Klausimas tautiečiui: ar dar ne per karštas vanduo?

Kaip prasminga, kad vienas po kito mus pasiekia valdžios užmojai legalizuoti narkotikus, įteisinti vienalyčių dauginimąsi, atsiprašau, - partnerystę.

Kaip nuostabu, kelmai rautų, kad Seimo Žmogaus teisių (!) komitetui vadovauja asmuo, besivadinantis profesionaliu gėjumi, kadaise grasinęsis priversti Lietuvą tarnauti elgiebėtėšnikams.

Tą „gėrį"galima vardinti ir vardinti. Bet kam? Habilituotas fizikos mokslų daktaras Vytautas DAUJOTIS sako, jog tai yra tikrų tikriausias lūžio taškas, po kurio - arba Lietuva išliks, arba Europa į ją nusivalys kojas.

Pokalbį su profesoriumi V.Daujočiu pradėjome nuo pastarųjų mėnesių aktualijų.

- Gal jūs suprantate, kuriems galams konservatorių iniciatyva Seime radosi Rinkimų sistemos peržiūros grupė, pasiryžusi parengti pokyčius iki rudens? Kodėl dabar, kai žmonėms didžiausias rūpestis - karantinas?

- Karantinas labai puikus metas saviems reikalams pasitvarkyti, tikintis kuo mažesnio pasipriešinimo.

- Norit pasakyt: juodiems darbeliams?

- Pabandžiau pasiaiškinti valdančiosios koalicijos, t.y. konservatorių, motyvus keisti rinkimų sistemą. Viešai publikai yra deklaruojama, kad, naikinant vienmandates apygardas, daugiamandatėse pagal partijų sąrašus išrinkti Seimo nariai neva atstovausią visai Tautai.

Sąžiningesniam politologui tai bematant sukeltų abejonių, tačiau tokie dvaro „ekspertai" kaip M.Jastramskis, T.Janeliūnas, visuomet suras pagrindą paaiškinti, kad tai yra gerai.

Nes esą ir vienmandatėje rinkėjas paprastai balsuoja ne už asmenį, bet už partiją. O realus motyvas, mano nuomone, yra paprasčiausias pragmatizmas. Seimas - gera, šilta vieta, kurios nesinori prarasti.

Juo labiau kad konservatoriai, eidami išvien su liberastinę demokratiją propaguojančia Laisvės partija, yra įsipykę daliai rinkėjų dėl išduotų konservatyvių nuostatų.

Konservatoriai negali nepastebėti, kad jų elektoratas siaurėja, horizontai traukiasi ir jiems žūtbūt reikia garantijos dėl saugesnio koridoriaus į Seimą. Rinkimai pagal padvigubėjusius partinius sąrašus jų saugiose vietose įsitaisiusių „nusipelniusių", bet rinkėjams įgrisusių, partijos veikėjų šansą būti išrinktiems padidina kelis kartus.

- Valdantieji geistų, kad ir prezidentas būtų renkamas Seime. Todėl šiandien ir bandoma sumenkinti prezidento galias? Turiu galvoje šių institucijų apsistumdymą dėl teisės dalyvauti Europos Vadovų Taryboje.

- Šiandien konservatorių rankose galingiausias ginklas - jie šimtu procentų kontroliuoja valdišką transliuotoją - LRT.

Net „valstiečiams" nepavyko perimti šios kontrolės. Taigi, turint savo rankose šį kanalą, įgyjamas pranašumas prieš kitas partijas - gali vienu smūgiu išreklamuoti savo partinį sąrašą per visą Lietuvą.

O dėl prezidento rinkimų, vėlgi, - stengiamasi parodyti, kad prezidento galios yra per menkos, tad ir nėra prasmės jo rinkti tiesioginiuose rinkimuose. Iš tikrųjų, prezidento galios nėra tokios menkos, bet šįkart mums svarbiau pasakyti, kad prezidentą rinktų tie, kas turės daugumą Seime.

Na, jeigu pavyktų rinkimų sistemą pakeisti į proporcinę, galbūt laimėtų tie, kurie kontroliuoja LRT, tad jie ir galėtų išsirinkti jiems tinkamą prezidentą.

