Lietuviškoji demokratija: teoriškai – arklys, praktiškai – neatsikelia

Nuomonės dėl to, ar E. Macrono vyriausybė sugebėjo rasti teisingą pusiausvyrą tarp prievartos ir asmeninio pasirinkimo, pasidalijo lygiai per pusę. Nuo liepos vidurio kiekvieną savaitgalį šimtai tūkstančių protestuotojų išeina į Paryžiaus ir kitų miestų gatves, ir skanduoja „Laisvė!“. Taip jie išreiškia griežtą nepritarimą vadinamajam „Gėdos leidimui“ – skiepų pasui.

Skirtingai nei Lietuvoje, Prancūzijoje niekam neapsiverčia liežuvis taškytis patvorio epitetais ar tyčiotis iš tų žmonių.

Tokiems visuomenę skaldantiems ir provokuojantiems pareiškimams tribūnos nesuteikia ir žiniasklaida.

Protestų Prancūzijoje esmė – didžiulis nepasitenkinimas valdančiuoju elitu. Sostinės elitas gyvena kitame matavime ir visiškai nesupranta, kas realiai vyksta šalyje. Tačiau protestuotojai netrokšta diktatūros: daugiau nei 83 proc. iš jų mano, kad tai yra geriausia valdymo forma, bet pripažįsta, kad jos kokybė yra smukusi.

Nors demokratija remiasi daugumos valia, dabar pagrindinis „Geltonųjų liemenių“ ir kitų protestuotojų grupių šūkis – valdžia nebeatstovauja paprastiems žmonėms, nedirba jų labui, politinė sistema juos ignoruoja ir jų nuomonė niekam neįdomi.

Šių metų pradžioje įvyko keli beprecedenčiai dalykai: atsargos generolai ir karininkai, o po to ir tarnyboje esantys kariškiai parašė atvirus laiškus E. Macronui ir perspėjo apie pilietinį karą, jei valdžia nesiims realių veiksmų. Kitais metais Prancūzijoje, pesimizmo ir pykčio apimtoje šalyje, vyks prezidento rinkimai, kurių rezultatas yra nenuspėjamas.

Tokios nuotaikos tvyro vienoje seniausių demokratijų, tačiau Prancūzija yra tik platesnio Vakarų valdančiojo elito moralinio ir vertybinio nuosmukio fragmentas, nes vis daugiau įvairių šalių piliečių abejoja savo vyriausybių kompetencija. Lietuva – ne išimtis.

Skirtumas tik tas, kad Lietuva gyvena tarsi strutis, sukišęs galvą į smėlį, čia nėra jokios diskusijos ir neatliekamos apklausos rimtais klausimais, kurios parodytų tikrąsias žmonių nuotaikas ir atskleistų visuomenės mentalitetą. Visiškai neabejoju, kad rezultatai priverstų griebtis už galvos.

O dabar apie kai kuriuos mitingo niuansus ir tai, kas vyko po to. Pripažinkime, kad lietuviai – ne prancūzai, vokiečiai ar britai ir galvose tų, kurie save laiko elitu, tvyro dar neišsivadėjęs sovietinis mentalitetas, kad protestuoti ar streikuoti yra negerai, nes tai daro tik išsišokėliai arba valstybės priešai.

Būtent pastarąjį visiškai beviltišką ir bankrutavusį „argumentą“ volioja ši Vyriausybė bei jai talkinantis būrelis komentatorių, kurie taip pat piktinasi, kad „penktakoloniai ir liumpenai savo tikslams pasisavino valstybinę ir valstybinę istorinę vėliavas“.

Jų pasąmonėje yra įbetonuota Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV frazė „Valstybė – tai aš!“ Jie yra įsitikinę, kad turi absoliutų monopolį ir valstybei, ir vėliavai.

Niekas viešojoje erdvėje nesiėmė rimčiau ir nešališkai paanalizuoti šio reiškinio tikrųjų priežasčių, bet prabilo propagandistai. Žiniasklaida susifokusavo į masiniame ir visiems atvirame renginyje pastebėtus kelis marginalus ar šešėlinio pasaulio atstovus.

Pirmasis labai netikėtas ir didelį nerimą valdančiajai daugumai sukėlęs pavojaus skambutis buvo gegužę Vingio parke įvykęs „Didžiojo šeimos gynimo maršo“ renginys, o svarbiausia – jo masiškumas.

Niekas viešojoje erdvėje nesiėmė rimčiau ir nešališkai paanalizuoti šio reiškinio tikrųjų priežasčių, bet prabilo propagandistai. Žiniasklaida susifokusavo į masiniame ir visiems atvirame renginyje pastebėtus kelis marginalus ar šešėlinio pasaulio atstovus.

Propagandinė artilerija prabilo ir prieš mitingą prie Seimo. Akivaizdu, kad valdžią siutina pats faktas, jog kažkas drįsta nesutikti, susiorganizuoti ir protestuoti. Ir vėl – nieko apie esmę, jokios rimtos diskusijos apie žmonių teisę ir laisvę rinktis.

Įvertinęs įvairius veiksnius bei aplinkybes, aš pasiskiepijau, tačiau visiškai suprantu daugybę žmonių tiek Lietuvoje, tiek ir pasaulyje, kuriems, skirtingai nei mažam būreliui viską suprantančių provincijos rėksnių, kyla daug rimtų klausimų. Nesu matęs kvailesnio šūkio už „Pasitikiu mokslu, pasitikiu skiepais“.

Visų pirma, mokslas dar net neatsakė į pradinį ir svarbiausią klausimą – ar šis virusas yra natūralios, ar dirbtinės kilmės. Aš dabar nesileisiu į rimtų mokslinių straipsnių recenzuojamuose žurnaluose citavimą apie dabartinę eksperimentinę mediciną, tikrąją reakcijų į vakcinas statistiką ir pan.

Apie tai turėtų sąžiningai kalbėti politikai ir profesoriai, o ne tuščiai gąsdinti žmones vis naujomis viruso atmainomis, kurių bus dešimtys ir joms pavadinti neužteks graikų abėcėles raidžių.

Nepretenduoju į visažinius, bet įvertinęs labai platų skiepijimo politinį, socialinį ir medicininį kontekstą, ir įvairias jau žinomas bei galimas rizikas, matau: skiepai, nors ir netobuli, tam tikroms visuomenės grupėms šiuo metu yra vienintelė išeitis ir jų nauda nusveria rizikų visumą.

O kad jų yra – akivaizdūs mokslo patvirtinti faktai. Kiekviena medicininė intervencija į kūną, kurios pasekmės nėra iki galo ištirtos, yra susijusi su rizikomis ir čia negali būti jokios prievartos, nes tokias rizikas tik visiškai savanoriškai gali prisiimti patys žmonės.

Tačiau apie tai įtikinamai gali kalbėti tik stiprios asmenybės, lyderiai, kuriais žmonės pasitiki. Ar Vyriausybėje, kuria pasitiki mažiau nei 20 proc. žmonių ir kurioje nėra nė vieno palankiai vertinamo ministro, yra bent vienas toks? Būtent todėl ir pasirinktas visiškai priešingas kelias.

Kita ore tvyranti protesto priežastis – Vyriausybės nekompetencija. Premjerė ir ministrai blaškosi, priima sprendimus, tačiau greitai išaiškėja, kad jie visiškai neišbaigti ir netobuli, tada atšaukia. Vieną dieną kalba vienaip, kitą dieną kitaip, daug sprendimų yra tiesiog kvaili ir betiksliai.

