Grigorijus Amnuelis: Deja, artėja Trečiasis pasaulinis karas...

Tuo metu, kai konkuruojama dėl reitingų ir simpatijų, kai kai kurios politinių šou žvaigždės rengia net koncertinius turus ir surinkti dideles sales, parduoti bilietus ir sulaukti aplodismentų, liūdesys Ukrainos neapleidžia nė akimirką.

Netrukus švęsime šių „triukšmingų“ renginių metus!

Atsižvelgdamas į tai, pateiksiu keletą papildomų palyginimų, kuriuos jau esu pateikęs straipsniuose, interviu ir diskusijose.

Tai, kas vyksta, yra ne konfliktas tarp Ukrainos ir ją klastingai užpuolusios Rusijos, o civilizacijų konfliktas. Kurioje pusėje stovėti, o kurioje ramiai ilsėtis šiltame uoste, priklauso nuo kiekvieno.

Karas nuo seno yra vieniems tragedija, o kitiems – „tikroji motina“. Atrodo, kad žmogaus prigimtis nesikeičia.

Tai, kas vyksta, man labiausiai primena 1939 m. įvykius. Lenkijos laukuose liejosi kraujas, žuvo žmonės, tačiau net po rugsėjo 3 d., kai Didžioji Britanija ir Prancūzija oficialiai paskelbė karą Trečiajam reichui, niekas nekalbėjo apie Antrąjį pasaulinį karą.

Tai, kas vyksta, man labiausiai primena 1939 m. įvykius. Lenkijos laukuose liejosi kraujas, žuvo žmonės, tačiau net po rugsėjo 3 d., kai Didžioji Britanija ir Prancūzija oficialiai paskelbė karą Trečiajam reichui, niekas nekalbėjo apie Antrąjį pasaulinį karą.

Niekas nepaskelbė Didžiojo tėvynės karo pradžios net 1939 m. rugsėjo 17 d., nors sovietai jau buvo įsiveržę į nepriklausomas suverenios Lenkijos teritorijas, o paskui į Rumuniją, Latviją, Lietuvą, Estiją... okupavo, užėmė, pavergė.

Ne, visa tai buvo kaip 2014 ir 2022 m., deklaruota kaip broliška pagalba ar tarptautinė pagalba, kaip ir Afganistane.

Labai, labai daug žmonių tikėjosi ir tikėjo, kad visa tai tik lokalūs konfliktai, trumpalaikiai – karas truks neilgai..., o karas tęsėsi daugiau nei 6 metus.

Tik po 1941 m. birželio 22 d., tik po išskirtinio Winstono Churchillio pareiškimo, kad gali būti arba su velniu, arba prieš jį, jei tik priešiniesi nacionalsocialistiniam reichui, pasaulis pradėjo suprasti, kad prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.

Būtent W. Churchilliui pavyko, žinoma, ne vienam, sutelkti britus kovoti už Angliją, atsilaikyti beveik vienam, apsuptam priešo, kuris bandė įbauginti barbariškais bombardavimais.

Šie bombardavimai buvo ne gailestingesni nei Rusijos vykdomas masinis Ukrainos miestų bombardavimas ir apšaudymas raketomis. Pabrėžiu taikius miestus ir civilinius objektus, o ne karinius dalinius ir gamyklas.

Londonas buvo subombarduotas!

Britų imperija, žinoma, su lenkais, prancūzais ir daugelio kitų šalių, net ne tik europiečių, atstovai, jau kovojusiais jos daliniuose, laikėsi savo pozicijų.

Reichas neturėjo tokios galios ir tokios ginkluotės, kad galėtų palaužti visų – nuo būsimos karalienės iki paskutinio vargšo – atsidavimą.

Antihumaniškas Rusijos požiūris ne tik į kitus, bet visų pirma į savo piliečius suteikia agresoriui papildomą, žiaurų pranašumą karo metu.

Visa tai vyksta ir Ukrainoje! Nuo prezidento Volodymyro Zelenskio iki paauglių, greitai augančių karo metu.

Taip, ir Didžiojoje Britanijoje, ir Ukrainoje buvo / yra ne tik tų, kurie širdies ir sąžinės raginimu stovi petys į petį su Ukrainos piliečiais, bet ir tų, kurie bandė(o) pasislėpti šiltame kamputyje, ir net priešų, kurie slapstosi ir su viltimi laukia, kol okupantai ateis.

Tačiau Ukrainos piliečiai, kaip ir Didžiosios Britanijos piliečiai, – vieningi.

Priešas bus sutriuškintas kaip per mūšį dėl Britanijos!

Vis dėlto neturėtume pamiršti, kad šiuolaikiniai ginklai yra kur kas pavojingesni.

Tolimojo nuotolio. Reikia priminti, kad žmogaus gyvybės kaina Rusijoje jos valdžios institucijoms vis dar neverta nė cento, o jos atsargos viršija Ukrainos ir savanorių atsargas.

Antihumaniškas Rusijos požiūris ne tik į kitus, bet visų pirma į savo piliečius suteikia agresoriui papildomą, žiaurų pranašumą karo metu.

Todėl šiandien pasauliui reikia politiko, turinčio galią, kuris ryžtųsi prisiimti drąsą ir atsakomybę bei žodžiais ir darbais pradėtų burti naują „antihitlerinę“ koaliciją. Pavadinimas nėra svarbus, svarbiausia – tikslas.

Jau 1941 m. į Sovietų Sąjungą plūstelėjo skolinamosios paskolos lėšos.

Tankai ir lėktuvai, šaulių ir tolimojo nuotolio ginklai, šarvai ir metalas, sviediniai ir šautuvai, sunkvežimiai ir vaistai, žinoma, ne mažiau svarbūs mėsos konservai, kondensuotas pienas, šokoladas. Viskas, ko reikėjo ir kuo buvo galima paremti, buvo siunčiama be jokių apribojimų.

Tačiau Stalinas kiekviename pokalbyje, kiekvienoje telegramoje tarsi vėjo gūsis vis kartojo: „Antrasis frontas!“

Tik antrasis frontas padėjo išsilaikyti ir laimėti W. Churchillio inicijuotai antihitlerinei koalicijai. Iš pradžių Afrikoje, paskui Sicilijoje ir Monte Kasine, tada Normandijoje... Antrasis frontas!

Ne savanoriai, o reguliarūs daliniai, kovojantys petys į petį, koordinuojantys savo veiksmus ir operacijas.

Agresorius, pradėjęs didelį karą, niekada negali sustoti – tai beveik karo dėsnis.

Dabartinėje situacijoje frontas nebūtinai turi būti antrasis frontas, nors gali būti, svarbiausia, kad jis būtų vieningas. Vieningas Ukrainos frontas.

Kur vieną dieną petys į petį kausis reguliariosios kariuomenės daliniai visų tų, kurie nenori kariauti savo pačių teritorijoje. Tie, kurie netikėjo karo pradžia 1939 m. rugsėjo 1 d., turėjo su juo susidurti, vieni su didesniu, kiti su mažesniu kraujo kiekiu.

Agresorius, pradėjęs didelį karą, niekada negali sustoti – tai beveik karo dėsnis.

Pergalė bus pasiekta tik tada, kai šalys ir tautos susivienys kovai su grėsme. Pergalė, o ne paliaubos, kurios anksčiau ar vėliau atneš dar daugiau sielvarto, nors ir ateinančioms kartoms.

Esu tikras, kad atsiras tokių, kurie sakys, jog aš užbėgu įvykiams už akių ir perdedu.

Ne aš, o mūsų priešai. Jie denonsuoja tarptautines sutartis, pirmieji mažina diplomatinių santykių lygį, kiekvieną valandą bombarduoja pasaulį agresyvia retorika, vykdo atvirą ir slaptą nuolatinę mobilizaciją – vis daugiau apgautų ir nuskurdintų, pažemintų bei įžeistų savo piliečių įvaro į karo krosnį.

Jie bando įdarbinti užsieniečius, siūlydami jiems pašalpas. Jie akivaizdžiai ir kiekvieną sekundę vykdo agresyvią karo propagandą.

Jie nevadina to, kas vyksta,

Trečiuoju pasauliniu karu, bet jau seniai žino, kad jį sukėlė. Jie bet kurią akimirką pasiruošę paskelbti „Tėvynės“ ar „Liaudies“ karą, taip dar labiau padidindami savo žmonių ir jų šalininkų zombizacijos laipsnį. Norint tai pamatyti, išanalizuoti, susidurti su tuo, nereikia jokių pasiklausymo ar šnipinėjimo prietaisų.

Visa tai daroma atvirai. Net demonstratyvus oro gynybos sistemų dislokavimas Maskvoje skirtas būtent šiam tikslui!

Seniai laikas, seniai laikas pripažinti sau – deja, artėja Trečiasis pasaulinis karas, o tai reiškia, kad jis turi baigtis tik besąlygiška priešo kapituliacija.

O mes rengiame susitikimus... Ar ne laikas nustoti kišti galvas į smėlį?! Aptarinėti, ką ir kaip darysime 18 val. po karo? Seniai laikas, seniai laikas pripažinti sau – deja, artėja

Trečiasis pasaulinis karas, o tai reiškia, kad jis turi baigtis tik besąlygiška priešo kapituliacija. Deja, šio karo neįmanoma laimėti kitais diplomatijos būdais. Tik laimėję mes atversime kelią į naują taikų ir demokratišką pasaulį.

Būtina mokytis iš Jos Didenybės istorijos.

Grigorijus Amnuelis – buvęs Rusijos Dūmos narys, dabar opozicionierius emigracijoje, režisierius ir publicistas.

alfa.lt