Klaipėdos meras apie G.Nausėdą: turėtume įvertinti ne užmerktomis akimis ir užkimštomis ausimis

V.Grubliausko teigimu, šiandien valstybė susiduria su trimis rimtomis krizėmis: vakcinacijos, delta atmainos plitimo ir nelegalios migracijos.

Kalbėdamas apie centrinės valdžios pastangas su tuo dorotis, Klaipėdos miesto meras sakė tikrai nevertinsiąs, ar, tarkim, kam reikia palikti postus ir panašiai.

„Aš tikrai neprognozuosiu ar nebandysiu kažką įkalbėti, kad jau kažką reikėtų traukti, kažkam atsistatydinti ar dar kažkas. Tiesiog turbūt ne laikas dabar būtų apskritai apie tai kalbėti. Dabar reikia kalbėti apie tai, kaip suvaldyti visas tas krizes vienu metu, nors labai skirtingose erdvėse“, – praėjusį šeštadienį interviu 15min teigė Vytautas Grubliauskas.

Atsakymas į kritiką dėl švenčių

– Praėjo porą savaičių po kritikuotos Jūros šventės – kritikuotos dėl to, kad vyksta pandemijos metu. Taip pat – Klaipėdos Džiazo festivalis. Matome, kad naujų atvejų skaičius auga. Kaip čia viską matytumėte?

– Visų pirma reikėtų pasakyti, kad suprantamas tas nerimas tiek tų, kurie tą labai garsiai reiškia ir išsako, tiek ir organizatorių.

Turbūt galiu drąsiai sakyti, kad buvo nerimo, rūpesčio arba stengimosi užtikrinti renginių saugumą – kad jie vyktų, bet užtikrinant saugumą, o nesiūlant alternatyvą, kad viską uždrausti ir nieko nebedaryti. Manau, organizatorių ir mūsų šiuo atveju sprendimai buvo vis tik teisingi.

Gal kai kam kilo baimės dėl esą nesuvaldomos situacijos Jūros šventėje, vis tik praėjus dviem savaitėms ir vertinant situaciją visoje Lietuvoje, reikia pasidžiaugti, kad tos niūrios arba gąsdinančios prognozės tikrai neišsipildė. Ko mes, beje, ir tikėjomės.

Aišku, negali užbėgti įvykiams už akių. Net ir kiek čia dabar kas kur rašo, ką fiksuoja, kur kiek ko vyko ar iš kur kas ką parsivežė, tai galbūt tik vienas kitas atvejis tiesiogiai sietinas su buvimu tuo metu, kad tarsi užsikrėsta šventėje. Bet, aišku, nėra garantijos, kad būtent toje šventėje.

Sakyčiau, kad dėmesys Klaipėdai tų didžiųjų renginių metu, mano manymu, jis turi galbūt ir tam tikrą kitokį dėmesio traukos motyvą.

Tiesiog Klaipėdos regionas yra ta vieta, kur visa Lietuva suvažiuoja.

Klaipėdos regionas vis tik yra ta vieta, kur ir Sveikatos apsaugos ministerijos žemėlapyje yra savarankiškumą išsauganti bent kol kas.

Ir, sakyčiau, pakankamai tvirtai šiose pozicijose esantis miestas ir regionas.

Natūralu, ne visiems tai patinka. Aš tikrai nenorėčiau sąmokslo teorijų suvedinėti, kad čia kažkas yra specialiai, sąmoningai. Tačiau kada regione vyksta dvi dešimtys įvairiausių renginių, kuriuose matosi vaizdai ne ką prastesni, nei čia filmuojami ar fotografuojami ir po to pateikiami.

Bet parodomajam nagrinėjimui, parodomajam išskirtinio dėmesio rodymui pasirenkama būtent Klaipėda ir Klaipėdos renginiai.

Na, įpratome, nebijome, dirbame savo darbą, tikime savo jėgomis. Tuo pat metu suvokdami tas rizikas ir bandydami jas suvaldyti.

Viena – kai tu darai viską, kad suvaldytum riziką, kitas dalykas – kaip elgiasi kiekvienas žmogus konkrečioje situacijoje. Už tai negali prisiimti atsakomybės.

Aš tikrai visiems linkėčiau be išankstinių nuostatų ir jau be iš anksto parašytų nuosprendžių tiesiog korektiškai bendradarbiauti, korektiškai ieškoti sprendimų, kaip daryti, kad renginiai įvyktų, nei kad viską lengva ranka užbraukti, sėdėti apkasuose laukiant apokalipsės rudenį.

– O kaip tas ruduo atrodys, jūsų akimis? Daug kontroversijų dėl galimybių paso – neskiepyti ir nenorintys skiepytis žmonės piktinasi, svarstoma, ar bus karantinas – jo laukti, nelaukti.

– Kalbant apie vakcinavimą ir COVID-19 vis tik pasakyčiau turbūt – bent man asmeniškai yra viena labai paprasta, aiški tiesa: nėra neįveikiamųjų, yra tik neįveiktųjų.

Aš kalbu apie žmones, kurie užsikrėtė ir kurie serga. Turbūt kada suvoks visi ar bent jau didžioji dalis tą tiesą, kad virusui neįveikiamųjų nėra, yra kol kas tik neįveiktųjų, tada galbūt proveržis bus ryškesnis.

Šiaip aš tikrai nepavydžiu šitai Vyriausybei ir atskiroms ministerijoms. Turbūt gal ir būtų užtekę ir tos išminties, ir tos patirties, kiek turėjo, – tai ypatingai jaunas, veržlus, lyčių subalansavimo kontekste atrodantis puikai ir pakankamai ambicingas kabinetas.

Šiaip aš tikrai nepavydžiu šitai Vyriausybei ir atskiroms ministerijoms.

Tačiau būtent visas kabineto ar atskirų ministrų – ir ne tik ministrų, taip pat ir Seimo, ir aukščiausios šalies vadovybės pasirengimas arba atitiktis užimamai pozicijai išryškėja ne kasdienybėje, o krizių ir krizių valdymo metu.

Bet kokių aukščiausio lygio profesionalų komandai suvaldyti vieną iššūkį gal nebūtų didelė problema, ypač – susitelkus. Bet kada iššūkių yra bent kokie 2-3.

Nelegali migracija, vakcinavimas, situacija su delta – trys, sakyčiau, pakankamai rimti iššūkiai, kurių kiekvienam suvaldyti reikia labai daug ir didžiulių pastangų.

Čia, natūralu, kad šiandieninei visai politinei ir vykdomajai valdžiai tų iššūkių vienu metu suvaldymas tikrai tapo labai dideliu iššūkiu.

Aš tikrai neprognozuosiu ar nebandysiu kažką įkalbėti, kad jau kažką reikėtų traukti, kažkam atsistatydinti ar dar kažkas. Tiesiog turbūt ne laikas dabar būtų apskritai apie tai kalbėti.

Dabar reikia kalbėti apie tai, kaip suvaldyti visas tas krizes vienu metu, nors labai skirtingose erdvėse.

Bent jau kiek šiandien skaitau paskutinę informaciją, migrantų krizė ne tiek, kad suvaldyta, bet ji truputėlį plečiasi į šalis. Srautai iš Irako mažinami, tebesantys skirstomi ir Latvijai, ir Lenkijai.

Šiuo atveju padeda ne tik mūsų vadovų krizės valdymo schemos, bet ir nenuspėjamo diktatoriaus nenuspėjami veiksmai.

– Kalbant apie tą patį diktatorių, apie sankcijas. Klaipėda – miestas, per kurio uostą keliauja baltarusiškos trąšos, kitka, jam svarbus baltarusiškas verslas, kuriam kerta sankcijos. Kaip jūs tą matytumėte?

Nes yra tam tikra visuomenės dalis, kuri net šitoje situacijoje mano, kad su kaimynais reikia mėginti gyventi draugiškai, nepaisant visų kitų dalykų.

– Jūs gerai sakote: su kaimynais reikia mėginti arba dėti visas pastangas gyventi draugiškai ar bent jau derinant kažkokias ekstremalias situacijas, ar šiaip bendrą gyvenimą.

Tačiau tai negali būti veiksmas iš vienos pusės. Tai turi būti veiksmas arba siekis tokio rezultato iš abiejų pusių.

Jeigu jis yra vienpusis, tai praktiškai rezultato nepasieks niekas, o procesas realiai pasmerktas.

Taip, yra labai, sakyčiau, tokia dviprasmiška situacija. Būtent pakankamai aktyvi, kieta, garsiai išreikšta Lietuvos pozicija, kalbant apie sankcijas, davė atoveiksmį. Ko ir buvo galima tikėtis. Nežinau, ar tokia forma, tokiomis apimtimis, bet turbūt to tikėtis buvo galima.

Ir puikiai visi suprato, kad atsakas bus. Vėlgi, kai tu nutaikai sankcijas arba tam tikrą sankcijų paketą į gana aiškų konkretų stilių, natūralu, atsakas bus adekvatus arba beveik simetriškas.

Pirmiausiai, kaip ir matėte, atsakas buvo apie krovinių srautų nukreipimą – arba bent jau pareiškimas apie jų nukreipimus: tiek trąšų, tiek ir kitų prekių. Kas, be abejo, nepadeda Lietuvos ekonomikai ir tikrai, sakyčiau, sietinas su nemenkais praradimais.

Dabar, be abejo, Klaipėdos uostas yra epicentre šito atsako iš už geležinės sienos, už sienos, kur yra diktatorius. Palietė uostą skaudžiausiai.

Nors aš suprantu, kad dar tų labai didelių tiesioginių pasekmių, jau skaičiuojamų dešimtimis ar šimtais milijonų, kol kas nėra.

Nors jau prasidėję procesai yra, iš tikrųjų tą reikėtų patvirtinti.

Dabar rasti balansą tarp viso šito tikrai yra labai nelengva. Nes sunkindami, komplikuodami gyvenimą diktatoriui, atsako kontekste kenčiame visi, kenčia visa Lietuva.

Bet vėlgi yra vertybiniai dalykai. Eiti į tam tikras separatines derybas ar bandymą nusileisti: o tai – parodyti diktatoriui, kad vis tik pasiduodama, nemanau, kad būtų teisingas žingsnis.

Bet tuo pat metu reikia, kad visas šitas veiksmas kiek įmanoma būtų koordinuojamas nepaliekant vienos Lietuvos priešakinėse linijose, o Europai taip saugiai tūnant užkulisyje ar už fronto linijos.

Čia turbūt vėlgi labai svarbus diplomatinis darbas.

Diplomatinis darbas kiek įmanoma pasitelkiant, pasijungiant Europos struktūras, Komisiją, Parlamentą, atskiras organizacijas, kaip pavyzdžiui, „Frontex“, kalbant apie sienų suvaldymą.

Manau, darbas šitame bare nuimtų tą sankcijų ar pasekmių krūvį, kuris tenka Lietuvai.

Tai, kad, tarkim, nėra mūsų ambasadoriaus ar atstovo Briuselyje mūsų atstovybėje, gal liudija, jog nesusikalbėjimas viduje, tarp atskirų valdžios grandžių, yra tik tam tikra švelni pagalba tam pačiam diktatoriui.

Nesusikalbėjimas viduje, tarp atskirų valdžios grandžių, yra tik tam tikra švelni pagalba tam pačiam diktatoriui.

„Neklysta, kas nedirba“

– Vyriausybės veiklą palietėme. O kaip dėl G.Nausėdos? Buvote jo rėmėjas, palaikytojas rinkiminės kampanijos metu. Praėjo dveji jo kadencijos metai. Kaip vertinate?

– Nepulčiau į labai didelius vertinimus. Tikrai suprantu ir prezidentą, kuris, nėra ką slėpti ir mes visi suprantame, šioje pozicijoje atsidūrė ir be kažkokių formalių partinių organizacijų palaikymo, ir be, sakykime, didelės politinės patirtis.

Atsidurti iš karto tokioje pozicijoje tokiu metu, – neįsivaizduoju, kam ten būtų labai lengva. Tai, matyt, sietina su tuo, kad būta ir tam tikrų nesusipratimų, galbūt klaidelių, kurios vėlgi – kažkur nepranešė, kažko neparašė arba sužinota kažkas vėliau.

Jų būta, bet turėtume įvertinti ne užmerktomis akimis ir užkimštomis ausimis vien tik taip, kaip atrodo, ir kaip man patinka ar nepatinka. Bet vertinant platų kontekstą.

Tai aš šitoje vietoje pasistengčiau išlikti diplomatiškai santūrus. Juo labiau, kad prezidentas – ir žemietis, ir klaipėdietis.

Tačiau, aš manau, kad dar yra pakankamai laiko įrodyti, kad tauta neapsiriko išrinkdama šitą prezidentą. Dar yra laiko.

Juo labiau, kad ir tos krizės – krizė visada yra ir galimybė pademonstruoti, parodyti lyderio gebėjimus, lyderio savybes.

Dar laiko yra ir, aš manau, kad jis bus panaudotas prasmingai ir naudingai pirmiausia valstybei.

O neklysta, kas nedirba.

– Pakalbėkime apie Klaipėdos reikalus. Kai kurie miestai, bent jau didieji, dabar matuojami, tarkim, pagal Kauno pavyzdį. Kalbu apie visokius projektus, sakoma „Kaunas tvarkosi“. Sako, net ir Vilnius kiek apsnūdo, Klaipėda tokia apmigusi. Tai ką jūs į tai pasakytumėte? Kokius esminius darbus, projektus išskirtumėte? Kas vyksta, kaip Klaipėda geryn juda?

– Turbūt yra du dalykai. Vienas iš tikrųjų tai, kas vyksta, kokie procesai vyksta, ir kitas – kaip tai yra nušviečiama ir kaip tai yra pateikiama.

Kai kuriais atvejais nebūtina labai daug ko daryti, bet jeigu gebama labai garsiai ir intensyviai apie tai kalbėti ir teigti, gali sudaryti vienokį ar kitokį įspūdį.

Kitas dalykas, kada galima dirbti pakankamai daug, intensyviai, bet viešųjų ryšių kampanijai, viešinimams dėmesio skirti tikrai nepirmaeiliai. Tai vėlgi įspūdis gali susidaryti kitoks.

Aš tikrai galiu pasidžiaugti – Kauno proveržis per pastaruosius 6 metus yra daugiau, negu ženklus. Čia turbūt būtų net ir absoliučiai nesuprantama bandyti tą nuneigti arba tą sumenkinti. Jokiu būdu ne.

Kiek tekę yra kalbėtis su Kauno vadovais, tai Kaunas buvo arba pakilęs į tam tikrą kalną, arba įkritęs į kažkokią duobę, kur reikėjo tik atleisti rankinį stabdį ir procesai, aišku, vairuojant, reguliuojant, būtų pajudėję į priekį. Taip ir buvo.

Visos iniciatyvos, vystymasis, ekonominis augimas iš tikrųjų neatsirado lygioje vietoje atėjus vienam ar kitam žmogui. Tiesiog tai nebuvo išlaisvinta veiksmui. Tą padarė Visvaldas Matijošaitis.

Klaipėda gyvena savo ritmu. Klaipėda dirba kantriai, dirba daug, dirba Lietuvai, ne tik Klaipėdai.

Galbūt tik tiek, kad mes, lyginant su Vilniumi ir Kaunu, nesame tie, kurie veržiasi į pirmas eilutes, pirmus puslapius ar reportažus.

Tiesiog koncentruodamiesi labiau į veiksmą, o ne į jo atspindėjimą.

Žiūrėkite, dabar lietingas šeštadienis (su meru kalbėjomės rugpjūčio 7 dieną – 15min). Automobilio senamiestyje net nerasi kur pastatyti, žmonių knibždėte knibžda. Gyvenimas verda, vyksta.

Klaipėdoje vyksta du festivaliai dideli, aplinkui vyksta dar kokia dešimt ar ne daugiau. Tai visas regionas gyvena tuo vasaros ritmu, nepaisant tų grėsmių.

Sunku kalbėti apie miestą, kuriame tu kasdieną esi, ir net pats nepastebi, kiek visko atsiranda, kaip viskas kopia į viršų, auga ir statosi, kur statoma. Geriausiai kai tu čia nebūni metus, kad ir pusę metų, tada pamatai šviežiu žvilgsniu.

Mes dabar labai didelį dėmesį skiriame vadinamajai Mėmelio uosto teritorijai, kuri turėtų tapti tuo mega traukos centru – teritorija, kurią gauname iš uosto ir bandome išvystyti.

Be abejo, tebeturime mintį ir apie regioninio stadiono statybą, nors suprantame, kad ji nėra tokia paprasta.

Būsime turbūt vieni iš pirmųjų, kurie pabaigsime naujos, absoliučiai šiuolaikiškos mokyklos statybą Lietuvoje.

Nekalbu apie tuos tokius smulkesnius objektus, kaip Light House'o (švyturio – 15min) projektas arba investicijos į buvusią „Švyturio“ alaus daryklą.

Tai – šviežios investicijos, gal jos nėra tiek garsiai nuskambėjusios, aprašytos ar apdainuotos, bet jos yra.

Yra veikiantis žaliasis koridorius investicijoms, kai projektams, kurie yra tikrai svarbūs miestui ir regionui, sutelkiamos visų derinančių institucijų pastangos. Jis, sakyčiau, yra sklandžiai veikiantis.

Mes tikrai nelenktyniavome ir turbūt nelenktyniausime viešųjų ryšių rungtyse, bet kantriai dirbsime tą darbą, kurį reikia dirbti uostamiestyje, ir įgyvendinant tikrai labai ambicingus planus.

Turime savo mėlynąją strategiją „Klaipėda 2020-2030“ . Mes turime nusibrėžę gaires, turime pasitvirtinę jas ne tik patys sau, bet ir su šešiais partneriais: uostu, universitetu, LEZ, pramonininkais, miesto savivalda.