- Koncentruodami valdžią vienose rankose?

- Prisimenat kadaise išsakytą konservatorės Elvyros Kunevičienės svajonę: „mes atėjome šimtui metų". Tas žaidimas man dvelkia senosiomis Vytauto Landsbergio intrigomis.

Aš jį labai gerbiu už jo veiklą išsivadavimo laikotarpiu, už gebėjimą išlaviruoti santykiuose su Maskva, tačiau, kai nebeliko su kuo kariaut, jis intrigas perjungė į vidinę rinką, pirmiausia pašalindamas mąstančius žmones iš savo aplinkos.

Prisimenat, kaip kuriant Konstituciją, jis pareikalavo prezidentinės respublikos statuso, turbūt įsivaizduodamas, kad Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui bus natūralu žengti į tą postą.

Bet žmonės nubalsavo už dabartinę, už parlamentinę respubliką. V.Landsbergio ambicijos reikalavo ir tebereikalauja didžiausių įgaliojimų, tarkim, jam per maža likti istorijoje Aukšiausiosios Tarybos pirmininku: jeigu jam atgaline data nesuteikiamas prezidento statusas, tai jis neatsisakytų būti tituluojamas Lietuvos vadovu.

Na, o jeigu ir tai nepavyksta, reikia pakeisti rinkimų sistemą ir duoti anūkui Gabrieliui šansą būti išrinktam Lietuvos prezidentu. Nors per anūką jis taptų prezidentu. Taip būtų įgyvendinta vienos giminės svajonė.

- Na, turint galvoje, kad vyksta institucijų vadovų valymas, kad LGBT žmonės kaišiojami į itin svarbias valstybines pozicijas, galima sakyti, kad kryptingai einama to tikslo link?

- Jie jau užėmė svarbiausias pozicijas. Ir tas yra gerai, kad visa tai daroma iškart, pagreitintai, vienu smūgiu, ir, galbūt, žmonės, matydami jų vykdomą politiką, atsikvošės. Pas mus dar tik kalbama apie neapykantos kalbos įstatymą, o Europoje pagal jį nuteista jau dešimtys tūkstančių žmonių.

Ten nutylima, kad itin daug savižudžių yra tarp žmonių, kurie valdžios skatinamos psichozės būsenoje chirurgo peiliu ir arkliškomis hormonų dozėmis suluošino savo lytį.

Ten jau nebeatrodo kvaila, kad gimdytojai vadinami „Tėvas Nr. 1" ir „Tėvas Nr. 2" bei panašiai.

Visas šitas „progresas", kartu su narkotikų legalizavimu, alkoholio draudimų panaikinimu, juslinių malonumų skatinimu, didele jėga ir greičiu veržiasi į Lietuvą.

Žinot, jeigu varlę įmesi į labai karštą vandenį, ji iššoks, bet jei įmesi į drungną ir pamažu kelsi jo temperatūrą, varlė išvirs. Tas pat vyksta su mumis: mūsų link laipsniškai ėjo tos liberastinės - progresyvistinės nuostatos.

Ir jeigu jos būtų laipsniškai ėjusios ir toliau, jeigu Laisvės partija nebūtų kaip reikiant užkaitinusi vandens, galbūt būtume ramiai išvirę. Vis dėlto reikia verdančio vandens, kad žmogus šoktų iš to puodo.

Šiandien Lietuvoje socialinė temperatūra staigiai kyla ir visuomenė turi progą atsitokėti. Jei neatsitokės, mes Lietuvos neteksim.

- Argi ne žavu, kad Tautos išrinktiesiems nerūpi rinkėjų nuomonė, kad savo reikalus tvarko nesislapstydami, palikdami demokratijos viltį tik naiviems?

- Dabar Europoje įsigalėjusi liberalioji demokratija, teisinis pozityvizmas, ir šiais laikais liberalas yra ne tas aristokratas, kokiu jis buvo prieš šimtą metų. Kadangi liberalui nėra vienos tiesos, vadinasi, jis negali užtikrinti ir tikro teisingumo.