Dar vienas erzinantis aspektas: premjerė ir ministrai, apsistatę gerai apmokamais „strateginės komunikacijos“ ekspertais, nuolat skelbia nesuderintas pozicijas, nepatvirtintus planus, klaidina ir kvaršina visuomenei galvas savo tuščiais plepalais „galbūt uždrausim“, „galbūt atšauksim, bet yra sąlygų“ ir t.t. Štai Sveikatos apsaugos ministerijos išminčiai skelbia pranešimą „Dažniausi nuo COVID-19 mirusių moterų vardai“.

Taip pat ir vyrų. Ar galima pulti žemiau? Kitaip tariant, didelė dalis visuomenės pavargo nuo šios kakofonijos ir blaškymosi, jiems tiesiog atsibodo būti valdžios nekompetencijos įkaitais.

Jokios civilizuotos šalies parlamento komiteto pirmininkas jokiomis aplinkybėmis negali sau leisti išvadinti protestuojančių piliečių „marsiečiais“ ir „Lukašenkos tarnais“. Aš nekartosiu propagandistų patvorio leksikos, kurią be jokių filtrų skelbia žiniasklaida, o jos atstovai po to naiviai stebisi, kad žmonės nenori su jais kalbėtis.

O dabar apie vadinamąsias riaušes. Tokie ir dar nuožmesni susirėmimai su policija vyko ir tebevyksta Londone, Paryžiuje, Berlyne ir kituose Europos didmiesčiuose, įvairiuose Australijos miestuose. Ten suimta šimtai žmonių, policija panaudojo ašarines dujas ir net gumines kulkas, hospitalizuota dešimtys protestuotojų ir policininkų.

Ar ne per daug pasaulyje „išgamų“ ir „priešiškų jėgų manipuliuojamų gyventojų”? Nesu riaušių šalininkas, bet tai yra „kieta“ ir visiškai tradicinė demokratijos pasireiškimo forma.

Tuo tarpu provincijos snaigučiams ir sąlyčio su realiu pasauliu neturintiems užstalės propagandistams susistumdymas prie Seimo padarė milžinišką įspūdį.

O aš visiškai nesistebiu, nes tokia įvykių eiga – visiškai natūrali ir nesunkiai prognozuojama. Įvairiais laikais ir įvairiose šalyse prie masinių protesto demonstracijų labai dažnai prisiplaka asmenys, turintys visai kitokių tikslų – radikalai, anarchistai ir elementariausi chuliganai, kurie įsimaišę į minią, nori išlieti savo emocijas ant policijos.

Šia proga noriu priminti įdomų faktą. 1972-ieji, R. Kalantos susideginimas Kaune. Žmonės išėjo į gatves. Tuomet Vilniaus chuliganų gaujos buvo pasiskirsčiusios ir veikė teritoriniu principu.

Buvo Antakalnis, Krasnucha ir t.t. Girdėjau iš pirmų lūpų, kai tomis dienomis grupė Antakalnio gaujos narių išvyko į Kauną.

Ne R. Kalantos auka ar laisvė jiems rūpėjo, jie tiesiog girdėjo, kad ten vyksta demonstracijos, pasistumdymai su milicija ir įsimaišę į minią jie gavo progą paleisti vieną kitą plytgalį į „ligavus“ – taip jie tuomet vadino milicininkus. Lygiai tas pats įvyko ir prie Seimo. Tačiau žiniasklaida uoliai skelbė tų kelių marozėlių nuotraukas, tarsi jie būtų mitingo idėjiniai lyderiai ir organizatoriai.

O dabar – apie lietuviškos demokratijos iškrypimus, kuriuos apnuogino dabartinė situacija. Jų yra daug, bet paminėsiu tik penkis.

Pirmas: demonstratyvi valdžios panieka savo piliečiams ir jų segregacija pagal politines pažiūras, išsilavinimą ir kitus tikrus bei pramanytus požymius. Jokios civilizuotos šalies parlamento komiteto pirmininkas jokiomis aplinkybėmis negali sau leisti išvadinti protestuojančių piliečių „marsiečiais“ ir „Lukašenkos tarnais“.

