O juk mes dar pernai rašėme, kad taip ir bus.
Tuomečio premjero Sauliaus Skvernelio įspėjimas, jog nepasiskiepijusiems bus sunkiau gyventi, šiandien pildosi su kaupu. Ir tampa įrodymu, kiek iš tiesų turime laisvės.
O gal tiksliau būtų pasakyti - kiek ir kokios laisvės mums leista turėti.
Šiandien politikai, įnirtingai šaukę apie teisę atrodyti ir elgtis kaip nori, sako žmonėms, su kuo jie gali bendrauti, o su kuo ne. Tai argi ne prieš tokį diktatą patys kovojote?
Tik pagalvokite, jeigu koks nors meras būtų leidęs sau pasakyti, kad jo miesto šventėje nepageidaujami teisti asmenys arba kokios etninės grupės atstovai?
O jei dar išskirtų kažkokią lytinę orientaciją - viskas, būtų sutryptas tą pačią minutę.
Karjera būtų baigta. O dabar - jei nepasiskiepijęs - tai pavojingas, vadinasi, leista engti.
O kas tą pavojų nustatė? Kaip išmatuojamas jo lygis?
Gal tas nepasiskiepijęs yra visiškai sveikas, sportuojantis geras žmogus, tarkim, ugniagesys iš gaisro vaikus ištraukęs. O paskiepytas - narkomanas recidyvistas, tuberkuliozės nešiotojas.
Kuris yra labiau pavojingas visuomenei? Man atrodo, atsakymas aiškus.
Bet politikai žino, ką daro. Ypač tokie, kaip Juknevičienė, pusę gyvenimo toje politikoje plaukioję. Todėl neabejokite, kad žmonės skaldomi tyčia.
Gerai apgalvojus, jog tokiu būdu valdyti yra lengviau. Sukiršinus lengviau tvarkyti kitus reikalus, nes žmonėms mestas jaukas: pjaukitės, skųskite, tyčiokitės vieni iš kitų.
Jeigu jie norėtų iš tikrųjų paskatinti skiepijimąsi, tai žinutė būtų kardinaliai priešinga: „Kalbėkitės su nepasiskiepijusiais, raginkite juos tai padaryti, tapkite pavyzdžiu."
P.S. Žmonės visais laikais priešinosi prievartai.
Niekas nemėgsta, kai jam nurodinėjama. „G&G Sindikato" dainoje skamba labai taiklūs žodžiai: „Tu nesakyk, ką man daryti, aš nesakysiu, kur tau eiti..."
Rašyti komentarą