Kalbant apie naują karantino griežtinimą: trys ankstesni Vyriausybės nelogiški žingsniai

Ir, mano nuomone, dabar situacija yra dar prastesnė, nei buvo gruodžio mėnesį, nes gruodžio mėnesį žmonės dar nebuvo pavargę nuo karantino apribojimų, verslai dar nebuvo tiek išsekę, kaip yra dabar. O ir pati I. Šimonytės Vyriausybė tuo metu vos buvo gavusi įgaliojimus, turėjo didelį visuomenės pasitikėjimą.

Dabar žmonės nuo apribojimų jau yra žiauriai pavargę ir pikti, verslai, kurių kai kurie uždaryti dar nuo pernai lapkričio, o dalis – nuo gruodžio vidurio, yra ant bankroto ribos. Vakcinacija stringa, tiesa, kaip ir visoje ES.

Kadangi, labai panašu, neužbaigus antrosios pandemijos bangos, bus iš karto peršokta į trečiąją bangą, su vėl griežtinamu karantinu, kuris dar taip ir nebuvo spėtas bent kiek reikšmingiau atlaisvinti, vadinasi, pandemijos valdyme buvo padaryta klaidų.

Pradėkime nuo to, kad, valdant pandemiją, turi būti parenkamos tokios pandemijos valdymo priemonės, kurios, pagal Raimondo Kuodžio vis populiarinamą „kaštų ir naudos analizę“, duotų geriausią priešpandeminį rezultatą su mažiausiais kaštais (tiek finansiniais, tiek moraliniais). Antra, pandemijos valdymo priemonės turi būti tokios, kad nerėžtų visuomenei akių savo nelogiškumu.

Pradėkime nuo pirmosios šios Vyriausybės įvestos karantino priemonės – judėjimo tarp savivaldybių apribojimų. Visiškai sutinku, kad tokia karantino priemonė būtų logiška ir pagrįsta, jei pandemija būtų valdoma taškiniu principu.

Pavyzdžiui, kaip skelbta, jog Lazdijų savivaldybėje buvo pasiekta labai gera epidemiologinė situacija, kai per 7 dienas ten nenustatytas nė vienas apsikrėtęs. Vadinasi, Lazdijų savivaldybėje būtų galima atlaisvinti karantino priemones ir leisti ten atsidaryti kavinėms (su tam tikrais apribojimais), gal net ir sporto klubams ar kino teatrams, kt.

Tačiau, jei nebūtų taikomi judėjimo apribojimai, gyventojai iš kitų savivaldybių iš karto pradėtų važiuoti į Lazdijus ir staigiai ten epidemiologinė situacija iš labai geros pasidarytų į labai blogą. Tam, kad to būtų išvengta, būtent ir yra būtini judėjimo apribojimai. 

Bet ar Vyriausybė pandemiją valdo taškiniu principu? Ne, visai Lietuvai yra taikomos vienodos karantino sąlygos, tai kam tada tie judėjimo apribojimai? Tokie apribojimai yra reikalingi tik tuomet, kai vyksta masinis gyventojų judėjimas (pvz., per šventes).

Todėl, negana to, kad tokia karantino priemonė labai daug kainuoja – jai taikyti yra mobilizuojamos visos įmanomos teisėsaugos institucijų pajėgos ir, jei policijos ekipažas budi prie blokposto, vadinasi, jis nepatruliuoja ir nevyksta į iškvietimus. Tokia karantino priemonė taip pat labai veikia gyventojus psichologiškai.

„Tupėkit Vilniuje. O jei nenorit Vilniuje tupėti – skriskit į Egiptą, tuomet „all legit“ bus.

Be to, aptariama karantino priemonė tiesiog akis bado savo nelogiškumu. Nori išskristi pailsėti į Egiptą, Tenerifę, Meksiką (insert location) – valio, skrisk. Su lėktuvo bilietu galėsi pervažiuoti ir visą Lietuvą. Bet jei vilniečių šeima su vaikais savaitgalį nori nuvažiuoti į Trakus, aplink pilį pavaikščioti – ne, griežtai negalima, nes yra baisūs viruso platintojai. Ir nesvarbu, kad tuose Trakuose visą laiką bus lauke ir niekur neužeis, nes viskas gi uždaryta.

Ne, kategoriškai negalima. Tupėkit Vilniuje. O jei nenorit Vilniuje tupėti – skriskit į Egiptą, tuomet „all legit“ bus.

Antra akivaizdi pandemijos valdymo klaida (norėčiau tikėti, kad tik klaida, nors nesu tuo tikras) – vienodoje ar net mažiau rizikingoje epidemiologinėje situacijoje esančių verslų diskriminacija. Beveik visuomet – smulkiojo verslo diskriminacija stambiojo verslo atžvilgiu.

Žinant šios valdančiosios koalicijos kai kurių partijų šiuo metu baudžiamosios teisės pagalba nagrinėjamus santykius su stambiu verslu, kaip sakė tokia žymi politikė Rasa Juknevičienė: „Gal ir viskas čia gerai, bet minčių kyla įvairių.“

Konkrečiai – smulkūs turgaus prekybininkai, prekiaujantys lauko paviljonuose, ne maisto prekėmis prekiauti negali. Iki pat šiol. Tokiomis pat ne maisto prekėmis didieji prekybos centrai, jas pardavinėjantys uždarose patalpose, prekiauti gali ir galėjo visą laiką, su sąlyga, kad kartu prekiauja ir maisto prekėmis.

Pavyzdžiui, nori nusipirkti kokį kirvį ar sniego kastuvą turguje, lauko paviljone – negalima. Nori nusipirkti tą patį sniego kastuvą ar kirvį dideliame prekybos centre – be jokių problemų. O dabar paskaičiuokime – kur yra didesnė epidemiologinė rizika?

Ar dideliame prekybos centre, kuris yra įsikūręs uždaroje patalpoje, kuriame piko metu vienu metu gali būti gal pusė tūkstančio pirkėjų, ar turguje, lauko paviljone, kuris yra lauke ir kur tokį prekybininką gal per kelis mėnesius aplanko tiek pirkėjų, kiek vienu metu piko laiku būna dideliame prekybos centre? Ši vyriausybė mano, kad didesnė epidemiologinė rizika yra pas turgaus lauko prekybininką.

„Taigi, didžiulis prekybos centras, kuriame vienu metu gali būti keli šimtai pirkėjų, veikia, o tame pačiame prekybos centre įsikūrusi smulki parduotuvė, kurioje per valandą apsilanko gal vienas ar du pirkėjai – uždaryta, nes kelia didelę epidemiologinę riziką. Jums čia viskas logiška?

To rezultatas – stambiųjų prekybos centrų naudai buvo suvaržyta konkurencija smulkiųjų prekybininkų sąskaita, dėl ko stambieji prekybos centrai per šį laikotarpį susižėrė didžiulį pelną ir šiuo metu viešai skelbia savo planus apie rekordinę plėtrą ir naujų prekybos centrų statybą. Smulkieji turgaus prekybininkai, kuriems ši veikla buvo būdas šeimą išmaitinti, bankrutuoja, traukiasi ir registruojasi Užimtumo tarnyboje.

Ir čia esmė – jų vietos niekas nebeužims, nes tikrai nėra svajonių darbas stovėti lauke per lietų, šaltį, sniegą ir pardavinėti prekes. Tą veiklą vykdė tie, kurie ją vykdė nuo senų laikų ir buvo prie tokios veiklos pratę.

Naujų į jų vietą neatsiras, ypač su tokiu valdžios požiūriu. Ir, net jei turguje niekuomet nieko neperkate, konkurencija mažmeninės prekybos sektoriuje jums turėtų rūpėti, nes būtent jos dėka gaunate geresnį asortimentą ir geresnes kainas. Nelikus smulkiųjų prekybininkų, konkurencija sumažės.

Trečias akivaizdus pandemijos valdymo nelogiškumas – šiuo metu buvo leista atsidaryti visiems stambiesiems ne maisto prekių prekybos centrams („Senukams“, „Depo, „Ikeai“, kt.) su sąlyga, jei jie turi atskirą išėjimą į lauką.

Todėl šiuo metu koks nors didžiulis statybinių medžiagų prekybos centras dirba be apribojimų (ok, yra apribojimų dėl žmonių kiekio, bet tik tiek). Tame pačiame statybinių medžiagų prekybos centre atskiroje parduotuvėje įsikūrusi kokias nors žaliuzes pardavinėjanti parduotuvė veikti negali (jei neturi atskiro išėjimo į lauką). 

Taigi, didžiulis prekybos centras, kuriame vienu metu gali būti keli šimtai pirkėjų, veikia, o tame pačiame prekybos centre įsikūrusi smulki parduotuvė, kurioje per valandą apsilanko gal vienas ar du pirkėjai – uždaryta, nes kelia didelę epidemiologinę riziką. Jums čia viskas logiška? Nes man tai ne.

Taigi, kai iki šiol pandemija buvo valdoma tokiomis akį badančiomis priemonėmis, dabar laukia nauji suvaržymai. Kai logiškumo pandemijos valdymo veiksmuose iki šiol, švelniai tariant, trūko, kaip visuomenė priims naujas griežtesnes karantino priemones, kai nesibaigė dar senasis karantinas?

Mano nuomone, visos naujos griežtesnės karantino priemonės bus gerokai mažiau efektyvios, nes dėl tokių klaidų, kurios paminėtos aukščiau, visuomenė nebus suinteresuota jų laikytis.

Advokatas Dominykas Vanhara, APB „Vanhara ir partneriai“ vadovaujantis partneris. Pirmą kartą komentaras publikuotas autoriaus „Facebook“ paskyroje.