Liberalai neturi pastovios vertybių sistemos, vadinasi, ir kriterijaus, pagal kurį patikrintų, ar jų rengiami ir priimami įstatymai yra teisingi. Liberalioje demokratijoje, tokią turi ir Lietuva, tiesos kriterijus yra įstatymų leidėjo valia. Tai įvairiais absurdais gresiantis vadinamasis teisinis pozityvizmas.

Lietuvoje yra tik butaforinė demokratija, kurios moksliškesnis pavadinimas - procedūrinė demokratija. Demokratijos neatneši, nepadėsi, nenupirksi, - tam reikia, kad užaugtų tam tikra kritinė visuomenės dalis.

- Prieš septynerius metus konstatavote konstitucinį perversmą šalyje. Pasikeitė kas nuo tada?

- Konstitucinis Teismas tapo „politbiuru", jam priklauso absoliuti valdžia; bet kuris monarchas pavydėtų tokios valdžios. Kaip jūs manot, kieno klaida yra labiau fatališka: Seimo ar Konstitucinio Teismo?

Jeigu Seimas padaro klaidą, kyla triukšmas, po kurio jis gali ištaisyti savo klaidas, o KT, kurio sprendimai yra galutiniai ir neskundžiami, negali pripažinti suklydęs, nes jis visuomet visiškai teisus.

Jeigu jis pradėtų abejoti ar, neduokdie, neigti net ne savo, o ankstesnio KT sprendimus, dingtų KT neklystamumo aureolė.

Tad to jis niekada nedarė ir nedarys, - jis yra aukščiausioji tiesa. Kaip prieš kelis šimtmečius sakė vienas mąstytojas: „pati įžūliausia tironijos forma yra ta, kai skeletas iš kapo duobės valdo ateities kartas".

- Provokuojat klausti, kokią valdymo formą laikote geriausia?

- Yra garsi JAV prezidento Tomo Džefersono frazė: „veiksmingiausia ta valdymo forma, kuri veiksmingiausiai užtikrina aristokratų (moraliai geriausių) atranką į valdžios pareigybes".

Visuomenėje veikia įvairios teisingumo briaunos: procedūrinis (teismo teisingumas), socialinis ir politinis teisingumas, reiškiantis geriausios įmanomos politinės santvarkos įgyvendinimą ir tinkamiausią atranką į valdžią, vadovaujantis išmintimi ir piliečių sveiku protu.

Mes susiduriame su teisiniu ir socialiniu teisingumu, palaikančiu visuomenės gyvenimo tvarką, tačiau politinis teisingumas Lietuvoje dar nebuvo išėjęs į viešąją erdvę.

Niekada valdžia nebuvo renkama vadovaujantis kandidatų autoritetu, išmintimi, dora ir sveiku protu.

Užtat šiandieniniai valdžios užmojai kovoti su korupcija, gesinti skandalus, tobulinti įstatymus ir neduoda geidžiamų rezultatų, nes jie sprendžiami kitu teisingumo lygmeniu. Sakoma, politika yra nešvarus dalykas, bet, manau, - ji yra aukščiausia žmogaus veiklos forma.

Joje kaip po didinamuoju stiklu išryškėja ir sustiprėja žmogaus savybės. Jei į politiką ateina menki žmonės, politika iškart padidina jų menkumą.

Dėl to ir išpopuliarėjo nuomonė, kad politika - purvinas dalykas. Iš tikrųjų tik politikoje tampama žmogumi. Perfrazuojant Aristotelį, be politikos žmogus tėra tik biologinė būtybė.

- Kaip manote, ar Lietuvai pavyks išvengti varlės likimo?

- Dabar esame lyg užpilti verdančiu vandeniu. Jeigu žmonės apsikęs ir nutylės, jeigu, metaforiškai kalbant, jiems nepavyks iššokti iš verdančio vandens, Europa į Lietuvą nusivalys kojas.

Jei staigiai auganti socialinė temperatūra privers žmones atsikvošėti ir racionaliai tvarkytis savo valstybėje, vilties yra. Tiesą sakant, nematau kito kelio išlikti Lietuvai normalia valstybe.