Iš „kregždučių“ liko tik iškaba, įsitikinęs buvęs konservatorių ministras Kęstutis Skrebys

- Konservatorių partija nebeturi nieko bendra nei su konservatyvizmu, nei su krikščioniškomis vertybėmis, - sako K.Skrebys. - Daug kas traktuoja, kad valdančiųjų darbotvarkę Seime formuoja nauji veikėjai iš Laisvės partijos, bet tai netiesa.

- Iš tiesų, susidaro įspūdis, kad kone antivalstybinių įstatymų projektų (alkoholio kontrolės laisvinimo, vienalyčių partnerystės ir narkotikų dekriminalizavmo) autoriai - vieni „laisviečiai".

- Taip, toks įspūdis susidaro. Tačiau jeigu šiek tiek pakapstytume giliau, pamatytume, kad tas įspūdis klaidingas. Pateiksiu paprastą pavyzdį. Yra narkotikų dekriminalizavimo projektas, kur už nedidelį narkotikų kiekį, jeigu tave nutveria pirmą kartą, yra įspėjimas arba bauda nuo 20 iki 100 eurų.

Bet jei pas tave randa pusę butelio ruginukės, kuri beveik Tautos paveldas, piniginė bauda septyniskart didesnė - nuo 180 iki 780 eurų.

Tai kas pavojingiau: ar nedidelė dozė heroino, ar pusė butelio „samanės". Dabar pasižiūrėkime, kas yra to projekto autorius? Po juo - 16 konservatorių partijos narių parašų. Tai kas stumia tą įstatymą?

- Klaidingas įspūdis labai naudingas konservatoriams, tiesa?

- Be abejo, aš tą matau. Juk narkotikų dekriminalizavimas, jeigu žiūrėsime iš esmės, yra jų legalizavimas. Nes ką reiškia įspėjimas? Nieko nereiškia. Jeigu tu mašiną paliksi neužsimokėjęs už stovėjimą, gausi ne įspėjimą, - baudą. Vadinasi, nedidelė dozė heroino yra mažesnis nusikaltimas, nei po draudžiamuoju ženklu paliktas automobilis? Čia reikia fantazijos turėt.

- Jos aiškiai pristinga galvojant apie pasekmes. Jūs suprantate, ko iš tikrųjų siekiama?

- Čia daug variantų gali būti. Vienas iš jų toks: reikia kvailos tautos, kurią lengva valdyti. Galimas variantas? Galimas. Nesakau, kad taip yra, bet tokių minčių kyla, žiūrint į tokius veiksmus ir ką jie gali sukelti.

Plius pandemija, karantinas, žmonės labai įsitempę, įsierzinę, tai gal: va, šekit, pasibadykit ir nusiraminkit. Kas gali tai paneigti?

Žiūrint iš valstybiškos pozicijos, konservatyvios pozicijos, mažų mažiausiai keista. Laisvės partijos rinkėjas - jaunas, nesusitupėjęs, jam gal ir patinka „keisti" užmojai, bet tradiciškai konservatorių rėmėjai yra tie patys politiniai kaliniai, tremtiniai, tie patys pagyvenę žmonės ir šeimos, auginančios vaikus. Nežinau, ar jiems labai patiks tokie įstatymo projektai, kaip narkotikų dekriminalizavimas (legalizavimas).

- Matysite, ateis nauji rinkimai ir vėl padorūs žmonės balsuos už niekšus.

- Nereikia atmesti rinkiminių technologijų: vienokie rinkimai buvo 1992, 1996, 2000 metais ir kitokie rinkimai vyksta dabar. Tos technologijos, - galima jas juodomis, baltomis ar dar kokiomis nors vadinti, - yra įveiklintos, yra parašyti vadovėliai, studijų programos, kaip valdyti žmones, ir su tuo reikia skaitytis. Kodėl mes turėtume manyti, kad jos aplenkia Lietuvą?

Kita vertus, jeigu turime partijas, kurios finansuojamos iš biudžeto gana dosniai, ir turime naujas, kurios norėtų patekti į Seimą ir daryti įtaką valstybės politikai, bet tegauna 10 tūkst. eurų arba nulį, apskritai neturėtume šnekėti apie lygias galimybes dalyvauti rinkimuose.

- Tačiau kodėl apie šią nelygybę konservatorių inicijuotoje rinkimų sistemos peržiūros grupėje net neužsimenama?

- Nutylėti šią problemą naudinga konservatoriams ir kitoms partijoms, kurių atstovai toje grupėje dalyvauja. Kas jiems nenaudinga - tai vienmandatės rinkiminės apygardos. Paskutiniuose ir priešpaskutiniuose Seimo rinkimuose konservatoriai vienmandatėse pasirodė iš tikrųjų nykiai ir ši nesėkmė pakoregavo rinkimų rezultatus ne jų naudai. Ką daryti? Reikia panaikinti tai, kas gadina rinkimų rezultatus. Mano galva, mišri rinkimų sistema pasiteisino ir nėra reikalo ją keisti, juo labiau kad vienmandatės apygardos suteikia progą iškilti asmenybėms, kurios, atėjusios į kokią nors partiją, ne vienus metus neturi šansų (nebent būtų labai žinomi) patekti į partijos rinkiminį sąrašą. Vienmandatės apygardos suteikia galimybę žmonėms, pelniusiems autoritetą vietos bendruomenėje, išeiti į nacionalinę politiką. Galbūt ir tai kai kam nepatinka.

- Kodėl jūsų ir konservatorių keliai gana greitai išsiskyrė?

- 1999 metais buvo nesutarimas dėl socialinės ekonominės politikos. Tada aš, kritikuodamas Andriaus Kubiliaus Vyriausybę, surengiau spaudos konferenciją ir netrukus buvau pašalintas iš partijos. Man pavymui atskilo didelė grupė žmonių ir taip pat išėjo iš partijos.

Turbūt tada ir įvyko esminis lūžis partijoje. Jei lygintume 1992 metų Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorius) su dabartiniais, matytume dvi skirtingas partijas; tik vienas kitas joje yra užsilikęs iš tų laikų, kiti arba „nudreifavo" į kitas partijas, arba nedalyvauja politikoje iš viso.

Specialiai pasižiūrėjau 1996-2000 metų Vyriausybę. Sakysim, kultūros ministras buvo Saulius Šaltenis, rašytojas, kultūros žmogus, visiems žinomas asmuo, švietimo ir mokslo ministras - akademikas Zigmas Zinkevičius, reikšminga figūra ir lituanistikoje, ir švietime; teisingumo ministras - profesorius Vytautas Pakalniškis, kiekvienam teisininkui didelis autoritetas, ūkio ministras - Vincas Babilius, pramonininkas, galėjęs susikalbėti ir su Lietuvos oligarchais, ir su Rusijos,Vakarų oligarchais, nes buvo didelė asmenybė...

- Kęstutis Skrebys - valdymo reformų ir savivaldybių ministras, baigęs vieną aukštąjį ir jau siekęs kito...

- Aš nebuvau nei profesorius, nei akademikas, man buvo didelė garbė dirbti su tokiais žmonėmis ir mokytis iš jų.

Pasižiūrėkime, kokie ministrai yra šiandien: kultūros ministras - buvęs Kauno savivaldybės klerkas, išvis kultūros srityje nežinomas, ekonomikos ministrė - galinti rūsy „pokyčiai po pokyčių" padainuot, teisingumo ministrė... išvis nėra apie ką šnekėt...

Toks visuotinis susmulkėjimas. Galima sakyt, kad toks partijos pasirinkimas, Ingridos Šimonytės pasirinkimas. Bet ką tai liudija? Kad partijos, laimėjusios rinkimus, tik tokius žmogeliukus teturi, kad premjerė pasirinko tokius, kurie nedrįstų prieš ją net pyptelt, nes jeigu Vyriausybėje bus profesorių, akademikų, neišvengiamai teks derinti nuomones?

Dabar nuomonių derinti nereikia, ir retas Vyriausybės posėdis užtrunka ilgiau nei porą valandų; pasižiūrėjęs internete sumečiau, kad vienam klausimui tenka apytikriai dvi trys minutės. Tai panašu į komediją.

