Ekspremjeras Algirdas Butkevičius: Negi jauni galėtų būti valstybės išdavikais?

Kas kita - šiandienė vyriausybė, kone kasdien primenanti save kokia nors inteligentą ar protaujantį žmogų gluminančia naujiena. Kas kita šiandieninis Seimas, kur, regis, kartais nedaug trūksta, kad įkandin užgaulios retorikos būtų griebiama už atlapų. Seimo demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos" seniūnas A.Butkevičius sako, kad jį šiandien daug kas liūdina.

- Vienas žmogus išreiškė viltį, kad skandalai baigsis ir gyvenimas sunormalės tada, kai viskas, ką tik galima privatizuoti, bus privatizuota. Yra jo žodžiuose tiesos?

- Jeigu kalbame apie galimybes išsidalinti, didžiausia jų yra finansinis turtas - europinė parama, biudžeto lėšos, - beveik visa kita yra privatizuota. Na, Lietuvos geležinkeliai, Klaipėdos uostas greičiausiai ir nebus privatizuoti, nes tai - strateginiai objektai. Finansinis turtas - taip, yra pagunda, bet jis niekada nesibaigs... (Juokiasi.)

- Jūs turite iš dalies privatizuoto „Ignitis" akcijų?

- Neturiu jokių akcijų, niekada jų nepirkau, nes politikui tai šiokia tokia savižudybė. Dalyvauju investiciniuose fonduose, kur galioja ilgalaikis draudimas, bet pernai investiciniai fondai dirbo nuostolingai.

- Jūsų laikysena Seimo batalijų fone atrodo pavydėtinai santūri. Galėtumėt išduoti paslaptį, kame jūsų kantrybės priežastis?

- Be abejo, mane liūdina, kad daugelis politikų išmoko kalbėti tam tikrais lozungais, žongliruoti madingomis sąvokomis - „perkrovimas, pokyčiai, vizijos, strategijos tvarumas", bet jų kalbos taip ir lieka kalbomis, nes jie nemato priemonių šiems tikslams įgyvendinti. Ir šis reiškinys būdingas ne tikLietuvai, bet ir JAV, ir JAE, ir Vokietijoje,- piliečiai tebemaustomi tokia politine diplomatine kalba.

Buvau ir tebesu linkęs procesus stebėti per mokslo prizmę, domiuosi ekonomine literatūra, jeigu galiu, dalyvauju tarptautinėse konferencijose šia tema.

Sunkiu periodu, po sūnaus žūties, buvau įnikęs į psichologines knygas ieškodamas, kaip subalansuoti savo emocijas ir sustiprinti ištvermingumą įvairiose situacijoje, kartais gana įtemptose.

- Negi neišveda iš kantrybės nutikimas, kai tarsi pasityčiojant iš mokslo visuomenės Švietimo, mokslo ir sporto ministre laikinai paskiriama aukštojo nebaigusi, bet šią kalbėjimo manierą puikiai įsisavinusi Evelina Dobrovolska?

- Logiškai tokį elgesį būtų sunku pateisinti. Aš tiesiog galvoju, kad tai yra nekompetencija, nes man sunku patikėti, kad jauni žmonės galėtų būti Lietuvos išdavikais.

Kitas dalykas, kuris mane labai liūdina, ar dėl to, kad nebemylim matematikos, ar dėl to, kad susilpnėjo analitinis mąstymas, nesuprantam, kas yra proceso valdymas.

Pasakysiu pavyzdį. Kadaise dar praėjusios valdžios buvo priimtas elektros sektoriaus liberalizavimo įstatymas. Jam įsigaliojant, dėl išorinių veiksnių pradėjus kilti elektros kainoms, į liberalizavimo procesą turėjo įsikišti vyriausybė, - jį reikėjo suvaldyti. Palikti savieigai jį galima tuomet, kai padėtis stabili, kada kainos žemos ir vartotojai patenkinti, o mūsų valstybės premjerė pasakė: rinka viską sureguliuos. Tai kas nutiko?

Pusę metų nesikišo į reguliavimo procesus, išaugino bendrąją infliaciją iki 23 proc. Tai rodo, kad tuo metu mūsų vyriausybė nesuvokė energetikos sektoriaus reguliavimo reikšmės ir pasekmės buvo liūdnos - turime didžiausią infliaciją Europoje.

Kita infliacijos augimo priežastis ta, kad pati vyriausybė prisidėjo prie infliacijos augimo pradėjusi valstybiniu lygiu didinti įvairiausias išlaidas (tarp jų ir išlaidas įvairiausioms socialinėms programoms) ne pagal Lietuvos ekonomikos augimo galimybes.

- Besiruošiant susitikimui, akis užkliuvo už andainykščio „Respublikos" apskritojo stalo „gero premjero" tema. Jame dalyvavote ir jūs, ir dar tuomet guvi Kazimiera Prunskienė, beatodairiškai pasiūliusi Andriaus Kubiliaus vyriausybei atsistatydinti. Jūs diplomatiškai kalbėjote, kad sėkmingam vyriausybės darbui pirma sąlyga yra jos kompetencija...

- Taip, vienas iš labiausiai liūdinančių faktorių yra mažėjanti kompetencija, pasireiškianti įvairiose valstybės valdymo grandyse. Neseniai dalyvaudamas Ūkininkų sąjungos suvažiavime dar kartą įsitikinau, kad, pavyzdžiui, žemės ūkio ministras neturi jokios aiškesnės pozicijos žemdirbių atžvilgiu.

Nežinau, apie ką jis galvoja, tačiau nėra jokių požymių, kad jis, juos gindamas, rūpintųsi, kaip iš Europos Sąjungos gauti daugiau lėšų, kaip sukurti nacionalinio žemės ūkio plėtros finansavimo programą iš vadinamojo Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo (RRF) programos. Kaip pavyzdį pasakysiu: prancūzai tokią nacionalinio žemės ūkio programą yra sukūrę.

Daug kur kalbama apie investicijų į įvairias ekonominės veiklos sritis, tarp jų ir žemės ūkį, pritraukimą, bet apie tai iš mūsų ministro lūpų negirdėjau nė žodžio. Girdėjau tik apie gamybos plėtros ribojimus, numatant palikti tam tikrą dalį žemės neįdirbtą...

Šiandien Europos šalys, matydamos, kad Europos rinka jau yra prisotinta, su žemės ūkio produkcija gręžiasi besivystančių Afrikos valstybių link. Pavyzdžiui, manoma, kad Nigerijoje, kur gyvena apie 200 mln. gyventojų, jau 10 proc. jų priskiriama viduriniajai klasei.

Žinoma, jų viduriniosios klasės nevalia lyginti su Europos viduriniąja klase, bet tai rodo, kad jau yra 20 milijonų gyventojų, kurie pagal tų šalių kriterijus gyvena normalų gyvenimą, - vadinasi, yra ne mažesnė paklausa. O pas mus kalbama apie tai? Ne, galvojama kad mes - pasaulio bamba.

- Ar iš balos ūkininkų sumanumas dovanoti savo ministrui gesintuvą?! Ką simboliškai dovanotumėt Ingridos Šimonytės vyriausybei? Gal tramdomuosius marškinius?

- Dovanočiau keletą knygų. Viena knyga būtų apie tai, kad, norint užimti atsakingas pareigas, reikia tam tikros politinės kultūros, leidžiančios atskirt idėją, veiksmo kritiką nuo asmenybės tiek diskutuojant įvairiuose politiniuose lygiuose, tiek bendraujant su rinkėjais, - reikia žinoti, kaip vadovui elgtis. Negalima žmonių atstumti tarus: pakentėkite 4 metus, paskui galėsite išsirinkti kitus, - taip yra pareiškusi I. Šimonytė.

Kai per vyriausybės valandą Seime užduodami klausimai, kai kada nelabai malonūs, kai kada aštrūs, prieš atsakydama į klausimą ministrė pirmininkė, nebūdama tikra, kad jos nuomonė pati geriausia ar svarbiausia, atkerta: tu esi toks anoks, tu tą aną padarei, ir ne taip, kaip reikėjo, padarei.

Tokie emociniai proveržiai liudija ne tik politinės kultūros, ne tik valdymo sampratos spragas, bet ir emocinį nestabilumą. Ji tikriausiai pamiršta, kad opozicija egzistavo visada, o konservatoriai, būdami opozicijoje, kitų politinių jėgų lyderių arba eilinių politikų žeminimui dar pasitelkdavo melo, dezinformacijos priemones.

- Konservatoriai yra didysis, kelis dešimtmečius mūsų akyse trunkantis stebuklas. Buvo laikas, kai šią partiją Seimo komisija buvo pripažinusi turint ryšių su teroristinėmis grupuotėmis, buvo laikas, kai šios partijos statytiniai per ekonominę krizę drastiškai nupjaustė senjorų pensijas, skolinosi drastiškomis palūkanomis ... bet netgi po to, kai jų lyderis Gabrielius Landsbergis, liaudiškai tariant, žiauriai susimovė su politinės sistemos perkrovimu, pagal naujausią sociologinį tyrimą partijų reitingų lentelėje konservatoriai vis dar fiksuojami antroje pozicijoje. Kaip jūs galėtumėt tai paaiškinti?

- Kai kada aš irgi pats savęs klausiu ir nežinau, ką atsakyti. Galbūt suveikia toks pat principas kaip ir šeimoje, kur vienas vaikelis yra išskirtinai mylimas.

Nors ir prikrečia eibių, padaro tam tikrų nusižengimų, jam viskas atleidžiama ir jis lieka vis toks pat brangus. Kita vertus, kai konservatoriai paskleidžia jiems naudingą melagingą informaciją (pirminė informacija esti pati imliausia), paskui sakyk nesakęs, jog tai buvo melas, mažai kas tuo patikės.

- Staiga užkluptas pasakytumėt, už ką, be Aukščiausiosios tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio, lietuviai galėtų padėkoti konservatoriams?

- Matot, kada V. Landsbergis buvo AT pirmininkas, jis nebuvo konservatorius, - tokios partijos tuomet nebuvo. Jo atžvilgiu tikriausiai nesu pikto žodžio viešai pasakęs, ir vien dėl to, kad jis sutelkė politikus Kovo 11-osios Aktui. Už tą jo ryžtą tiek aš, tiek diduma Tautos, manau, esame jam dėkingi. Tiesa, paskui, tiek kišdamasis į valstybės valdymą, nuo ko jis yra labai toli, tiek bendraudamas su visuomene, jis padarė daug klaidų.

- Neleiskite sumeluoti: suvažiavime ūkininkai akcentavo, jog mūsų politikai yra stropesni, negu to reikalauja ES direktyvos. Matyt, ši savybė pasireiškia ne tik žemės ūkio ministerijos valdininkams?

- Kai kurie biurokratai direktyvas skaito ieškodami, kaip nieko nedaryt ir kaip save apsaugoti. Pastebėjau, tokių esama ir savivaldybėse: jie negalvoja, kaip kurti, kaip pritraukti į regionus investicijų, nes puikiai žino, kad jeigu jiems bus išmetinėjama dėl neveiklumo, atrems, kad tas įstatymas to neleidžia daryt, kitas - ano.

Su tokiais apsidraudėliais besišnekant užverda kraujas, sakau, nebenoriu tęsti diskusijos, nes matau, kad jūs galvojate vien apie savisaugą...

- Manyčiau, kad daliai visuomenės siūlymas paleisti Seimą dėl čekiukų skandalo buvo šokiruojantis, dar labiau sustiprinęs nepasitikėjimą tiek Tautos atstovybe, tiek vyriausybe. Kokį signalą jis pasiuntė mūsų draugams ir nedraugams užsienyje?

- Dėl užsienio politikos sprendimų esame susikūrę sau daug priešų. Ir šį užsienio reikalų ministro pareiškimą vertinu kaip nebrandaus ir arogantiško politiko padarytą veiksmą, kuris plačiąja prasme neigiamai atsiliepė ir Lietuvos žmonėms, ir taip pat pasiuntė signalą į išorę, kad Lietuvoje yra nenuspėjama vidaus politinė situacija.

Buvo suduotas didelis smūgis politiniam stabilumui; jo padarinius jausime dar ilgokai.

Ir prezidentas šioje situacijoje nepasirodė iš geriausios pusės: vieną dieną atlieka vienokį vaidmenį, kritišką, kitą dieną jau sveikina tam tikrus politinius sprendimus konservatorių partijoje...

Supraskim, kad ambasadoriai, reziduojantys Lietuvoje, bematant informaciją siunčia savo šalims, ji tampa prieinama ne tik vadovams, bet ir verslo atstovams, galbūt planavusiems investicijas mūsų šalyje. Tiesioginės užsienio investicijos, kaip ir turistų srautai, ir be to buvo pradėję tirpti ir dėl geopolitinės mūsų valstybės situacijos, dėl kaimynystės su Rusija ir Baltarusija, dabar radosi papildomas - vidaus netvarumo veiksnys.

Kadaise per susitikimą Baltuosiuose rūmuose su tuometiniu JAV viceprezidentu Džo Baidenu, kalbantis apie dujas mūsų Suskystintų dujų terminalui, jis pasakė: be abejo, galėsite jų įsigyti, bet mes nenurodome verslui nei pardavimo kainų, nei su kuo prekiauti. Lietuvoje gi pasakoma, su ta šalimi galima bendradarbiauti, o su ta - nerekomenduojama.

Dėl tokios politikos tarptautiniame lygyje atrodome kaip žiopleliai, nes ši politika nepatraukli investuotojams, paprastai turintiems verslo interesų įvairiose pasaulio šalyse, galbūt įeinančiose ir į nerekomenduotinų Lietuvos verslui sąrašą.

- Negaliu nepaprašyti ekonomisto patarimo: kaip tėvynainiui išgyventi sunkmetį, kuris turbūt aštrius dantis parodys jau šį rudenį?

- Mūsų ekonomikos varomoji jėga yra eksportas, eksportuojam produkciją į Lenkiją, Estiją, Jungtinę karalystę, JAV, į kitas šalis - mažiau, o pagrindinė mūsų rinka yra Vokietija. Ir jei tose šalyse vidaus paklausa mažėja, mūsų eksportas traukiasi ir iš karto daro neigiamą poveikį mūsų ekonomikai. Aš manau, kad ekonominė situacija tik prastės, ir vartojimas dar labiau sumažės rudenį.

Pastaruoju metu per daug nesiviešindami mūsų verslininkai pradėjo įregistruoti įmones, pavyzdžiui, Lenkijoje, kai kurie Dubajuje (norėdami palaikyt verslo ryšius su Kinija), kai kurie verslininkai investuoja Italijoje, netgi pasiruošę statyti ten dideles gamyklas, kai kurios transporto įmonės persiregistruoja kitose šalyse, Italijoje, Vokietijoje.

Jau dabar matome, kad iš įmonių pradedami atleidinėti žmonės, kad kai kurios jų išeina į tam tikras prastovas, naiviai manydamos, kad sulauks kompensacijų kaip per pandemiją. To tikrai nebus.

Banko indėlių vertė pereitais metais nusmuko 30 proc., ir klysta galvojantys, kad grįš ikipandeminio laikotarpio prekių ir paslaugų kainos. Todėl patarčiau žmonėms šeimos biudžeto išlaidas planuoti labai atsakingai.

Niekas dabar negali pasakyti, kokia bus žiema, kokios bus dujų, kuro kainos. Galima tik viltis, kad vyriausybė elgsis išmintingiau ir stengsis padėti toms žmonių grupėms, kurių pajamos santykinai mažesnės, o ne visiems, kuriems kompensacijos už elektrą buvo ne išsigelbėjimas, o papildoma šampano taurė prie vaišių stalo.