Parama Ukrainai bus tiekiama, bet stiprės jos kontrolė: komentuoja Audrius Butkevičius

- Ukrainoje, dėl įvairių kaltinimų, vienas po kito atleidžiami aukštas pareigas užėmę asmenys. Kaip reikėtų vertinti šią situaciją?

- Prasidėjo tai, ko seniai buvo galima tikėtis.

JAV, sužinojusi kaip Ukrainoje buvo vagiamos ir grobstomos šiai šaliai skiriamos lėšos - už maisto produktus mokamos trigubos kainos, kiaušiniai matuojami kilogramais, imamasi grobstymo mastus turėjusių padėti nuslėpti manipuliacijų - nusprendė įvesti griežtą kontrolę.

Faktiškai į Ukrainą suteiktos paramos auditui buvo permestos visos JAV žvalgybos ir kontržvalgybos žinybos.

Prisiminkime, kad dabartinis Amerikos lyderis Džo Baidenas (Joe Biden) ir jo administracija pergalę artėjančiuose prezidento rinkimuose siejo su Ukrainos pergale kare.

Tokios apimties JAV skiriamos paramos grobstymas skaudžiai smogė Dž.Baideno administracijai, nes apie korupciją Ukrainos institucijose parašė visi didieji Amerikos laikraščiai.

Aukštas pareigas užėmusių ukrainiečių administratorių atleidimas yra tiesioginė reakcija į paaiškėjusią nemalonią tiesą.

Kadangi JAV valdininkų desantas gavo užduotį ne tik užkardyti finansinius nusikaltimus, bet ir surasti kaltuosius, manau, atleidimų bus ir daugiau. Kova su korupcija, partokratija ir Rusijos įtakomis tapo pagrindiniu Dž.Baideno administracijos tikslu.

Vakarai puikiai supranta, kad Ukrainoje jie kovoja su Vladimiro Putino Rusija, o norint suvaldyti šį, nuo grandinės nutrūkusi „pasiutusį šunį", būtinas skaidrus, sustyguotas ir tiksliai veikiantis mechanizmas.

Beveik metus trunkantis karas parodė, kad Ukrainos vadovas Volodymyras Zelenskis ir faktiškai JAV lėšomis išlaikomas visas išsipūtęs ukrainiečių valdininkų aparatas su šia užduotimi nesusitvarko, todėl dabar imamasi priemonių situacijai taisyti.

- Su tokia padėtimi galėjo būti susijęs Vakarų nenoras perduoti Ukrainai tankus?

- Be jokios abejonės, nes grobstymo ar neefektyvaus gaunamos ginkluotės panaudojimo faktai buvo labai dažni.

Karo pradžioje Lietuva siuntė į Ukrainą ne tik ginklus, bet ir instruktorius-savanorius. Ukrainiečiai iš lietuvių gavo švedų granatsvaidžius „Carl Gustaf".

Šiuos granatsvaidžius turi ir Lietuvos kariuomenė, tačiau jų šaudmenys yra tokie brangūs, kad mūsų kariai pašaudyti kovinėmis granatomis gauna tik prieš vykdami į misijas.

Remiantis Ukrainoje buvusių mūsų instruktorių pasakojimais, ukrainiečiais šiais brangiais šaudmenimis šaudė į „muses".

Kadangi panašių atvejų buvo ir daugiau, logiška, kad kilo ginklais ir pinigais Ukrainą remiančių šalių-donorių nepasitenkinimas.

Niekas nesiginčija dėl to, kad ukrainiečius būtina remti, tačiau turi baigtis neefektyvus gaunamos paramos naudojimas.

Manau, galima prognozuoti, jog netrukus sulauksime to, kad JAV, pasitelkusi į Ukrainą permestų žinybų darbuotojus, pradės tiesiogiai administruoti savo skiriamas lėšas.

- NATO šalys pagaliau nusprendė, kad visgi tankus duos. Skaičiuojama, kad jų gali būti apie 250-300. Ukrainai tiek užteks?

- Pradėkime nuo to, kad Ukraina ir pati turi tankų.

Turėta technika pasidalino lenkai ir slovakai.

