Iššūkis Nidai. Pabaigos pradžia

Stovėjau pamario promenadoje ir svarsčiau: negi atėjo tie laikai, kai teks kasmet laukti išganingojo rudens. Kaip Palangos atveju. Ar tai bus kontrastų vietovė, vasarą pasmerkta užsidėti maskaradinį rūbą ir, kaip kokia samdyta gatvės pajacė, linksminti suplūdusius poilsiautojus.

Tą tautos kontingentą, kuriam reikia pramogų, triukšmo, papūgos spalvų atrakcionų ant kiekvieno kampo. Kurio kojos – medinės ir jis nesugeba romantiškai pasivaikščioti pačioje romantiškiausioje pasaulyje vietoje. Jie vienas po kito zuja elektriniais paspirtukais, blaško praeivius, terorizuoja šeimas su mažamečiais vaikais. Demonstruojasi.

Kai iš marių platybių be perstojo sklinda tranki, klubinė muzika, pagardinta pačiu bjauriausiu ingredientu: žemų, bosinių garsų pliūpsniais, kurių bangos pasiekia net Mirties slėnį; jame anksčiau vos vieną kitą varną išgirsdavai.

Pižonai su poršais, maceračiais, bugačiais, atvykę į Neringos kurortus pasimaivyti, palaigyti siaurutėmis gatvėmis ir būtinai šalia vežiotis atributą pripūstomis lūpomis, priaugintomis blakstienomis bei savimi patenkinta šypsena nuo ausies iki ausies. Arba, atvirkščiai, tokia susireikšminusia veido mina, tarsi panelė būtų ką tik gavusi Vyčio Kryžiaus ordiną.

Visos tos palmės, išderinta ilgus metus nusistovėjusi idilė, poreikis linksmintis iki paryčių, o po to voliotis pakelėje sapnuojant alkoholio ar narkotinių medžiagų sukurtus vienaragius.

Vasarą Nidos vengiau ir tik profesiniais reikalais į ją vykau. Kai reikėjo. Nebegalėjau pakęsti to chaoso, to užplūdusio kičo cunamio, tų išpuikusių ir susireikšminusių turčių vaikučių demonstravimosi; gaila buvo žiūrėti į pavienių vokiečių turistų akis, kurie nebesuprato, kur atvyko.

Nida per pastaruosius keletą metų devinmyliais žingsniais ėmė artėti prie savo identiteto naikinimo fazės. Visi labai viliamės, jog tai – laikinas etapas, susijęs su pandemija, karantinais, kelionių į užsienį apribojimais.

O dabar mano mylimas kurortas vėl grįžo į senas vėžes. Pamario smėliuku linksmai bėgioja dar į šiltuosius kraštus neišskridusios baltosios kielės, moliukai nutūpti gausybe kirų, ančių, užsilikusių didžiųjų kormoranų. Vyrauja ta magiška idilė. Matai, kaip net ryte poromis žmonės ramiai tursena pamariu palei Parnidžio kopą, daro lankstą, apeina Radzinio ragą ir dingsta.

Jie keliauja, grožisi panorama. Jiems nereikia elektrinių paspirtukų.

Viliuosi, jog spiralės principo čia nebus, ir šios vasaros kurortinio gyvenimo tendencijos nebegrįš. Antraip Nidą teks padėti į tą pačią lentyną, kaip ir Palangą, į kurią aš vasarą nosies nekišu. O rudenį, žiemą, pavasarį tiesiog myliu, lankau, vaikštau, gėriuosi. Bet Palanga visada tokia buvo: karšta, judri, triukšminga, prieinama visiems ir nesitaikanti į išskirtinės kurortinės oazės statusą. Tik ne Nida.

Tarpukariu, vasaros sezono metu Nidos centre net buvo uždrausta važinėti vežimais, kurie neturėjo pripučiamų ratų. Kad dulkių nekeltų. Ir kerdžiui kurorto valdybos pirmininkas uždraudė anksti rytais pūsti ragą, kai gindavo karves. Buvo paisoma poilsiautojų įnorių. Paprasto dalyko: žmonės nori ramybės, poilsio. To ir atvyksta. Daug ką pasako šis epizodas apie požiūrį į kurorto dvasios kūrimą.

Daug ką pasako požiūris į dabartinės dvasios kūrimą, kuomet Nida vasarą virsta tikru maskaradu, balaganu, o pataikaujama yra ne tiems, kurie išsiilgę ramybės, bet pižonams su daugiau šlamančiųjų kišenėse. Triukšmo, kičo, pigių ir kaimo šventės lygio pramogų kultui.

Tik ne dabar.

Nidoje lankysiuosi kur kas dažniau. O kita vasara parodys, ar šis kurortas atsispirs pagundai ir toliau lenktis kičo dievui, ar grįš į save ir išskėstomis rankomis lauks ištikimųjų, idilės ir ramybės ieškančių poilsiautojų