Gintaras Furmanavičius: Dar kartą apie rinkimus

Pirmieji pagal chronologiją prezidento rinkimai, bus jau po kelių mėnesių, gegužės 12 dieną.

Apie juos pastaruoju metu kalbama labai daug, bet iš to kalbėjimo bent kažkiek politika besidominčiam žmogui akivaizdu, kad sistema palaiko dabar Daukanto aikštės rūmuose šeimininkaujantį eksbankininką.

Tuo labiau, kad ir visos apklausos rodo, jog prezidento rinkimus turėtų laimėti dabartinis prezidentas Gitanas Nausėda.

Šiuo metu pasiskelbę, kad dalyvaus prezidento rinkimuose yra šie asmenys: Gitanas Nausėda, Ingrida Šimonytė, Ignas Vėgėlė, Giedrimas Jeglinskas, Dainius Žalimas, Aurelijus Veryga, Zenonas Andrulėnas, Valdas Tutkus, Eduardas Vaitkus, Mantas Varaška, Artūras Paulauskas, Antanas Kandrotas.

Galiu lažintis, kad šiame sąraše aptikote ir iki šiol negirdėtų pavardžių.

Jis dar gali pildytis.

Vis dar maivosi ir savo sprendimo nepaskelbia socialdemokratais pasivadinę buvę kompartijos nariai, nes visų Lietuvos pensininkų motinėlė Vilija per kelias kadencijas Briuselio kopūstų lysvėje kiek aptingo, todėl niekas jos neįkalba stoti prie prezidentinių rinkimų starto linijos.

Šis sąrašas gali būti pavadintas „kandidatų į kandidatus" sąrašu.

Kad tapti tikru kandidatu, kiekvienas šių pretendentų turi iki vasario 19 dienos registruotis VRK ir iki kovo 8 dienos pateikti reikalingus dokumentus.

Mano nuomone, realius šansus tai padaryti turi kiek daugiau, nei pusė jų, tačiau jau po kelių savaičių bus aišku, kas iš tiesų dalyvaus prezidento rinkimuose.

Lietuvos Respublikos prezidento rinkimų įstatymas numato, kad kiekvienas pretendentas privalo surinkti Konstitucijos 79 straipsnyje nurodytus 20 000 rinkėjų parašų.

Antrasis etapas - rinkimų užstato sumokėjimas, kuris vienam kandidatui yra lygus penkiems rinkimuose taikomiems VMDU dydžiams.

Tam, kad galėtų kandidatuoti 2024 metų Respublikos Prezidento rinkimuose, asmuo iš jam priklausančios sąskaitos, nepriklausomai, ar kandidatas keliamas partijos, ar kelia save pats, turėtų sumokėti 8995 eurus.

VRK rinkimų užstatą sugrąžina per 140 dienų nuo galutinių rinkimų rezultatų paskelbimo.

Kol nežinome socialdemokratų sprendimo, akivaizdu, kad rinkimuose turėsime tris favoritus: dabartinius prezidentą ir premjerą bei advokatą Igną Vėgėlę.

Tikėtina, kad daug protesto balsų turi galimybę surinkti Eduardas Vaitkus. Visus kitus drąsiai priskiriu prie statistų vaidmens.

Jų tarpe išsiskiria vienas. Tikriausiai daugelis svarstėt, kodėl buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas kandidatuoja į prezidentus?

(O tuo pat metu ir į Europos Parlamentą Laisvės partijos sąraše, nes, matyt, bandys iškart dvi kėdes apsėst, nes niekas niekada to padaryti nebandė, kaip, beje, ir kadenciją metams savarankiškai prasitęsti. Redaktoriaus pastaba.)

Vienos diskusijos metu kilo įdomi versija: konservatoriai supranta (visada kartoju, kad jų strategai su Albinu priešakyje yra labai protingi), kad jų kandidato šansai yra minimalūs, todėl, keldami tokius beprasmius kandidatus, jie devalvuoja prezidento poziciją.

Kuo daugiau ir kuo keistesnių bei margesnių kandidatų, tuo menkesnė ir mažiau reikšminga ši pozicija atrodo visuomenei. Labai gera valdančiųjų taktika.

Kas norėtų ateiti ir prabalsuoti, pamatęs tiek visokio plauko pasirinkimų?

Žmonės nusispjaus ir neis balsuoti, nes tokiame pasityčiojime niekas nenorės dalyvauti.

O jei ateis, bus didelis balsų pasiskirstymas, ypač tarp protesto balsų, kas leis tikėtis premjerui patekti bent į antrą turą.

Taip pat neatmetu galimybės, kad kai kurie nesisteminiai kandidatai bus paremti konservatorių pinigais, kurių energetikų verslas jiems suneša sočiai.

Primenu, kad 2019 metų antrame ture buvo dvi jų kandidato lėšų dedamosios: 226 094 eurai ir 47 centai, kuriuos surinko I.Šimonytė - fizinių asmenų aukos, o ją iškėlusi TS-LKD skyrė 330 tūkstančių eurų.

Apie tai žiniasklaidai išplatintame pranešime tuomet informavo I.Šimonytės rinkimų štabo vadovas Paulius Lukauskas.

