Kodėl tilo ir nutilo signataras Rolandas Paulauskas?

Jis sutiko pasikalbėti tik viena tema, tiksliau, sutiko papasakoti, kodėl pastaraisiais metais nebedalija interviu ir neberašo komentarų aktualiomis temomis. Vis dėlto, keldamas begalę klausimų ir neduodamas jiems konkrečių atsakymų, R. Paulauskas stebėtinai daug pasako ir apie šių dienų pasaulį, ir apie Lietuvą, ir apie save patį, ir nors kai kuriais momentais jo monologas nuskamba kaip nuosprendis, kai kuriais - ir kaip išteisinimas.

- Kodėl jūs pritilote?

- Bandysiu atsakyti. Atsakymas bus ilgas ir sudėtingas. Pradžioje - banalus teiginys: tai, kas vyksta šiandien ir vyks rytoj, priklauso nuo to, kas vyko vakar. Ir jeigu žmogus nežino arba neišmano, kiek yra dukart du, beprasmiška klausti, kiek bus du, pakėlus antru ar trečiu laipsniu...

- Kitaip tariant, kas išmano praeitį, tam priklauso ateitis?

- Galima ir taip pasakyti. Bet problema ta, kad galbūt dažnas kažko norėtų, bet tarp noro ir galimybių neretai yra bedugnė. Duodu tokį pavyzdį: štai guli lauke akmuo, tarkim, 100 kg svorio. Na, dauguma pasaulio gyventojų jo ne tik nepakeltų, bet net iš vietos nepajudintų, tačiau yra pasaulyje žmonių, kurie pajudins tą akmenį. Lygiai tas pat yra ir supratimo srityje tarp norų ir galimybių. Jeigu leistumėt, pabandyčiau įvardinti tik mažą dalelę to, kas šiandien įeina į tą sunkų supratimo akmenį, kurį reikia pakelti, norint susigaudyti, kas vyksta. Ir ko, deja, dauguma ir visiškai ne dėl blogos valios, yra tiesiog nepajėgūs padaryti.

- Kas sudaro supratimo akmens svorį?

- Turbūt neginčysit, kad pasaulis yra valdomas idėjų?

- Ne pinigų?

- Visuotinai taip galvojama, tačiau taip nėra. Gyvenimas įtikino, kad pirmiausia eina idėjos, o tik paskui pinigai. Štai, žiūrėkite, „žaliasis kursas", viena pagrindinių šio laikotarpio idėjų, štai naujadaras „socialinė lytis" skamba visame pasaulyje... Inkliuzyvus kapitalizmas - mažiau girdėtas reikalas. Na, ir jau daug kam greičiausiai girdėta idėja, kad netolimoje ateityje „nieko neturėsi ir būsi laimingas kaip niekad"...

Tai sumanymai, kurie jau šiandien esmingai keičia mūsų būtį ir buitį. Ir reikia susigaudyti, ką siūlo tos idėjos, kokie žmonės jas siūlo, kodėl jie tai daro. Na, ir svarbiausia - kiek tose idėjose yra objektyvaus reikalingumo ir kiek tai tik spekuliacijos ar net apgaulės, siekiant naudos vienai ar kitai pasaulio žmonių grupei. Ne veltui yra posakis, kad gerais norais kelias... žinom, kur veda.

Kad idėjos būtų įgyvendintos, va tada ir prisireikia pinigų. O kas sudaro supratimo akmens svorį kalbant apie pinigus? Štai tik pora klausimų, į kuriuos reikia turėti atsakymą, ir pora faktų, kuriuos reikia žinoti, norint susigaudyti, kas vyksta.

Žiūrėkit, kodėl 1944 metais svarą sterlingų pakeitė doleris? Kodėl 1971 metais JAV nustoja pardavinėti auksą už dolerį? Kaip, kada ir kodėl atsirado naftos doleris ? Na, ir faktai: Obamos valdymo laikotarpiu nuo 2008 iki 2016 metų JAV valstybės skola išaugo nuo 11 iki 20 trilijonų, - beveik padvigubėjo. JAV skola nuo 33 iki 34 trilijonų ūgtelėjo per kelis 2023 metų mėnesius. Ar tai svarbu žinoti ir suprasti, kas iš to seka, ar ne? Ar tai ką nors reiškia visam pasauliui, kas ten kam skolingas, ar nieko nereiškia? Nuo to, kaip žmogus atsako į tuos klausimus, priklauso ir jo supratimas, kas vyksta pasaulyje.

- O jūs nė kiek nepadėsite?

- Apie tai kalbu, beje, kaip į sieną, jau dvidešimt metų. Šiandien pokalbis apie ką kita. Tad eikim toliau. Reikia žinoti ir suprasti, kas nutiko, kad svaras sterlingų buvo pakeistas doleriu. Kita vertus, reikia žinot, kaip tas svaras tapo pasauline valiuta ir išbuvo ja iki Antrojo pasaulinio karo. O tam jau reikia žinot, kas yra Ost Indijos kompanija. Kokia jos reikšmė Didžiajai Britanijai ir apskritai pasaulio istorijai. Toliau. Kas yra prekyba vergais? Kada ji atsirado, kada baigėsi ir kam atnešė daugiausiai naudos? Toliau. Kas yra opiumo karai? Kur ir kada jie vyko? Kodėl jie vyko, kas gavo iš to naudos?

Tokie paprasti dalykai, bet juos reikia žinot, norint susėdus prie stalo svarstyt, kas vis dėlto vyksta pasaulyje. Aš jau nekalbu, kad reikia žinoti Pirmojo pasaulinio karo priežastis, jo rezultatus, pavyzdžiui, kad po jo subyrėjo 4 imperijos (Rusijos, Osmanų, Austro-Vengrijos ir Vokietijos). Kas iš tikrųjų laimėjo Antrąjį pasaulinį karą? Nes daugelis tarybinių lietuvių mano, kad jį laimėjo Tarybų Sąjunga, nes ji iškėlė savo vėliavą Berlyne. Bet kažin ar tikrai taip yra?

- Kas galėtų padėti susigaudyti, kas vyksta Ukrainoje?

- Tam reikia žinoti Ukrainos valstybingumo genezę, istoriją, kaip susiformavo Ukrainos valstybė, kodėl taip, o ne kitaip. Kaip formavosi ukrainiečių tauta. Ar išvis ji jau susiformavo, vienalytė ji ar ne? Kad būtų galima atsakyt sau į šituos klausimus, tie, kurie skaitote šį straipsnį, pasidomėkit, kodėl Austrijos kancleris Austrijos valstybės vardu prieš porą metų viešai atsiprašė rusinų už tai, kad juos buvo uždarę į koncentracijos stovyklas, kur jų didelė dalis žuvo. Buvo tiesiog numarinti. Kas tie rusinai? Kaip jie atsidūrė tame lageryje, kodėl atsidūrė?

Jeigu viso šito nežinai, jau sunkiau suprasi Ukrainos įvykius. Na, ir visiškai į šią dieną šokant: Vokietija yra, o gal jau reikia sakyti „buvo" viena galingiausių ekonomikų pasaulyje. Na, ir ką mes šiandien girdime? O girdime, kad mersedesas, praktiškai Vokietijos simbolis, iš dalies palieka Vokietiją. Skaitome, kad Vokietija uždaro fabrikus, dalis jų persikelia į JAV. Kas čia vyksta, kodėl tai vyksta? Kas atsitiko pasaulyje, kad Vokietija susiduria su šitokiais reiškiniais?

- Prasidėjus karui Ukrainoje buvo kalbama, ir jūs pats ne kartą buvote minėjęs, jog vyksta didžiųjų pasaulio galybių susidūrimas...

- Jūs man vėl siūlot aiškinti, kas vyksta, o aš tik bandau atsakyti, kodėl to nebedarau. Kaip tik priėjome tą vietą, kai labai tiktų pakalbėt apie tokį dalyką, kaip „burnos" ir „maistas". Visa, ką iki šiol kalbėjau, tėra du plius du. Pati lengviausia to sunkaus supratimo akmens dalis. Bet dabar pakelkim tą dvejetą antruoju laipsniu. Kaip sliekas yra maistas karpiui, o karpis yra maistas kokiam kormoranui, lygiai tas pat vyksta pasaulyje ir tarp valstybių: vyksta amžina kova pasaulyje tarp tų, kurie nori būti „burna", ir tų, kurie nenori būti „maistas". Tai yra amžinas reikalas. Na, ir turbūt abejonių niekam nekelia tas faktas, kad pastaruosius keletą amžių pasaulyje klestėjo Vakarų civilizacija ir, pirmiausia, Didžioji Britanija. Iki Pirmo pasaulinio karo tai buvo galingiausia pasaulio valstybė, o svaras sterlingų buvo tuo, kuo dabar yra doleris.

Dabar iškelkim klausimą, kaip Didžioji Britanija ir Vakarų civilizacija pasaulio atžvilgiu tapo „burna" ir ja išliko keletą šimtmečių. Aš turiu atsakymą, matot, aš vėl pereinu prie aiškinimų - sunku atsisakyti senų įpročių. Yra tokie trys institutai, kuriuos turi visos valstybės, ir tuo jie reikšmingesni, kuo stipresnė valstybė: tai yra „vienuolio" institutas, kitaip sakant, ideologija, „kario" institutas, tiksliau, karinė jėga, ir „pirklio" institutas, - ekonomika. Tai štai Vakarų civilizacija šitų trijų institutų pagalba per kelis šimtus metų paėmė savo žinion visą likusį pasaulį. Tai bent jau man yra neginčytina ir visiškai akivaizdu, kaip du plius du.

Bet dabar, nesiimdamas daugiau nieko analizuot, aš keliu klausimą skaitytojui: o kas šiandieną pasaulyje yra „burna" ir kas yra „maistas"? O kas nebenori būti „maistu"? O kas bet kokiomis priemonėmis siekia išlikti „burna"? Ir gal dar svarbesnis klausimas: ar „vienuolio", „kario" ir „pirklio" institutai šiandien Vakarų civilizacijos rankose tokie pat stiprūs ir galingi, kokie jie neabejotinai buvo dar prieš kelias dešimtis metų? Ar dabar „vienuolio" (ideologo) siūloma pirkti prekė yra tokia pat paklausi, kokia buvo prieš 100-300 metų? Ar „kario" (ginkluotės) galimybės tokios pat, kaip prieš šimtus metų, kai viena muškieta Afrikos džiunglėse galėjo padaryti triuškinantį įspūdį vietiniams, lakstantiems be kelnių, o šiandien kažkokie husitai jau turi raketas, galinčias sustabdyti prekybą Sueco kanalu. Ir kalbant apie „pirklį" (ekonomiką), prisiminkime JAV skolas, apie kurias jau kalbėjau. Ir tada, galbūt, šiek tiek pajudinsit tą sunkų supratimo akmenį ir staiga daug kas paaiškės, kas vyksta ir kodėl?

Bet kad pakelt šitą supratimo akmenį, apie kurį iki šiol kalbėjome, reikia ne tik žinojimo, kad dukart du yra keturi, bet ir objektyvumo. O ką reiškia objektyvumas? Objektyvumas yra tuo didesnis, juo daugiau žmogus gali matyti reiškinių ir juo daugiau kiekvieno reiškinio briaunų. Ir ne tik matyti, bet ir nebijoti jų matyti.

Drįsiu pasakyt tokį sakinį: didelė dalis Lietuvos ir kitų šalių gyventojų dažnai bijo matyti tam tikras tam tikrų reiškinių briaunas, o jeigu tu matai tik pasirinktas reiškinių briaunas, tada apie objektyvumą kalbėti nereikia. Na, ir dabar paklauskim savęs, ar dauguma ar mažuma pasaulio gyventojų pajėgi pakelti šitą supratimą ne du plius du, o dviejų, pakeltų ir antruoju, ir trečiuoju laipsniu?

- Norit pasakyti, kad diduma vis tiek nesupras?

- Pabandysiu atsakyti, kaip man atrodo. Žmogus, gyvendamas savo gyvenimą, turi mokėti ir suprasti daugybę dalykų. Bet mano gyvenimo patirtis rodo, kad mes visi, įskaitant ir mane patį, daugumą dalykų mokam ir suprantam geriausiu atveju vidutiniškai. Aš, pavyzdžiui, daugelio dalykų nemoku ir nesuprantu net vidutiniam lygyje. O ką reiškia vidutiniškai? Tai reiškia, kad taip moka ir supranta dauguma. Tai yra vidutinis lygis. Dabar aš jūsų paklausiu, dauguma gali klysti ar ne?

- Be abejo, kaip ir mažuma.

- Aš irgi sutikčiau, kad dauguma gali ir dažnai klysta. Eikim iš to, kad vidutinis supratimas duoda vidutinį rezultatą. Kitaip juk būti negali. Vadinasi, toks, koks visada. Ar čia negirdit mūsų ir ne tik rinkimų rezultato aido? Sako, renkam renkam, bet kaip buvo, taip ir liko. Norint ne vidutinio rezultato, reikia ne vidutinių pastangų. Ir tik taip. O kokia skalė tarp galimybių ir rezultato? Yra nevykęs rezultatas, vidutinis rezultatas ir talentingas rezultatas. Tas pat yra ir žmonių savybių požiūriu: yra nevykusių sugebėjimų, yra vidutinių sugebėjimų ir yra talentingi žmonės. Turbūt sutiksite, kad talentingų yra mažuma visose gyvenimo srityse. Ar taip?

- Man patinka galvoti, kad visi žmonės yra talentingi, tik kai kurie nežino tokie esą...

-Tarp kitko, šitas teiginys yra teisingas. Gyvenime tokių žmonių esu sutikęs gana daug. Kai jie pradeda dirbti darbus, kurių ligi tol nedirbo, paaiškėja, kad moka daugiau, negu vidutiniokai. Bet, žiūrėkit, kur problema: norint pasiekti talentingą rezultatą, reikia talentingų žmonių, bet talento nei nupirksi, nei išmoksi. Aukštoji mokykla geriausiu atveju suteikia žinių. Tarp kitko, žmonės dažnai mano, kad jeigu baigei studijas, tai įgijai daugiau proto. Ne! Geriausiu atveju - žinių. Talento jokia mokykla nemoko ir jokiame turguje jo nupirkti neįmanoma.

Kita problemėlė yra ta, kad talentas vienoje srityje visiškai nereiškia talento kitoje srityje. Čia mes labai dažnai klystame, manydami, kad jeigu žmogus yra talentingas šachmatininkas, batsiuvys, virėjas, chemikas, tai jis jau ir kitur daug ką supranta. Deja, taip nėra. Jis kitose srityse gali būti vidutiniokas arba net nevykėlis. Turbūt žinot tokį Stanislovą Lemą, pasaulinio garso lenkų fantastą. Jam priklauso toks sakinys: kiekis idiotų tarp santechnikų ir akademikų yra toks pat.

Dabar pereikime prie mūsų temos. Geopolitikos ir visuomeninių dalykų supratimas irgi reikalauja tų pačių savybių: čia žmogus taip pat gali būti nevykėlis, vidutiniokas ir talentingas. Geriau suprasti mano mintį padės kelios garsios Lietuvoje pavardės, kurių nešiotojai įstojo į Komunistų partiją Sąjūdžio laikotarpiu. Kai kurie stojo tada, kai iki Kovo 11- osios buvo likę keli mėnesiai. Kitaip sakant, žiurkės iš laivo pabėgo, sėdi krante, o jie į tą laivą dar tik lipa. Jų veiksmai tuo metu visiškai suprantami, jie save laikė gudresniais už kitus, beje, tokie ir buvo. Be abejo, įstodami į partiją, jie pagerino savo padėtį, bet jiems trūko gebėjimo puse žingsnio žiūrėti priekį. Nors tai nesukliudė jiems gyvenime pasiekti gerų rezultatų, kai kuriems netgi ypatingų rezultatų.

Bet problema slypi ne juose, o tuose, kurie jų šiandien atsidėję klauso, nes jeigu jie tuo metu, kada viskas buvo taip paprasta, kaip balta ir juoda, nesuprato, kokie visuomeniniai procesai vyksta, tai ko tikėtis iš jų šiandien, kada kur kas sudėtingiau susigaudyti, kas vyksta. Dabar viskas daug margiau. Ir dėl to problema slypi tuose žmonėse, kurie šiandien jų klauso ir kuriems atrodo, kad jų verta klausyti. Tokiu atveju tokiems, kaip aš, geriau patylėti.

Šiandien, galvoju, gal geriau patylėti ir palaukti, kol į pasaulį sugrįš šioks toks normalumas. Pavyzdžių galybė, bet aš paminėsiu tik du itin ryškius. Pastaraisiais metais Vakarų civilizacijoje atsirado reiškinys, kada vyras pasijunta moterimi ir gali dalyvauti moterų sporto varžybose. Šiandien daug ir itin kategoriškų Vakarų civilizacijos žmonių tai laiko priimtinu reiškiniu. Toje pačioje civilizacijoje yra galybė dar kategoriškesnių žmonių, kuriems atrodo normalu, kad 8-10 metų vaikas gali keisti lytį ir apie tai nereikia informuoti tėvų, o jeigu tėvai prieštarauja, jie yra baudžiami. Taigi padariau išvadą, kad tokiam pasaulyje ir tokiems žmonėms ką nors aiškinti tiesiog beprasmiška. Čia tas pat, kas nusipirkusiam loterijos bilietą ir svajojančiam, kur padėti laimėtą milijoną, aiškinti, kad loterijoje visada laimi organizatoriai - susilauksi tik pykčio savo atžvilgiu. Ir suprantama, nes kėsinamasi į jo svajonę, į jo pasaulio vaizdą. O žmogus nieko taip aršiai negina, kaip savo svajonių ir savo pasaulio vaizdo, savo supratimo, kas yra gerai ir kas yra blogai.

Prieš keletą metų JAV išleistoje knygoje aprašyti eksperimentai, kurie įrodo, kad keturi žmonės iš penkių nekeičia kartą susidarytos nuomonės, nors faktai jų nuomonei ir prieštarauja. Ir man atrodo, nesunku suprasti, kodėl. Žmogus be savo pasaulio vaizdo, be savo gėrio - blogio supratimo tiesiog negali funkcionuoti. Mes kiekvienas supratimą apie pasaulį pradedame dėliotis dar vaikystėje ir, kai susidėliojame, laikomės įsikibę iš paskutiniųjų. Ir tai taip pat suprantama: jei nuėjęs gyvenimo kelio dalį staiga būsi priverstas keisti savo pasaulio vaizdą, toliau gali ir nebepaeiti. Ir viskas čia būtų gerai, jei ne vienas bet...

Tas pasaulio vaizdas kiekvienam iš mūsų vis kitoks ir priklauso nuo aplinkos, kurioje augome, nuo perskaitytų knygų, o labiausiai nuo smegenų keliamosios galios. O ta galia, deja, labai skiriasi ir todėl pasaulio vaizdai dažnai esti priešingi ir suprasti vieniems kitus taip sunku. Ir taip visada buvo ir, matyt, visada bus. Pasaulio istorija - tai amžinos varžytuvės tarp svajoklių, kurie nori to, ko būti negali, ir realistų, kurie bent jau bando ir nebijo suprasti, kurios svajonės gali būti įgyvendintos, o kurios - visiška utopija. Svajoklių yra daugiau, negu realistų, todėl žmonija, nuolat eidama svajoklių fantazijų keliais, vis pakliūna ne ten, kur norėjo. Tada vis garsiau pradeda skambėti malda: geidžiu normalumo, kaip duonos, kasdieninės duonos. Ir ateina realistų valanda, ir grįžta supratimas, kas žmonių pasaulyje yra norma. Tiesa, tik trumpam, tik iki kito posūkio fantazijų keliukais, nes žmogaus aistra keisti pasaulį - nenumaldoma.

Šiandien Vakarų civilizacija, svajoklių vedina, užtikrintai lekia į akligatvį, taigi artėja ir realistų valanda. Luktelkim. Na, ir nemanykit, kad nežinau esant dar vienai žmonių grupei. Yra svajokliai, yra realistai ir yra sukti, gudrūs prisitaikėliai. Šitie gali apsimesti kuo nori, įstoti į bet kurią partiją, apsiskelbti kokios norit orientacijos, kad tik būtų naudos. Bet čia jau, kaip sakoma, durnių, kuris leidžiasi apgaunamas, ir bažnyčioj muša.

Ir dar vienas pavyzdys: įsivaizduokit, kad grupė miške pasiklydusių žmonių ima ginčytis, į kurią pusę eit, kad išsigelbėtų. Dauguma mano, kad į vieną, mažuma - į kitą, bet staiga pasirodo kažkoks žmogus, sako esąs vietinis ir siūlo eiti būtent ta kryptimi, kur daugumos nuomone, nereikia eiti. Jie sutiktų su juo?

- Jeigu Lietuvą matote kaip trijų tautų (tarybinių lietuvių, pereinamųjų lietuvių ir naujųjų lietuvių) valstybę, galbūt pasaulio vaizdas nebus visoms grupėms identiškas?

- Palaukit. Lietuva yra pasaulinių procesų atspindys, ir Lietuvos žmogus niekuo neišsiskiria nuo viso pasaulio. Bet jūs atsakykit į klausimą, kur pasuks žmonės tuo atveju, jei diduma pasiklydusių norės eiti į vieną pusę, o žmogus sakys, ne, ne ten reikia eiti?

- Diduma turbūt pasuks su diduma.

- Tada kokia prasmė jai ką nors aiškinti? Bernardui Šo priskiriama mintis, kad 2 proc. žmonių mąsto, 2 proc. tik galvoja, kad jie mąsto, o 96 proc. - tik šiaip išėję pasivaikščioti. Dauguma mūsų save mato tarp tų 2 proc., bet kur kriterijai, kad pats sau galėtum atsakyti, ar tikrai. Na, ir yra dar keblesnis klausimas tokiais sudėtingais laikais, kokiais mes dabar gyvename, kai supratimo akmuo yra itin sunkus, ir itin daug reikia noro ir galimybių ir pastangų susigaudyti: ar geriau būti tarp 2 proc. mąstančių ar tarp 96 proc., išėjusių pasivaikščioti? Kaip jūs manote?

- Kaip ir visi: lengviau, patogiau ir naudingiau būti vaikščiojančia dauguma.

- Nesutikčiau su pasakymu „kaip visi". Visada buvo, yra ir bus tokių, kurie ne „kaip visi".

P.S. Vis dėlto signataro monologus norėtųsi palydėti ne visuotinai priimtina tiesa, bet dar vienu neatsakytu klausimu: kaip galima priartinti normalesnius laikus tylėjimu?