– Daug kalbama apie žaliąjį kursą. Klaipėdoje vien „Grigeo“ taršos istorija kiek atskleidė. Uosto įmonės – gyventojai dažnai skundžiasi ir kylančiomis dulkėmis, ir panašiai.

– Aš jums visiškai priešingą akcentą pateiksiu. „Grigeo“ skandalas – tikrai, kad ir kas kaip ko norėjo, ieškojo – įžvelgti, surasti, sukurti, pritempti kažkokį miesto kaltės aspektą, nesugebėjo to padaryti, nes jo paprasčiausiai nėra.

Bet, be abejo, jūs gerai sakote, tai parodė, kaip viskas yra trapu, o ypač – kaip yra tas trapu, kai yra už tam tikros tvoros, pro kurią tu kaip ir negali pažvelgti, pereiti arba patikrinti.

Tai būtent „Grigeo“ taršos skandalas išjudino visą tą aplinkosauginę problemą į tokį lygmenį, kad atsirado ir naujos normos, ir nauji įgaliojimai.

Tai tapo tam tikru atspirties tašku.

Aišku, gaila, kad per tokį didžiulį nuostolį ir žalą gamtai.

Pateiksiu kitą pavyzdį. Klaipėda buvo tas miestas, kuris pats nuo A iki Z projektavo, kūrė ir sukūrė elektrinio autobuso, kuris jau kursuoja miesto gatvėmis, prototipą. Parodykite man, kas dar sukūrė kažką, kas jau veikia ir tarnauja būtent žaliajam kursui.

Juo labiau, kad tai yra tik pradžia. Mes turime ambicingus planus iki 2030 metų, stengsimės ir anksčiau, kad bent jau miesto viešasis transportas tikrai būtų tik žalias, tik elektrinis.

Natūralu, uostamiestis turi savo gyvenimo specifiką ir savo gyvenimo, vadinkime, iššūkius.

Be abejo, kada miestą ir uostą skiria tvora, procesai, kurie vyksta uoste už tvoros nuo miesto visiškai nepriklauso.

Bet visos pasekmės, kurios už tvoros ateina į miestą, tampa miesto problema ir tai priklauso tada tik miestui.

Reikia pasakyti, kad ir minėto skandalo kontekste yra atsiradę nauji ribojimai, nauji įgaliojimai visoms kontroliuojančioms ir stebinčioms institucijoms. Jos tikrai daro proveržį ir šitame fronte.

Yra tikrai uždėti apynasriai tiems didiesiems teršėjams ir jie tą puikiai jaučia.

Yra tikrai uždėti apynasriai tiems didiesiems teršėjams ir jie tą puikiai jaučia.

Miesto pozicija pakankamai nuosekli, kad tą taršią krovą eliminuoti iš miesto visiškai. Krova tikrai mažėja. Tas yra matoma ir rezultatai juntami. Bet dar labai labai toli gražu iki to, kad būtų galima pasakyti: viskas, mes gyvename ramiai.

Pietinėje dalyje – vėlgi prisimename tą vadinamąją kvapų epopėją. Kai kas ant to kvapo nukeliavo ir į Seimą, gavo mandatą.

Yra labai rimtai pažaboti visi šitie, sakykime, žaliosios strategijos priešų kėslai arba pasekmės. Ir dabar tų kvapų yra nepalyginamai rečiau, bet negalime pasakyti, kad jų visiškai nėra.

Paskutinė kadencija

– Miestui vadovaujate dešimt metų. Iš jūsų interviu galima suprasti, kad nekandidatuosite kitai kadencijai. Aišku, iki savivaldos rinkimų dar keleri metai. Bet kaip šiandien atsakytumėte?

– Aš jau atsakiau gal ne iškart po rinkimų, bet labai netrukus, kad tai tikrai paskutinioji mano kadencija mero poste, mero pozicijoje.

Net nesvarstau jokių variantų, jokių alternatyvų, ar jokių sprendimų gudrių. Tikrai ne. Ir čia net nebėra ką kartoti.

Aš manau, kad aš ne vienas toks. Girdžiu panašias intensijas kitų didmiesčių merų kontekste.

Vis tik, jeigu taip šiandien reikėtų pradėti viską nuo pradžių, aš būčiau linkęs palaikyti scenarijų, kad dvi tiesiogiai rinkto mero kadencijos turėtų būti. Kaip ir prezidento atveju.

Po to turėtų būti bent viena pertrauka.

Iš esmės prezidentinio politinio ciklo transformacija į savivaldos merų rinkimus, aš manau, būtų logiška, teisinga ir racionali. Nors suprantu, kad yra ir visiškai kitokių nuomonių.