Edgar Savisaar ja Eesti

Kai pamačiau jį tą lemtingos 1988 metų vasaros dieną, pagalvojau: nejaugi šis profesoriškais akiniais pasidabinęs vyras, panašus į komunistinį funkcionierių, yra Baltijos revoliucijos lyderis? O juk buvo! 

Apie neįtikėtinai spartų Estijos pajudėjimą laisvės link aš, kaip ir daugelis to meto lietuvių-aistruolių, išgirdome 1988 metų pavasarį, skaitėme apie tą judėjimą net oficialioje Estijos spaudoje. Ta spauda oficialiai ateidavo į Vilnių paštu, „Sojuzpečat" keliu.

Mus, jaunuosius inteligentus, ypač jaudino Taline leidžiamo žurnalo rusiško „Raduga" (estiško „Vikerkaar" rusiško varianto) publikacijos.

1988 metams žurnalą jau buvau užsiprenumeravęs ir jame perskaičiau E. Savisaro straipsnį „Revoliucija tęsiasi". Įkaitau iš pasiutimo: „Kaip šitaip? Argi taip galima rašyti? — Lietuvoje prieš tarybų valdžią nėra nieko panašaus!" 

Ir štai tos lemtingos 1988 metų vasaros birželio 17 dieną, Taline jau pietavau su Edgaru Savisaru ir jo bendražyge Marju Lauristin, o taip pat „Vikerkaar" vyriausiuoju redaktoriumi Reinu Veidemanu.

Ir tada — didžioji Dainų slėnio sueiga — tautos pabudimo mitingas. 150 000 dalyvių.

Estų racionalumas, orus tautiškumas buvo Estijos pabudimo laisvės žygiui pagrindas.

Jau balandį Lietuvą buvo pasiekusi žinia: „Taline vyksta TV diskusijos atvirame eteryje". O štai ir tų diskusijų vaisius — programa IME, (abreviatūra-santrauka estiškai reiškė „Stebuklą"). Laimė, ją išdrįso paskelbti Šiaulių laikraštis „Raudonoji vėliava" ir ji plito „Eros" atšvietais.

Tai buvo „Estijos TSR ūkinio savarankiškumo programa". Programa kirtosi su planiniu socialistiniu TSRS ūkiu ir TSRS konstitucija. Maištas, revoliucijos išvakarės. O Lietuvėlėje — nei tokios drąsos, nei atviro TV eterio, tik įšalas kaip Sibire.

Ir štai birželio 17 diena, Talino Dainų slėnis (mūsų Vingio parko analogas), ir balandžio 13 dieną gimusio Liaudies Fronto-Rahvarinne didysis išbandymas. Žinoma, E. Savisaro ir M. Lauristin idėja.

Jie panaudojo M. Gorbačiovo suteiktą politinę galimybę ir išvedė „į liaudį" Estijos komunistus, palydėjo juos į Maskvą, į XIX Partinę konferenciją. (Būtent šią idėją mes ir atvežėme į Lietuvą, pakartojome po savaitės Vilniaus Gedimino-Katredros aikštėje.)  

Tą birželio 17 dieną, įsiliedamas į tūkstančių demonstrantų koloną (estai ėjo išsirikiavę Liaudies Fronto-Rakvarinne grupėmis, ne chaotiškai), pamačiau daugybę neįsivaizduojamų dalykų. Kad ir šį: gausus jaunuolių būrys buvo apsivilkęs marškinėlius, ant kurių puikavosi užrašas: EDGAR SAVISAAR — REVOLUTSIOON JÄTKUB (Edgaras Savisaras - Revoliucija tęsiasi).

Vadinasi, „Vikerkaar" žurnale paskelbtas straipsnis buvo programinis? Vadinasi, estų Liaudies Fronto- Rahvarinne idėjinis pagrindas? Taip ir buvo. Ir dar stebino — vieno žmogaus pavardė. 

Neįtikėtina buvo Estijos trispalvių jūra.

O jau visai neįtikėtinas ir baisus TSRS imperijai transparantas: „Estijos TSR — į NATO!"

Šį stebuklą mudu su Kazimiera Prunskiene išgyvenome kartu. Du LPS-Sąjūdžio pasiuntiniai gerte gėrė laisvės svaigalus ir mokėsi, kaip pradėti panašius renginius Lietuvoje. Lietuvoje — įšalas, o Estijos žydrynėje — jų balta-mėlyna-juoda Laisvė.



Tos Laisvės pirmasis asmuo buvo Edgaras Savisaras. Jis paskelbė programinį straipsnį „Revoliucija tęsiasi", ir jis balandžio 13 dieną atvirų diskusijų eterio Estijos TV laidoje pakvietė žmones kurti „Estijos Liaudies frontą perestroikai remti". Ir pasipylė RAHVARINNE grupės - nusėjo visą Estiją.