Aš nekartosiu propagandistų patvorio leksikos, kurią be jokių filtrų skelbia žiniasklaida, o jos atstovai po to naiviai stebisi, kad žmonės nenori su jais kalbėtis.

Antras: žiniasklaidos susiliejimas su valdžia ir jos didėjanti priklausomybė nuo valdžios skirstomų pinigų. Nei vienas iš gerai žinomo influencerio masinis „laisvei“ skirtas renginys dar neapsiėjo be kvietimų ir aukščiausių valdžios atstovų dalyvavimo – tikra laisvės suvokimo parodija.

Dabar jis posėdžiauja su VRM ir VSAT vadovybe ir vis dar teigia, kad jo televizija kuria „nepriklausomą ir kokybišką turinį“. Naujausia jo „nepriklausoma“ iniciatyva – rinkti lėšas prie Seimo sužalotų pareigūnų gydymui bei reabilitacijai. Ar mūsų policininkai nemoka mokesčių, ar valstybė jau nebepajėgi suteikti medicinos paslaugų?

Trečias: valdžios institucijų naudojimas kovai ir susidorojimui su kritikais. Gerai žinomas viešosios erdvės rašytojas, laikantis save ekonominės ir politinės laisvės bei demokratijos šaukliu, socialiniame tinkle rašo: „Džiaugiuosi, kad Šūduko Piceriją Šiauliuose tikrina ir viliuosi, kad jos laukia bankrotas. Linkiu to paties visoms jolantų kirpykloms ir grožio salonams dežaviu, kurie bliauna, kad nesilaikys įstatymų“.

Šis įrašas nusipelno didesnio dėmesio. Kuo džiaugiasi šis asmuo? Tuo, kad Lietuvos valdžia seka Kremliaus pavyzdžiu, kuris sau pavaldžias institucijas naudoja susidorojimui su tais, kurie nesutinka su jos politika. Kuo tai skiriasi nuo Rusijos veterinarijos ir fitosanitarinės priežiūros tarnybos arba „Roskomnadzor“ veiklos?

Niekuo. Dauguma Lietuvoje net nesupranta, kas realiai vyksta ir kaip toli nueita, o asocijuotos verslo struktūros bei verslo bendruomenė nuolankiai tyli. Visuomenė pagaliau turi išmokti solidarizuotis ir pakovoti už savo narius bei principus, nes vėliau ateis kiti ir elgsis lygiai taip pat, o gal dar blogiau.

Laikas pagaliau suprasti ABC: dėl skiepų virusas niekur nedingsta, skiepai taip pat nedaro visiškai jokios įtakos viruso sklaidai ir jį vienodai gali platinti visi – skiepyti ir neskiepyti.

Vienintelis ir tikrasis spaudimo skiepytis tikslas – nuimti apkrovas nuo sveikatos apsaugos sistemos ir kontroliuoti smarkiai išaugusias išlaidas.

Ketvirtas: mąstančios arba kitą nuomonę turinčios inteligentijos užčiaupimas. Po plačiai nuskambėjusios žinomo advokato kalbos, kuri sumušė peržiūrų rekordus, per vieną dieną į ją sureagavo keturi ministrai. Ar jums tai atrodo normalu? Iškart prabilo ir grupelė valdžiai pataikaujančių teisininkų. Štai profesorius ir buvęs Konstitucinio teismo teisėjas, kaip ir daugelis kitų net nesuprasdamas elementariausių dalykų ir diskusijos objekto, skambiai klausia: „Kur yra asmens teisė būti neužkrėstam?“

Laikas pagaliau suprasti ABC: dėl skiepų virusas niekur nedingsta, skiepai taip pat nedaro visiškai jokios įtakos viruso sklaidai ir jį vienodai gali platinti visi – skiepyti ir neskiepyti. Vienintelis ir tikrasis spaudimo skiepytis tikslas – nuimti apkrovas nuo sveikatos apsaugos sistemos ir kontroliuoti smarkiai išaugusias išlaidas.

Todėl diskusijos esmė – konkretaus asmens laisvė ir teisė prisiimti medicininės intervencijos rizikas.

Jei pasiskiepysiu, tai užsikrėtęs galbūt visai nesirgsiu arba persirgsiu lengvesne forma, bet galimi šalutiniai ir kiti iki šiol mokslo dar neištirti ilgalaikiai poveikiai, kurie įvairiose gyventojų grupėse skiriasi. Jei nesiskiepysiu, tai užsikrėtęs galiu persirgti lengvai, bet galimos ir sunkios formos, o atskirais atvejais ir letalinė baigtis.

Taigi, tai yra tik konkretaus individo pasirinkimo reikalas ir tai nedaro įtakos kitų visuomenės narių saugumui.

Vadinamieji išsilavinę propagandistai jau nebeapsiriboja priešų paieškomis tarp tariamų tamsybininkų, atėjo ir profesorių eilė, kuriems jau atviru tekstu nurodoma užsičiaupti ir nesikišti į kitų reikalus: „Viskas keičiasi šiame geriausiame iš geriausių pasaulyje.

Filosofai irgi. Užuot įprastai kėlę mūsų būties klausimus, dabar jie duoda aiškius buitinius nurodymus teisėtai valdžiai, kaip ši turinti patogiau sulįsti saujelei padugnių ten, kur aniems nesueina“. Per kultūrinę revoliuciją Kinijoje chunveibinai stumdė profesorius ir liepė jiems atgailauti. Einame šiuo keliu.

Penktas: atviras politikų melavimas visuomenei. Kiekvienas nelegalus migrantas yra Vyriausybės darbo brokas, kuris jau dabar gula ant kiekvieno mokesčių mokėtojo pečių. VSAT paskelbė 700 mln. eurų pirkimą konteineriniams nameliams, kurį, tiesa, dabar tobulins.

Juose tilptų 40 tūkst. migrantų, nors dabar jų yra apie 4 tūkst. Tačiau nepamirškime viso to miestelio išlaikymo kaštų, aptarnaujančio personalo, maitinimo, sveikatos, teisinių, vertėjų ir kitų paslaugų kainų, ir tuomet prisiminkime kalbas apie gerovės valstybę tiems, kurie ją statė, jai visą gyvenimą dirbo, gynė, dėl jos buvo Sibire.

O štai buvusio premjero, dabartinio europarlamentaro teiginys: „Ši Vyriausybė skaidriai ir efektyviai susitvarko su vis naujomis krizėmis ir iššūkiais“.

Šitą spalvingą lietuviškos demokratijos panoptikumą būtų galima plėtoti, bet ir to visiškai pakanka tam tikriems taškams sudėlioti. Visa šį lietuviška tragikomedija stovi ant santykinai naujo pamato – neomarksizmo ideologijos ir daugelis tų garsiai šaukiančių net nesupranta, kad yra tapę jos ruporais.

Štai elementariausias pavyzdys. Yra nemenkas pulkas prie visokių fondų bei fondelių prisisiurbusių ir nuolat aimanuojančių snaigučių. Štai sporto komentatorius neva neetiškai pasisakė apie plaukikės išvaizdą. Kilo triukšmas. „Didžiojo šeimos gynimo maršo“ ir mitingo prie Seimo dalyviai viešai išvadinami paskutiniais žodžiais. Visi kovotojai ir kovotojos su patyčių kultūra sutartinai tyli.

Nusigyventa iki to, kad lojalumas konkrečiai vyriausybei traktuojamas kaip lojalumas valstybei.