Be to, pirmaisiais karo mėnesiais kokius 500 tankų ukrainiečiams „padovanojo" rusai, kurie palikdavo kovos mašinas ir pėsti išeidavo namo.

Taip nutiko, nes V.Putinas kovos veiksmus planavo dviem savaitėms, todėl nepasirūpino tvarkingai veikiančiu tepalų ir degalų tiekimu, o šiems pasibaigus tankai tiesiog sustodavo.

Beje, dar iki karo, stebėdami rusų karių telkimą prie Ukrainos sienų, daugelis ekspertų buvo įsitikinę, kad puolimo nebus, nes nesimatė jokių, su nuolatiniu degalų ir tepalų tiekimo užtikrinimu susijusių, veiksmų.

Netikėtumo efekto siekiantys rusai irgi nieko nesiėmė, nes neplanavo, kad karas tiek užsitęs.

Ši jų klaida ir lėmė, kad pirmaisiais mėnesiais nemažai technikos atiteko ukrainiečiams.

Pasitaikydavo net kuriozinių situacijų. Į septintą dešimtį įkopęs ukrainietis man pasakojo, kaip pats perdavė vieną tanką kariams.

Pasak jo, vieną rytą išėjęs į kiemą pamatė aplink namus ratus sukantį rusų tanką.

Pasiteiravus tankisto - ką šis daro? - buvo atsakyta, kad degina degalus ir nori eiti namo.

Ukrainietis parodė jam kryptį, įdėjo kelionei lašinių, o tanką perdavė Ukrainos karinėms pajėgoms. Tai įvyko netoli Kijevo.

Taigi, tankų ukrainiečiai turi, tačiau kalbant apie jų poreikį, reikia patikslinti, ką planuojama daryti.

Jeigu kalbame apie visą karą, tai turimos technikos tikrai neužteks.

Jos gali būti per mažai ir Ukrainos planuojamam plataus mąsto puolimui, kurio tikslas - išstumti rusų pajėgas iki 1991 metų sienų.

Kita vertus, pagalbos kariaujančiai šaliai klausimus sprendžia patyrę strategai, todėl jie geriausiai žino, kokių pajėgumų ir kur reikia.

Tikėtina, kad jie prisidėjo prie sprendimo perduoti ukrainiečiams didelį kiekį vokiškų tankų „Leopard 2", kadangi jie yra paprastesni ir labiau pritaikyti Europai ar Ukrainai negu amerikiečių „Abrams M1".

Pastariesiems turi būti organizuota gera, patikimai veikianti logistikos grandinė, kas, karo sąlygomis, yra sudėtinga.

Tuo pat metu Europa jau turi visą „Leopard" priežiūrai, techniniam aptarnavimui ir remontui po mūšių skirtą infrastruktūrą.

Šiuo metu Europoje yra daugiau negu 2000 „Leopard" tankų. Greičiausiai jie visi iškeliaus į Ukrainą, o europiečiai savo karines pajėgas sustiprins naujai pagamintais tankais ir pasirūpins, kad ukrainiečiai iki pat karo pabaigos nejustų kovinės technikos stygiaus.

Taip pat reikia nepamiršti, kad JAV ir jų sąjungininkai yra sukūrę efektyvią tankų panaudojimo metodiką, pagal kurią vienam tankui priskiriami keli šarvuočiai, pagalbiniai automobiliai ir t.t.

Tankai seniai nebeveikia vieni ar tik su pėstininkų priedanga. Juos į mūšius lydi visa grupė, todėl ukrainiečių pajėgumą vertinti vien pagal tankų skaičių nebūtų visiškai teisinga.

Skaitytojui priminsiu, kad amerikiečių kovos mašinos „Bradley" nuo Irako karo laikų dar vadinamos „tankų žudikėmis". Taip yra todėl, kad tuometiniuose mūšiuose jos sunaikino daugiau priešo tankų negu sunkieji „Abrams".

Be to, Ukraina dar iki karo pradžios turėjo stipriausią Europoje priešlėktuvinę gynybą, kuri pastaruoju metu buvo dar labiau sustiprinta. Netgi spėčiau, kad ukrainiečiai jau yra gavę ir „Patriot" priešlėktuvinės gynybos sistemas.

Kai girdime, kad vienas ar kitas ginklas bus pateiktas Ukrainai, tai dažniausiai reiškia, kad jis jau ten.

Analogiška situacija yra su pasaka apie tankų tiekimą.

Tai, kad viešumoje kyla ginčai, nereiškia, kad jie ten nevažiuoja. Taip realizuojam sena kinų išmintis, kuri sako - karas yra apgaulės menas.

Apibendrinant, ginkluotės klausimai Ukrainoje sprendžiami labai neblogai. Didžiausia šios šalies problema ir priešas yra ne rusai, o viduje veikiantys vagys bei išdavikai ir jų pagrindinis ginklas - korupcija.

Tai yra tie žmonės, kurie kasdien po dešimt kartų skanduoja patriotinius šūkius, bet realybėje veikia prieš savo šalį.

- Atidavus turimus tankus, NATO šalims reikės naujų. Ar nepritrūks jų gamybai būtinų energetinių išteklių ir žaliavų?

- Neturiu skaičių, bet mano žiniomis ir ekspertų, su kuriais bendrauju, teigimu, visuotinės energetinės krizės, nepaisant garsių kalbų, Europoje nesimato.

Žaliavų ir komponentų tiekimo grandinės taip pat nesustojo, tad neabejoju, kad karui pinigų užteks.

Be to, manyčiau, kad apie galimas problemas ar krizes dažniausiai kalba patys rusai arba jų agentūrų įtakoje esantys asmenys. Vyksta karas, todėl rusai visaip bando paveikti Europą ir įrodyti, kad, esą, be jų išteklių žemynas neišgyvens.

Reikia nepamiršti, kad europiečiai jau rado naujus tiekimo kanalus.

Be to, rusams nepavyko užimti ir visų, gamtinių išteklių gausa pasižyminčių, Ukrainos teritorijų, tad neabejoju, kad visi gamybiniai-logistiniai klausimai bus sėkmingai išspręsti.

- Kaip bendrame įvykių fone atrodo augantys pabėgėlių tiek iš Ukrainos, tiek iš Artimųjų Rytų srautai? Kaip pabėgėliai gali paveikti jas priimančias šalis?

- Vykstant tokios apimties karo veiksmams, kokius stebime Ukrainoje, galime neabejoti, kad pabėgėlių iš šios šalies dar tikrai bus. Egzistuoja rimta problema, tad natūralu, kad žmonės ieško saugesnio gyvenimo.

Tik labai abejoju ar ji yra tokio mąsto, kad galėtų ženkliai pabloginti pabėgėlius priimančių šalių ekonomiką.

Tikėtina, papildomų problemų gali atsirasti socialinėje plotmėje, kadangi daliai žmonių teks keisti įprastu buvusį gyvenimo būdą. Tik nereikėtų daryti iš to tragedijos.

Priminsiu jaunesniems mūsų skaitytojams, kad Tarybų Sąjungoje buvo populiariu žmones apgyvendinti komunaliniuose, bendrą virtuvę ir vonios kambarį turinčiuose, butuose. Ir niekas dėl to nenumirė, tad jeigu ir dabar, padedant pabėgėliams, kažkiek reikės pasispausti, problemos tame nematau.

Pabėgėliai iš Artimųjų Rytų taip pat nėra kažkas naujo. Beje, kai kadaise vieno britų kariškio paklausiau - kodėl jie nesiima veiksmų, turinčių užkardyti pastarųjų siautėjimą? - jis man atsakė, jog jeigu aš nematau veikiančių jėgos struktūrų, tai dar nereiškia, kad jos nemoka tokių problemų spręsti.

Pasak brito, kai situacija tikrai taps kritiška, politikai greitai pamirš visas kalbas apie teroristų bei jų rėmėjų teises, o jėgos struktūroms bus uždegta žalia šviesa.

Šiai dienai situacija nėra kritinė, bet, jeigu migrantų iš Artimųjų Rytų skaičius ar jų potencialiai keliamas pavojus augs, tai gali nutikti labai greitai. Be to, karas Ukrainoje taip pat verčia peržiūrėti bei koreguoti ilgą laiką taikytas normas ar, esant reikalui, galvoti apie griežtesnius kylančių problemų sprendimų būdus.

respublika.lt