Gabrielius Landsbergis po 30 metų primena – „Kas yra kas“

Apie normalumus ir nenormalumus. Daug kas klausia paskutinėmis dienomis kada, kaip, kas priėmė bei kas sutiko su sprendimu dėl Taivaniečių atstovybės.

Keista, kad tų klausimų buvo mažokai, kai apie šį sprendimą paskelbėme dar liepos mėnesį.

Kaip sakoma – pergalės tėvų daug, taip ir vasarą apie sprendimą buvo žinota, pritarta ir sveikinta. Įmonėms susidūrus su sunkumais – taivaniečiai daugelio paliekami našlaičiais.

O juk visiškai nieko ypatingo Lietuvoje neatsitiko, tik žmonės iš Taivano salos norėjo save vadinti taivaniečiais ir tai yra visiškai normalu.

Tai nepažeidžia mūsų tarptautinių įsipareigojimų, nepažeidžia sutarčių. Leisti vadintis taip, kaip žmonės save vadina nėra klaida.

Nenormalu yra kitkas. Nenormalus ir neatitinkantis tarptautinių įsipareigojimų yra spaudimas įmonėms, nenormalus yra vieningos ES rinkos sistemos laužymas.

Mesti iššūkį Europos Sąjungai yra klaida.

Ką tik žiūrėjome Sergejaus Loznicos filmą apie vieną pažįstamą muzikologijos profesorių (perfrazuojant filme girdėtą frazę).

Labai daug déjà vu jausmo – apie tai, kas yra klaida, kas su kuo turėjo konsultuotis ir ko atsiklausti leidimo dėl Lietuvos nepriklausomybės.

Ir kaip filme buvo pasakyta, visi klausimai turi prasmę tik tuomet, jei nepripažįstamas pagrindinis principas – ar žmonės turi teisę apsispręsti ir būti laisvi.

Būtent laisvės siekis yra normalu, o ne agresyvi ir neteisėta komunistų partijos valdomos šalies reakcija.

Panašu, kad po trisdešimties metų vis dar turime sau priminti kas yra kas. infa.lt primena, kad prieš 30 metų Lietuvos URM vadovui buvo 10 metukų.

Tikrai yra ką prisiminti ir papasakoti dabarties žmonėms.