Vienas iš neomarksizmo strateginių tikslų – laisvo žodžio apribojimas. Visuomenė įsielektrinusi, bręsta nauji neramumai. Tokiomis aplinkybėmis LTV eteryje turėtų vykti nuolatinė įvairių pažiūrų iškiliausių tautos atstovų, šviesiausių protų bei atsakingų politikų diskusija apie visuomenės nuotaikas, kas jas lemia, ką reikėtų keisti, kaip elgtis, kad būtų sumažinta įtampa, kad nevyktų protestai ir t.t.

Tvyro tyla. Kodėl? Atsakymas paprastas: valdančiajai koalicijai vadovauja partija, kurios lyderis yra nerinktas, jis tiesiog buvo paskirtas be konkurencijos ir debatų. Natūralu, kad toks „demokratiškas“ paklusnumas tvyro ir Vyriausybėje, todėl ji to paties naiviai tikisi ir iš visuomenės.

Nusigyventa iki to, kad lojalumas konkrečiai vyriausybei traktuojamas kaip lojalumas valstybei.

Šioje vietoje reikia pacituoti L. Donskį: „Vidutinybės esmę tobulai nusako neįtikėtinai ištobulintas adaptyvumas, chameleoniškas spalvos keitimas, mimikrija, meistriškas galingųjų elgesio, jų frazeologijos ir intonacijų mėgdžiojimas, prisitaikymas prie bet kokios politinės aplinkos, retorikos, leksikono, manierų ir kūno kalbos.

„Aš esu toks, kokį jūs mane norite matyti“ – tai vidutinybės socialinės intuicijos triumfo akimirka“.

Ši Vyriausybė, be kita ko, yra ir baikšti, nes dauguma jos narių neturi jokio savarankiškumo geno. Dėl menko intelektinio potencialo protas nebėra priemonė, skirta bendrauti su visuomene, todėl muštras ir prievarta yra ir bus jų svarbiausias įrankis.

Net ir visiškai nieko nenuveikusi socialdemokratų teta, stebuklingai pakilusi į reitingų viršūnes, regi ne dialogą su visuomene, o konfrontaciją, nes kalbėdama apie rugsėjo 10-ąją planuojamą mitingą svarsto ne apie tai, dėl ko reikėtų susitarti, kad jo nebūtų, o sako, kad teisėsauga turi būti pasirengusi.

Daug kas netiki, kad nuo neomarksizmo iki fašizmo – tik vienas žingsnis.

Tie, kurie netikit, susipažinkit su vieno žinomo visų reikalų apžvalgininko tirada socialiniame tinkle: „Minios žmonių su akademiniais ir socialiniais kredencialais ir titulais, nuo advokatų iki nupušusių filosofių, juvelyrių, ex-nusikaltėlių ir būsimų kaliūznikų prijungė štepselį prie elektros tinklo ir paleido ant viso garso šarmanką apie tai, kad REIKIA DIALOGO, REIKIA KALBĖTIS, nes išsigandę, pasimetę, menkesnio išsilavinimo, siauresnio krugozoro, socialiai nuskriausti, geografiškai ir regioniškai atskirties išrūrinti, ekonomiškai abyženi, profesiškai ir karjeriškai susiaurintų galimybių vargšeliai, ubagėliai, nabagai, visuomenės našlaitėliai yra mūsų bėda“.

Todėl dabar aktualiausias klausimas turbūt yra toks: kodėl ši Vyriausybė, neturinti nei vieno visuomenės palankiai vertinamo ministro, ir ją aptarnaujantis būrelis komentatorių taip nekenčia Lietuvos valstybės ir jos žmonių, ir kas toliau?

Akivaizdu, kad arogancijoje paskendę valdančiosios koalicijos vadai, propagandistų trelių užliūliuoti, neįvertina nei visuomenėje tvyrančių nuotaikų, nei galimų protestų potencialo. Vis stiprėja nuojauta, kad pirmą kartą galim pamatyti pirmalaikius rinkimus.

Tai būtų labai gera demokratijos pamoka tiek šiai Vyriausybei, tiek ir visoms kitoms po jos ateisiančioms.

Evaldo Vėgėlės karikatūra