Europos Sąjungoje veikia Rusijos agentūros: Komentuoja Audrius Butkevičius
- Šią savaitę paskelbti „Eurobarometro" duomenys rodo, jog dauguma europiečių palaiko sankcijas Rusijai ir net karinę paramą Ukrainai. Šias pozicijas palaiko respondentų dauguma netgi tradiciškai prorusiškose valstybėse - Vokietijoje, Prancūzijoje ir Vengrijoje. Ar galima išvada, jog šių valstybių prorusiškumo etiketė labiau galioja valstybių vadovams, nei pačioms tautoms?
- Ne tiek valstybių vadovams, kiek Rusijos agentūrai, instaliuotai į tų valstybių valdžios organus.
Matome žymių asmenų, dirbusių Vokietijoje ir Prancūzijoje, baigusių savo darbo kadencijas ir po to gavusių išskirtines pragyvenimo sąlygas, postus stambiose rusiškose bendrovėse.
Taigi, tai, apie ką kalbame, net nėra politinio elito pažiūros, tai yra Rusijos įtakos agentūros veikla.
Ši agentūra kiek galės, tiek simuliuos politinį veikimą. Klasikinis atvejis - Vokietija.
Dar prieš kelias dienas Vokietija žadėjo pateikti Ukrainai tankus „Leopard 2", o taip pat - priešlėktuvinės gynybos sistemas, šiandien plokštelė jau apversta ir teigiama, kad tos ginkluotės tiekimo nebus.
Galvoti, kad situacija pasikeis, kol visa ši senoji partinių bonzų komanda, nutukusi nuo rusiškų pinigų iš rusiškų dujų ir naftos, nebus išmėžta iš savo šalių vadovybių, nevertėtų.
- JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Biden) paskelbė, kad Rusija nėra teroristinė valstybė, skirtingai, nei Iranas, Sirija ar Šiaurės Korėja. Nors nė viena šių šalių pastaruoju metu nėra peržengusi savo sienų, o Rusija tai daro mūsų akyse. Kaip vertinti tokį demokratijos lyderio teiginį?
- Ogi kaip dar vieną iš nuolatinių Demokratų partijos bandymų žaisti susitarimų su Rusija korta didėjančių įtampų su Kinija fone.
Buvęs JAV valstybės sekretorius Henris Kisindžeris (Henry Kissinger) pradėjo JAV suartėjimo su Kinija procesą.
Ši sėkmės istorija, pasibaigusi tragiškai, suteikė vilčių, kad galima tai pakartoti Rusijos atžvilgiu, paverčiant ją Kiniją stabilizuojančiu veiksniu.
Vienas šios idėjos autorių, tas pats H.Kisindžeris, buvęs net Vladimiro Putino patarėju, regis, jos po truputį atsisako.
Bet Dž.Baideno administracijoje ši idėja dar gyva.
- Jungtinės Karalystės premjere tapo konservatorė Liza Tras (Liz Truss). Ko tikėtis iš šios vyriausybės vidaus ir tarptautinėje politikoje?
- L.Tras - ne tiek Boriso Džonsono (Boris Johnson) politikos tęsėja, kiek tikroji jos iniciatorė. Vargu, ar situacija ten žymiai keisis.
B.Džonsonas, spręsdamas virtinę asmeninių problemų, darė įtaką proceso tempui, kartais - efektyvumo sąskaita, L.Tras bus gerokai nuoseklesnė, taip pat ir spręsdama Didžiosios Britanijos santykius su Ukraina.
Kalbant apie vidaus politiką, ji vargu, ar peržengs tradiciškai nusistovėjusias torių politikos ribas.
Tai yra klasikinė konservatyvi politika, orientuota į privačios nuosavybės gynybą ir Jungtinės Karalystės kaip Britų Sandraugos šalies interesus.
- Turkijos prezidentas Redžepas Tajipas Erdoganas (Recep Tayyip Erdoğan) paskelbė, kad Europos energetikos krizė kilo dėl sankcijų Rusijai, o Graikija gali sulaukti turkų vizito. Ką reiškia tokie pareiškimai?
- Neteikčiau jiems labai didelės svarbos. Tai - R.T.Erdogano ir V.Putino tarpusavio žaidimai.
V.Putinas padarė daugybę nuolaidų R.T.Erdoganui, kaip - antai - Rusijos sąjungininkės Armėnijos, Karabacho klausimu. V.Putinas tiesiog užsimerkė prieš savo partnerės praradimus.
Šie R.T.Erdogano pareiškimai sietini su V.Putino grasinimais peržiūrėti grūdų eksporto iš Ukrainos per Turkijos uostus klausimą.
Tai - ne tiek politinė pozicija Rusijos ir Ukrainos konflikto klausimu, kiek deklaratyvūs pareiškimai.
Kalbant apie Turkijos santykius su Graikija, yra pakankamai mechanizmų sulaikyti dvi NATO valstybes nuo karo. Ankstesnis konfliktas dėl Kipro vyko, kai Kipras dar nebuvo Europos Sąjungos šalimi.
Tai - įsisenėjęs konfliktas ir artimiausiu metu jis nesibaigs.
Tuo labiau, kad Kipro jūros šelfe rasti didžiuliai dujų telkiniai, į kuriuos šiandien yra daug pretendentų.
Mums, kaip dujų naudotojams, tai - tiesiog malonus siurprizas, rodantis, kad rusiškų dujų Europai artimiausiu metu nebereikės. Izraelis artimiausiu metu pradės eksploatuoti šį dujų telkinį.
- Rusijos energetikos įmonė „Gazprom" pranešė, kad Kinija už rusiškų dujų importą nuo šiol atsiskaitys nebe JAV doleriais, o juaniais ir rubliais. Griūva dolerio monopolis?
- Panašu, kad taip. Bet šis sprendimas labiau palies BRICS šalis, nei pasaulinę atsiskaitymų sistemą. Tai - bandymai testuoti savo galimybes, suvokiant, kad vėl leidžiasi geležinė uždanga.
- Kremliaus diktatorius V.Putinas paskelbė naują užsienio politikos doktriną. Joje teigiama, kad Rusija turi „saugoti ir plėsti rusiškojo pasaulio tradicijas bei idealus", taip pat kalbama apie Rusijos diasporą ir Maskvos įsipareigojimą „teikti jai paramą". Kur sustos ekspansija?
- Nematau čia nieko naujo. Pradedant 2013 metais, ši politika ir buvo vykdoma.
Gal tik dabar ji labiau artikuliuota. Kalbant apie ekspansijos ribas, reikia prisiminti kitą V.Putino frazę, kad Rusija apskritai neturi sienų. Nereikėtų manyti, kad šie klausimai bus lengvai sprendžiami.
Rusija sustos ten, kur gaus į dantis. Visgi, turint galvoje mūsų europinių sąjungininkų korupciją, apie tai kalbėti sunku.
Labiau statyčiau ant Rusijos dezintegracijos procesų, kai, pralaimėjus šį karą, kils vidinė krizė, kuri gali sužadinti Rusijos regionų atsiskyrimą nuo šiandieninės valstybės.
- Rusijos ir Kinijos vadovai planuoja susitikimą Uzbekistane. Ar tikėtina, kad šių šalių santykiai taps vis glaudesni, o gal jų keliai išsiskirs?
- Šiandien sunku prognozuoti. Kinijos santykių su JAV krizė, Rusijos karas Ukrainoje, o platesniu mastu - ir konfliktas su NATO valstybėmis verčia tiek Rusiją, tiek Kiniją ieškoti tarpusavio sąlyčio taškų.
Susitikimas Vidurinėje Azijoje, kuri yra abiejų šalių nuolatinių interesų tema, yra visiškai natūralus.
Abi šalys nuolatos demonstruoja savo interesus tiek Kazachstane, tiek Tadžikistane, tiek kitose regiono šalyse.
- Sekmadienį laukiama parlamento rinkimų Švedijoje. Spėjama, kad protautininkiška Švedijos demokratų partija gali tapti valdančiosios koalicijos partnere. Kas keistųsi šios šalies politikoje?
- Manau, kad mažai kas.
Pokyčiai labiau atsispindėtų pačių švedų vidaus politikoje. Užsienio politikoje, ekonominėje politikoje Švedija - labai stabili valstybė. Švedijos partijos dalijasi tuos pačius ekonominius išteklius, taip pat ir įtakos išteklius.
Sunku pasakyti, kaip keistųsi migracijos politika, kurią Lietuvoje kai kas laiko pavyzdžiu, reikėtų žiūrėti, kiek įtakos gaus atėję tautininkai.
Kol kas net ir iš jų nesu girdėjęs radikalių pareiškimų šiuo klausimu.
Jie labiau rūpinasi švedų kultūrinio tautinio paveldo išsaugojimu, nei galimybėmis apriboti užsienio įtakas Švedijoje.
- Pranešama, kad Vengrija, siekdama atblokuoti milijardus eurų Europos Sąjungos lėšų, kurs savo kovos su korupcija agentūrą. Ar išties šie milijardai blokuojami dėl korupcijos, ar čia kitos priežastys, įskaitant protautišką ir konservatyvią šalies politiką?
- Pirmiausiai tokios agentūros reikėtų Prancūzijai, Vokietijai ir Italijai. Korupcijos paieškos tiek Vengrijoje, tiek Ukrainoje, tiek pas mus, yra tiesiog spaudimo politikos dalis, nieko bendro neturinti su korupcinio potencialo vertinimu.
Žinoma, daugiausiai nerimo daug kam kelia Viktoro Orbano savarankiškumas sprendžiant ideologines Europos Sąjungos vadovų primestas problemas.
Nepaklusnumas.
Situacija pasikeitė prasidėjus Rusijos karui su Ukraina. Vengrai prarado savo natūralius sąjungininkus šioje erdvėje, būtent - lenkus ir čekus, kurie stipriai įsijungė į Ukrainos gynėjų frontą, Vengrija su savo pozicija liko viena, dreifuodama link Rusijos.
Bet Europos Sąjungos lyderius jaudina ne tiek vengrų prorusiškumas, vargu, ar stipresnis, nei vokiečių ar prancūzų, kiek savarankiškumas Europos Sąjungos ideologijos požiūriu, pirmiausiai - LGBT, migracijos, tautų maišymosi, federalizacijos klausimais.
- Baltarusija pradėjo karines pratybas Lenkijos pasienyje. Ar galima numatyti kokius pokyčius iš Baltarusijos pusės, kalbant apie tarptautinę politiką?
- Pagrindinė jėga, sulaikanti Baltarusiją nuo gilesnio įsijungimo į konfliktus su kaimynais yra pats Aliaksandras Lukašenka.
Esamą situaciją galima pavadinti dinamine pusiausvyra. Kol A.Lukašenka gali veikti, jis vis atranda galimybių kompensuoti Rusijos spaudimą.
Pavyzdžiui, Rusijai spaudžiant įsijungti į karą Ukrainoje, suteikti leidimai baltarusiams jungtis į Rusijos dalinius, atiduodami šaudmenų rezervai, o tada sakoma, kad baltarusiams nėra kuo šaudyti, nes viskas atiduota rusams.
Tolesnę įvykių eigą nuspėti sunku, bet vargu, ar ir reikia spėlioti. Reikia būti pasirengusiems atremti agresiją iš Baltarusijos pusės, jei tokia būtų.
Rašyti komentarą