Kodėl nereikia visko aiškinti

O gyvenimas vis atneša vis naujų, anksčiau nebuvusių dalykų. Tuomet reikalaujama: moksle, paaiškink. Nesvarbu ar tai Trumpo pergalė JAV, klimato atšilimas, viruso epidemija, reikalavimas vienas – turi būti aišku.

O tų aiškintojų skaičius viršija suprantančių skaičių. Juolab, kad dabar kiekvienas turi balsą socialiniuose tinkluose, nesvarbu, tu akademikas ar moksleivis – jūs lygūs. Neabejoju, kad tai yra tas blogis, kuris kankina mokslą ir juo užsiimančius. Štai vienas politikas vis ragina gerinti bei stiprinti imunitetą, net nesuprasdamas, kad to daryti sveikatos procedūromis neįmanoma. Gerinti sveikatą – taip. Gerinti imunitetą – ne. Bet jam nė motais – jis politikas.

Noras viską paaiškinti dažniausiai veda į spąstus. Jei žmogus bijo visko, ko negali paaiškinti, jis nesunkiai tampa manipuliacijos objektu, apgaviko triuko auka.

Ko žmonės nori? Psichologai nustatė keletą pagrindinių, pagrindinių norų, kuriuos turi kiekvienas žmogus.

1. Saugumo troškimas. Kiekvienas jaučiasi nemaloniai, jei susiduriame su kažkuo netikėta. O jei kas nors naikina mūsų pasaulio vaizdą, stengiamės nebesusisiekti su šiuo dirgikliu.
2. Noras būti nuosekliam. Jei vaikystėje patikėjai, kad mikrobai yra blogai, tai vėliau sunku susitaikyti su mintimi, jog jie yra mūsų pačių dalis. Dar sudėtingiau tampa tuomet, kai naujovė visai nesiderina su žmogaus asmenine patirtimi, pvz., 5G ryšys.
3. Noras vengti pažintinio disonanso. Kai kažkas „sulaužo mūsų šabloną“, įjungiame standartinį gynybos mechanizmą: pradedame atmesti šią informaciją, pamirštame ir stengiamės į tai nereaguoti. Dėl šio noro socialiniuose tinkluose rodo turinį pagal tai, kas mums jau patiko. Taigi socialinių tinklų erdvėje saugomas vartotojo psichologinis komfortas: žmogus praktiškai nesusiduria su nuomone, kuri kardinaliai skiriasi nuo jo paties.
4. Noras išvengti atsakomybės. Tarkime, žmogus blogai jautėsi aikštėje ir pradėjo šaukti: "Žmonės, padėkite!" Kodėl tai paprastai neveikia? Paprastai niekas neatsako, nes tai nėra tikslinė užklausa, ir visi stengiasi išvengti atsakomybės. Socialinis psichologas mano, kad staiga pasijutus blogai ar ištikus bėdai, geriau kreiptis į ką nors iš minios ir pasakyti jam: „Prašau, padėk man greičiau“.

Josephas Campbellas (amerikiečių mitologijos tyrinėtojas) sakė, kad mūsų pasaulis išgyvena simbolių nuskurdinimo etapą. Senieji mistiniai, mitologiniai simboliai nustoja veikti, nes turime mokslą. Tačiau joks mokslas niekada nepaaiškins, kodėl plyta nukrito ant galvos, o kita - ne. Mums reikia paaiškinimų, kad tai nutiko jam, nes jis elgėsi tam tikru būdu - tada mes jaučiamės saugūs, nes patys to nedarome. Mes visada turime tūkstantį paaiškinimų, kodėl kitam žmogui nutiko kažkas, kas, kaip mums atrodo, niekada mums nenutiks: „Užuot vaikščioję tamsiomis gatvėmis, dėvėję trumpus sijonus, dažydami plaukus, darydami ryškias tatuiruotes“. Taigi mums vis tiek reikia mitų apie tai, kodėl mums gerai sekasi, o pasaulis iš tikrųjų yra pavojingas ir nenuspėjamas - tačiau jei nuolat apie tai galvoji, gali išprotėti.

Beje, mes visi verdame savo bendruomenėse, ir jos vienaip ar kitaip mus veikia - tik klausimas, kiek mes jose užsisklendžiame. Gyvename savo „filtrų burbuluose“, kur kriterijai visiškai atitinka gaunamą informaciją, ir nuolat žongliruojama tomis pačiomis idėjomis.

Taigi ar reikia viską aiškinti? Atsakymas keistas. Kiekvienas aiškinimas yra savo lygyje. Vienam gali pasakyti, kad apvalus ir to užtenka, kitam būtina nurodyti „guru“, trečiam reikia mokslinių faktų. Todėl visuomenei naudinga, kad kiekvienas veikiantis žmogus turėtų kritinį mąstymą, nes visiems visko vien moksliškai nepaaiškinsi. 

Kaip ir bet kuris kitas kūno išteklius, kritinis mąstymas yra gana ribotas. Mes negalime nuolat gyventi pavojaus būsenoje, būsime labai pavargę. Bet jei žinote, kaip tai veikia, tada teoriškai kritinį mąstymą galima įjungti kaip perjungiklį.

Kritinis mąstymas leidžia nutraukti aplinkos įtaką ir suprasti: „Taip, aš gerai elgiuosi su šiuo žmogumi, bet čia galbūt jis klysta, nes jo sprendimas neatitinka tam tikrų kriterijų“. Kuo daugiau pasyviai vartojame socialinius tinklus, tuo mažiau kritiški esame. Mūsų intelektiniai ištekliai nėra neriboti: jei perskaitytume, kaip gyvena visi mūsų draugai, greičiausiai, jų tapo šiek tiek mažiau. Aš neraginu visų skubiai pereiti prie skaitmeninės detoksikacijos, bet reikia  suprasti, kad yra pasyvus vartojimas ir skirtingi jo supratimo laipsniai. Gerindamas kritinį mąstymą, gali išmokti naudotis informacija ir suprasti, kaip į ją reaguoti.

„Turbūt nenorime gyventi visuomenėje, kurios didžioji dalis žmonių degraduota iki vaikų ar psichiškai neįgalių, negalinčių suprasti elementarių dalykų, kol jiems ekspertas nepateiks instrukcijos“ . (Psichologo išvada).