Nesakau, kad mes buvome idealūs, kad tuometinė Vyriausybė buvo ideali, bet premjerės ištarmė praėjusią savaitę - išvis kosmosas, cituoju: „Kas atšaukus apribojimus ir pasikeitus paramos teikimo tvarkai negalės išgyventi, tas ir neišgyvena - tokie yra ekonomikos dėsniai". Tai kodėl nepasakius taip: kas suserga, tas neišgyvena, - tokie gamtos dėsniai, ir baigtas kriukis.

- O kaipgi tie du milijardai, kurie turėtų paguosti labiausiai nuskriaustus dėl pandemijos?

- Garsusis Europos Sąjungos 2,3 mlrd. pagalbos planas skirtas „padėti žmonėms ir sektoriams, kuriuos pandemija paveikė labiausiai", - taip tą paketą įvardija Europos Komisija.

Bet ką padaro mūsų Vyriausybė? Pirmiausia išmeta į šiukšlių dėžę praėjusios Vyriausybės planą, tada pradeda rengti savąjį, bet slaptai, niekam nerodydama, o spiriama prie sienos finansų ministrė pareiškia, kad Europa liepė nerodyt.

Tada mūsų komisaras sako, tokio reikalavimo nėra, atvirkščiai, planas turi būti rengiamas viešai ir svarstomas su socialiniais partneriais, savivaldybėmis, profsąjungomis, regionais ir panašiai.

Akivaizdu, kad Vyriausybė apsimelavo, bet, maža to, ministrė Gintarė Skaistė mesteli išvis unikalią frazę, kad Italijoje paviešinus tokį planą griuvo Vyriausybė.

Vadinasi, jie supranta ruošiantys planą, kurio paviešinimas jiems gresia žlugimu. Koks absurdas. Kaip ir sakiau, europiniai pinigai turėtų būti skirti labiausiai nukentėjusiems regionams ir labiausiai nukentėjusiems verslams, o pagal mūsų Vyriausybės planą 37 proc. paramos skiriami bemaž utopijai: žaliajai pertvarkai (vėjo jėgainių parkui Baltijos jūroje, elektriniams krovininiams automobiliams ir pan.) ir dar 20 proc. skaitmenizacijai.

Paskutinėje vietoje - tik penki procentai - „darbo rinkai ir socialinei įtraukčiai". Kultūrai apskritai neliko vietos.

- Kai valdantieji susimauna, paprastai sako: taip liepė Briuselis.

- Viršūnėse esama daug spekuliacijų šiuo aspektu ir jeigu nesi politikoje ir turi kitos veiklos, iš tiesų sunku viską susekti. Kai valdžia areštavo „Belorus" sanatorijos Druskininkuose banko sąskaitas, teigė taip vykdanti Europos Sąjungos sprendimą.

Nors joje dirbantys žmonės protestavo, streikavo, nors Druskininkų meras protino, kad taip atimamas pragyvenimo šaltinis iš Lietuvos žmonių, užsienio reikalų ministras, konservatorius Gabrielius Landsbergis ir kiti ministrai kartojo: tai ES sankcijos Baltarusijos režimui ir jie nieko negalintys pakeisti.

Europarlamentaras Bronis Ropė kreipėsi į atitinkamas Briuselio institucijas ir gavo atsakymą: nieko panašaus, tai valstybės vidaus reikalas.

Eilinį kartą užsienio reikalų ministras melavo, eilinį kartą konservatorių Vyriausybė nusispjovė į Lietuvos žmones.

Aš įtariu ir netgi žinau nemažai tokių dalykų, kuriais mūsų valdžia mėgsta paspekuliuoti, ir žmonės lengvai ja patiki, nes patikrinti jų teiginius reikia laiko ir pastangų, pagaliau ne visi gali ir patikrinti.

- Tėvynės sąjungos partija buvo įkurta 1993 metais. Daugelio įsitikinimu, kartą atėjusi į valdžią ji niekada iš jos nepasitraukė. Kur jos silpnoji stiprioji vieta?

- Visi žino - Landsbergių klanas.

- Vadinasi, šios partijos saulėlydį galėtų reikšti..?

- Taip žiauriai negalvočiau.