Žymiai svarbesni Lietuvai bus šių metų rudenį vyksiantys seimo rinkimai. Kaip mėgstantis sąmokslo teorijas, noriu jūsų paklausti: ar tikite, kad jie gali neįvykti?

Pasakysiu, kodėl kilo tokia mintis.

Masių pratinimas prie kokios nors keistos minties vadinamas Overtono langu.

Sąvoką sukūrė Josephas Lehmanas, išplėtojęs J.P. Overtono idėjas bei nagrinėjęs, kodėl kinta visuomenėje nusistovėję principai ir anksčiau drausti ar nepriimtini dalykai tampa priimtinais, kaip įvairūs nuomonės formuotojai daro įtaką šiems pokyčiams.

Nuomonės formuotojai, kuriuos aš jau seniai vadinu dvaršuniais, kaip ir šunys, yra skirtingų kategorijų.

Prieš įsijungiant į chorą jakilaičių ir miliūčių tipo pitbuliams, visuomenei, norint patikrinti jos reakciją būna pametami dvaro jorkšyrai su savo pakiauksėjimais.

Ir štai vienas tokių Romas Sadauskas, tas, kur Kvietkevičius Delfyje siūlo tokią mintį: „Dauguma demokratinių valstybių savo konstitucijose yra įsirašiusios nuostatą, kad nepaprastosios padėties ir karo metu nerengiami jų aukščiausių vadovų, parlamentų ir net savivaldos rinkimai.

Ne tik todėl, kad karo metu gali būti sudėtinga visoje šalies teritorijoje organizuoti balsavimą ir galimybę kandidatams laisvai agituoti rinkėjus.

Organizaciniai iššūkiai gali būti kažkaip išspręsti, bet neįmanoma panaikinti tų masių psichologijos dėsnių, kurie neišvengiamai paveiktų ir rinkimų rezultatus.

Nors Lietuva tiesiogiai nedalyvauja kare, žinias apie Rusijos agresiją prieš Ukrainą dauguma lietuvių priėmė taip, tarsi tai būtų nutikę mums patiems."

Girdite? Mes juk demokratinė valstybė? Demokratinė! Pagavote mintį?

Tikėkimes, kad taip neįvyks.

Tačiau daug optimizmo rudens rinkimuose aš neįžvelgiu. Apklausose tvirtai pirmaujantys socdemai - tai tie patys komunistai, kaip ir konservatoriai, tik kita spalva nupurkštais kėbulais.

Štai įrašas Jaunųjų konservatorių FB puslapyje apie socdemams 2017-2021 metais vadovavusį G. Palucką: „Mažai (o gal ir daug) kam žinoma, kad Gintautas Paluckas savo politinę karjerą pradėjo kaip jaunasis konservatorius, laikui bėgant, tiesa, nuklydęs į kairę."

Ar dar reikia komentarų?

Daugelis mūsų netikim vietinių apklausų rezultatais, todėl pasidalinsiu su jumis įtakingo Europos portalo politico.eu gruodžio 2 dieną skelbiama lietuviškų partijų populiarumo statistika.

Joje tvirtai pirmauja socdemai, turintys 27%, toliau rikiuojasi konservatoriai ir valstiečiai žalieji su 13%, toliau Skvernelio demokratai su 10%, Gentvilo liberalai - 8%, darbiečiai 6% bei Pinskaus regionai su 5%.

Be abejo, šie skaičiai gali keistis, o rinkimų rezultatai labiausiai priklausys nuo mūsų aktyvumo rudenį.

Ir čia jau vėl po truputį prasideda minios neurolingvistinis programavimas. Ne vienas „apžvalgininkas" mums perša mintį, jog ir toliau gali likti ta pati valdžia.

Štai Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Lauras Bielinis teigia, jog socialdemokratams šie reitingai itin palankūs, tačiau atveria ir sunkiai išsprendžiamą klausimą - partnerių paiešką: „LSDP rezultatas, kaip momentinis vaizdas, partijai labai palankus, jie gali dėl to tik džiūgauti.

Bet jeigu pasižiūrėtume į rinkiminius rezultatus arba jų tikimybę, tiesiog nelabai būtų aišku, ką patys socialdemokratai galėtų matyti savo koalicijos partneriais, jeigu jie daugumą formuotų kaip daugiausia balsų surinkusi partija."

Ir kas galėtų atmesti tikimybę, kad pas mus nepasikartos Lenkijos scenarijus, kai daugiausiai balsų surinkusi partija liko opozicijoje? Arba „vardan vienybės" būtų sudaryta koalicija iš socdemų ir konservatorių?

Iki rinkimų dar daug laiko, tačiau aš jau dabar raginu jus atidžiai stebėti politinių žaidimų aikštę, kurioje reginių šįmet bus per akis ir ne tik patiems ateiti į rinkimus, bet ir nuolat raginti tą daryti visus savo aplinkos žmones.

Aritmetika čia paprasta - konservatorių talibanas, net ir akmenimis iš dangaus lyjant, šliauš prie balsadėžių ir suneš savo 13-15 procentų balsų, kurie taps 30 procentų, jei mūsų ateis mažiau, negu pusė.

Pabaigai - be galo teisingi amerikiečių politiko Keith Elisson žodžiai: „Nebalsavimas nėra protestas.

Tai pasidavimas."

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje.