Nusidėvėjusi politika: Ar Jungtinės Valstijos liausis miegoti artėjančioje katastrofoje

Bet gali nusidėvėti ir politika. Ir ją būtina keisti. Nes ji taip pat gali būti pavojinga.

Tas pats atsitiko ir su Amerikos užsienio politika: jei anksčiau ji veikė gerai, tai dabar pasaulyje pridaro daugiau žalos, nei naudos.

Dabar ji veikia, tarsi kokia sulūžusi bulvių tarka – daug kraujo, nusitarkavus pirštus, o cepelinų kaip nėra, taip nėra

Apie būtinybę keisti JAV politiką tiek Ukrainos, tiek kitų pasaulio šalių atžvilgiu kalba ir pats buvusio JAV valstybės sekretoriaus Colin Powell štabo vadovas Lawrence Wilkerson.

Įdomus leidinio The American Conservatives straipsnis būtent apie tai. Įmetu išverstą į lietuvių k, tiems, kas nori žvelgti giliau ir mėgsta kovoti su priežastimis, o ne su pasekmėmis.

Jolanta Blažytė

“Ar 2024 m. amerikiečiai sutramdys JAV užsienio politiką?

Jungtinės Valstijos yra išsiblaškiusios kaip niekada anksčiau, sako buvęs Colino Powello štabo vadovas.

Nauji metai turėtų atnešti naujų galimybių.

Tačiau Vašingtono karo spekuliantams 2024-ieji atrodo kaip daugiau to paties - tiksliau, dar daugiau to paties.

Prie kovų Ukrainoje ir Gazos ruože dabar prisideda Jemeno husių išpuoliai prieš užsienio laivus Raudonojoje jūroje. Taip pat intensyvėja Izraelio kova su Hezbollah, kuri yra įgaliota Irano.

Kitoje pasaulio pusėje Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong Unas Naujuosius metus pasitiko prisiekdamas "sunaikinti" Pietų Korėją ir Jungtines Valstijas.

Kim kaimynas Kinijoje Xi Jinpingas Naujųjų metų dieną sakytoje kalboje pakartojo savo ketinimus "suvienyti" Taivaną su žemynine dalimi.

Pasaulinė netvarka metastazuoja.

Tarpusavyje susipina karštieji tarpinių karų taškai ir regioninių konfliktų zonos, o tai kelia niūrias pasaulinio karo perspektyvas.

Ar Jungtinės Valstijos liausis miegoti artėjančioje katastrofoje, kuri kainuos nesuskaičiuojamą amerikiečių kraujo ir turto kainą?

Ieškodami atsakymo į šį klausimą "The American Conservative" kreipėsi į žmogų, kuris praeityje įveikė pavojingus laikus. Į pensiją išėjęs JAV kariuomenės pulkininkas Lawrencas Wilkersonas, buvęs tuometinio valstybės sekretoriaus Colino Powello štabo viršininkas, garsėjo tuo, kad nesilaikė Vašingtono konsensuso ir atsisakė meluoti apie Vašingtono karą Irake. Jis ir šiandien yra sąžinės balsas.

Jungtinėse Valstijose didėja nuovargis dėl Ukrainos, nes karas Rytų Europoje užsitęsė. Vašingtonas ekonomiškai ir strategiškai daug investavo į Kijevo ir Rusijos aklavietę, tačiau Amerikos žmonės vis dažniau siekia galutinio sprendimo ir pasitraukimo iš kovos.

2023 m. gruodį susiskaldęs Kongresas atsisakė skirti papildomą karo finansavimą Ukrainai, nepaisydamas Baltųjų rūmų ir prezidento Volodymyro Zelenskio skubių prašymų. Kongreso nariai, daugiausia respublikonai, ir daugelis jų rinkėjų pavargo nuo "niekuo neįpareigojančios" pagalbos Kijevui.

Ar karas Ukrainoje yra dėl "demokratijos" kaip mums dažnai sakoma, ar tai tik dar viena Vašingtono ginklų prekybos imperijos vitrina?

Paklausėme J. Wilkersono, ar atėjo laikas JAV pakeisti savo politiką Ukrainos atžvilgiu.

"Taip", - atsakė Wilkersonas. "Akivaizdi realybė yra ta, kad Rusija laimi karą, jos ekonomiką JAV sankcijos ne silpnina, o stiprina, o Pekinas ir Maskva vis dažniau veikia kaip tylūs sąjungininkai. Net ir labiausiai neinformuotiems JAV piliečiams šis karas neturi jokios prasmės ir tęsiasi pernelyg ilgai."

Kodėl tuomet Bideno administracija ir toliau skatina šį karą?

"Karas užsitęsė dėl milžiniškų pinigų, kuriuos uždirba JAV gynybos rangovai ir kiti subjektai. Valstybės sekretorius Tonis Blinkenas ir patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Džeikas Sulivanas net viešai tai pareiškė, nors tokie pareiškimai yra nediplomatiški.

Jie tvirtai implikuoja, kad Amerika kare nepraranda kraujo ir vis dėlto kenkia Rusijai, todėl tai yra "geras" karas", - teigė Wilkersonas.

Vis daugiau įrodymų rodo, kad ankstyvuoju karo Ukrainoje etapu Maskva buvo pasirengusi deryboms.

Tuometinis Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Borisas Džonsonas, Tonis Bleras ir Džordžo Bušo Baidenas - torpedavo taikos derybas. Ukraina turi kariauti, primygtinai reikalavo B. Johnsonas. Vakarai ją palaikys.

Dabar, praėjus beveik dvejiems metams po to, kai Vakarai akivaizdžiai sabotavo taiką, paklausėme B. Wilkersono, ar Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, kuris signalizuoja, kad nesitiki greito karo sureguliavimo, gali būti pasirengęs grįžti prie derybų stalo.

"Putino ir Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo nuolatinės pastabos rodo, kad jų pagrindinis motyvas yra "saugumas", o ne "teritorija", - sakė Wilkersonas.

Ši analizė sutampa su kitų įžvalgių stebėtojų, tokių kaip profesorius Džonas Mearshaimeris ir į atsargą išėjęs pulkininkas Daglas Makgregoras, TAC redaktorius, kurie Putiną laiko ne pamišusiu diktatoriumi, o racionaliu veikėju, siekiančiu suprantamų tikslų, atitinkančių Rusijos nacionalinius interesus.

"Pastaruoju metu Putinas atvirai pareiškė, kad yra pasirengęs derėtis dėl konflikto užbaigimo.

Tai toks aiškus pareiškimas, kokio tik gali prireikti deryboms pradėti, tačiau J. Baidenas nenori to daryti tol, kol toks signalas jam pasirodys naudingas jo perrinkimo perspektyvoms." - tęsė Wilkersonas.

Izraelio ir "Hamas" karas Gazos ruože pastaruoju metu atitraukė didžiąją dalį pasaulio dėmesio nuo Ukrainos. 2021 m., prieš prasidedant bet kuriam iš šių karų, Wilkersonas prognozavo, kad po dvidešimties metų Izraelio kaip valstybės nebeliks.

Nuo to laiko daug kas pasikeitė. Atsižvelgdami į tai, kad Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu nerodo jokių ženklų, kad Gazos ruože ketina atsitraukti, o Vašingtono parama Izraeliui atrodo stipresnė nei bet kada anksčiau, paklausėme Wilkersono, ar jis vis dar laikosi savo prognozės.

"Absoliučiai taip", - atsakė Wilkersonas - “Mano nuomonę sustiprina tai, kad Izraelis tampa galinga paribio valstybe dėl savo žiauraus karo Gazoje, Vakarų krante ir Rytų Jeruzalėje.

Daugiau nei 4 mlrd. žmonių pasaulyje dabar niekina Izraelį, o kartu ir Jungtines Valstijas, kurios, kaip jie žino, visą laiką palaiko Izraelį.

Tačiau net ir šios paramos nepakaks, kad būtų išgelbėta Izraelio valstybė kaip žydų valstybė, kai Iranas yra teokratija, Levante / Pietvakarių Azijoje."

Netrukus po to, kai Wilkersonas mums tai pasakė, Pietų Afrikos Respublika pateikė dokumentus Tarptautiniam Teisingumo Teismui, kaltindama Izraelį vykdant genocidą Gazos ruože.

Atrodo, kad vyksta istoriniai pokyčiai. Izraelis, kadaise buvęs neliečiamas už Amerikos diplomatinės jėgos lauko, yra pažeidžiamas ir vis labiau izoliuojamas pasaulio visuomenės.

Jei Izraelis nukreipia Amerikos dėmesį nuo Ukrainos, tai ir Izraelis, ir Ukraina atitraukė Amerikos akis nuo įvykių Kinijos Liaudies Respublikoje ir aplink ją.

Pažymėtina, kad Mearsheimeris ir buvęs prezidento Donaldo Trumpo gynybos sekretoriaus pavaduotojo padėjėjas Elbridžas Colbis ragino "persiorientuoti" į Aziją. Vietnamas, Filipinai, Japonija, Pietų Korėja ir Malaizija - ir tai tik kelios Azijos šalys - vis dažniau mato grėsmę Kinijai. Jei Azijoje kils karas, jis tikriausiai neliks regioninio konflikto lygio, kaip tai įvyko Izraelyje ir Ukrainoje.

Paklausėme Wilkersono, ar Colbis ir Mearsheimeris yra teisūs.

“Manau, kad taip. Yra ne tik Kinija, bet dar dvi, kur kas didesnės egzistencinės grėsmės: branduolinis ginklas ir klimato krizė", - atsakė Wilkersonas, įvardydamas du iššūkius, kurie taip pat tampa vis didesne problema Azijoje.

"Dėl pirmosios nėra visiškai jokio sutartinio režimo, o dėl antrosios - menki COP28 rezultatai rodo, kad pasaulis gerokai atsilieka nuo to, ką turi padaryti, kad išvengtų galimai katastrofiškų padarinių net ir amžiaus viduryje."

Kinijos Liaudies Respublika ir jos faktinis protektoratas Šiaurės Korėja yra branduolinės valstybės.

Kol kitos Azijos valstybės, tokios kaip Filipinai, Malaizija, Vietnamas, Pietų Korėja ir Japonija, stengiasi išvengti branduolinės ir klimato katastrofos, Kinija ir Šiaurės Korėja, daugelio nuomone, veikia priešinga kryptimi.

Amerikos posūkis į Rytų Aziją, po nepavykusio "posūkio”, kurį žadėjo antrojo prezidento Barako Obamos administracija, atrodytų dabar būtų labai laiku, tačiau panašu, kad Vašingtonas yra susaistytas su Rytų Europa ir Artimaisiais Rytais.

Vis dėlto, Wilkersono nuomone, naujas posūkis į Aziją nereiškia, kad reikia sutelkti dėmesį į paprastai minimus konfliktų židinius.

"Kalbant apie Taivaną, Kinija yra per daug ekonomiškai susipykusi su Taipėjumi, o Taipėjus - su ja, kad panaudotų karinę jėgą". - teigė Wilkersonas.

Jis pakartojo, kad "dvi didžiausios pasaulinės grėsmės šiandien yra ne nacionalinės valstybės, o branduoliniai ginklai ir klimato kaita". Todėl, jo nuomone, būtina nauja tarptautinių santykių konfigūracija.

"JAV, Kinijos, Rusijos, Indijos, Brazilijos, Indijos, galbūt Vokietijos kondominiumas, kuris užtikrintų vadovavimą, pramonę, finansavimą, planavimą ir organizavimą, yra idėja, kuri galėtų būti veiksminga", - sakė J. Wilkersonas.

Tačiau kiek tai tikėtina? Jau dešimtmečius Vašingtonas atsisako derėtis su Rusija, o mieliau bando įvaryti Maskvą į kampą, ignoruodamas faktą, kad Maskva gali turėti kokių nors savo saugumo interesų.

"Ar yra nors vienas žmogus žemėje, - retoriškai klausė Wilkersonas, - kuris tiki, kad JAV nesiimtų agresyvių veiksmų, jei Rusija ar Kinija įžengtų į šiaurines Meksikos provincijas ir paprašytų jų tapti CSTO [Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija] narėmis?

Putinas ėmėsi veiksmų [Ukrainoje], nes Vakarai, vadovaujami Vašingtono, sulaužė visus Gorbačiovui ir Jelcinui duotus pažadus dėl NATO plėtros. Vyriausybės tipas yra nereikšmingas, kai kyla grėsmė teritoriniam vientisumui".

Paklausėme, ar JAV aljansai Rytų Azijoje ir saugumo architektūra Indostane tampa našta ar net galimu nelaimių šaltiniu.

"Tokie aljansai, kokie buvo sudaryti po Antrojo pasaulinio karo, šiandien nebetenka savo naudingumo ir veiksmingumo.

Sėkmingiausias iš jų - NATO - per ateinantį dešimtmetį išnyks.

Saugumo susitarimai su Korėja ir Japonija, su Australijos ketveriuke [keturšale saugumo grupe, kurią sudaro Japonija, Indija, Australija ir Jungtinės Valstijos], AUKUS [trišaliu saugumo susitarimu, kurį sudaro Australija, Jungtinė Karalystė ir JAV] ar ANZUS [Australijos, Naujosios Zelandijos ir JAV saugumo grupe], arba įvairūs santykiai su Ramiojo vandenyno salų valstybėmis - visa tai yra praeities dalis, nykstantys tos praeities likučiai." - atsakė J. Wilkersonas.

Vašingtonas kadaise gyrėsi sukūręs naują pasaulio tvarką.

Ar 2024 m. Amerikos žmonės sutramdys Vašingtoną, kol Vašingtonas nesugriovė Jungtinių Valstijų kartu su savo mirusios imperinės svajonės griuvėsiais?

Will Americans Tame U.S. Foreign Policy in 2024?

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje.