, manau, po šių savivaldos rinkimų padarys rimtas išvadas ir padės į šalį susitarimus dėl Stambulo konvencijos, narkotikų dekriminalizavimo, partnerystės ir visų kitų šiai dienai neaktualių Lietuvai įstatymų, ir tai bus Laisvės partijos gulbės giesmė.

Viliuosi, kad konservatoriai bus pragmatiški ir tai padarys, nes, priešingu atveju, ir jie galės pradėti giedoti gulbės giesmę.

T. BARANAUSKAS: Laisvės partija šiuo metu yra pati blogiausia anomalija Lietuvos politiniame žemėlapyje.

Partija, atėjusi į valdžią iš esmės su dviem realiomis idėjomis - narkotikų dekriminalizavimo ir gėjų „partnerystės" ar šeimų įteisinimo - yra absoliučiai netinkama bent kiek rimtesnei politinei veiklai, ir tai įrodo visa ligšiolinė šios partijos Seimo narių ir ministrų veikla.

Todėl šios partijos žlugimo požymių aš irgi nedramatizuočiau.

Priešingai - tai yra vilties teikiantis ženklas. Dar vienas galimo Lietuvos sveikimo požymis šalia didesnį pasitikėjimą pelniusių regioninių lyderių skaičiaus augimo.

V. DUMBLIAUSKAS: Vienas žinomas žurnalistas privačiame pokalbyje pasakė, kad Laisvės partija yra Šimašiaus ir Armonaitės projektas, sugebėjęs įtikinti jaunus rinkėjus.

Laikas parodė, kad šis projektas - vienai Seimo kadencijai, nes Lietuvai yra per akis vienos liberalios partijos.

Skandalas dėl įdarbinimo tik patvirtino, kad politika yra verslas, o postai yra politikų grobis.