Nepadoru ir neprotinga būtų klausti estų, ar E. Savisaras buvo komunistas? Taip, kompartijos narys! Visi estai puikiai žinojo, kad su komunisto bilietu daugiau padarysi. Estijos nacionaliniai komunistai tuo metu buvo vieši Maskvos priešai, sumaniai naudojantys TSRS politines struktūras ir patį kalendorių, o ypač „perestroikos" VIEŠUMĄ! Viešumas buvo šventa karvė, ir ant jos reikėjo "joti".

Po 1980 metais Taline surengtų XXII Olimpinių žaidynių (Maskvos žaidynių regatos) tapo ypač akivaizdu, kad ateina estų paskutinioji — estų dalis namuose smuko iki 60 proc. Reikėjo per galvą verstis ir stabdyti planingą kolonistų, plūstančių į turtingiausią imperijos respubliką, srautą. Ir tada estas-patriotas-komunistas tapo geidžiamiausia figūra. 

Edgaras Savisaras toks ir buvo. 

1988 metais jis jau vadovavo sociologinių tyrimų centrui „Mainor" (prie Ekonomikos ministerijos), kur mudu su K. Prunskiene tiesiai ir pataikėme. Vėliau tame centre man teko nuolat būti vienam, kaip Sąjūdžio-Rahvarinne ryšio garantui (iki pat Steigiamojo suvažiavimo 1988 m. spalio pabaigoje). E. Savisaras dirbo kaip nomenklatūrinis, valdžios apmokamas vadovas, bet „Mainor" tapo

Laisvės susirinkimo vieta. Pirmiausiai ten rinkosi ekonomistai. Jis dirbo šventą Estijos atplėšimo nuo TSRS imperijos darbą, valdiškai apmokomoje vietoje. Šventai dirbo. 

Nors apie jokį „šventumą" estams nieko nesakyk — nesupras. Jie eina savo žeme laisvai, kai tik gali eiti.



Edgaras Savisaras gimė 1950 metais, kai abu tėvai buvo nuteisti už pasipriešinimą kolektyvizacijai. Jis gimė Estijos TSR kalėjime. Laimė, netrukus mirė Stalinas, gėbistai nespėjo užsmaugti mamos ir jos sūnaus Edgaro. Berniuko laukė vieniša vaikystė, vienišos motinos augintam, jis išaugo Estijos patriotu.

Mokykloje pasibraukdavo Estijos vėliavos spalvomis svarbiausias tėvynei dienas. Šitai tapo žinoma, nes padlaižiai jį įskundė. Toliau — Tartu universitetas, istorijos fakultetas. Dar toliau — filosofijos kandidato disertacija „Romos klubo globalių modelių socialiniai filosofiniai pagrindai". Neįprasta 1980 metams tema, perdėm vakarietiška. 



Revoliucijos žaizdre Edgaras Savisaras netapo „guru", nesukūrė savos asmenybės mito, nors niekas geriau nei jis nebuvo tam tikęs. Tais 1988-1990 metais jis buvo vienintelis tikras politikas

Baltijos frontų lyderių gretose. Šitai pamatėme 1988 metų lapkričio 7 d. Rygoje, kur susirinkome į pirmą mūsų trijų liaudies frontų sueigą. Lietuviai ir latviai diskutavo, o estai, ir pirmiausiai E.

Savisaras, sprendė. Pamatęs lietuvių neryžtingumą, jis paklausė manęs: „Sakyk, su kuo galima iš jūsiškių kalbėti padedant tašką? Kas čia pas jus vyksta?" Aš parodžiau (labai nepamagiai!) pirštu į Romualdą Ozolą: „Jis ką tik išrinktas pirmuoju". Taip ir buvo, Steigiamajame Sąjūdžio suvažiavime R. Ozolas buvo pirmas. (K. Prunskienė antroji.)

E. Savisaras čia pat tapo Estijos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu, ir kartu su estų komunistų pirmuoju sekretoriumi Vaino Vialjasu parengė lapkričio 16 dienos „Deklaraciją". Mes po dviejų dienų neparėmėme šio drąsiausio, pirmo mūsų brolių žingsnio.

Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba nė iš tolo nebuvo parengta tam žingsniui! Mes visur vėlavome.



Ant galų pagalės E. Savisaras krito mūšio pabaigoje. 

Taip jau nutinka, kad į laisvės girnas patenta tas, kuris tas girnas įsuko. 

E. Savisarą užkapojo laisvos Estijos politikai, spauda ir TV, teisėsauga, o ir Rusijos palikimas. Kodėl? 

Reikalas tas, kad Estija, priešingai nei Latvija, išvengė politinės „Rusų partijos". Taline veikė milžiniškos vien rusakalbės gamyklos, ištisi rajonai nuo 1980 metų jau buvo vien rusakalbiai - tad kaip nutliko, kad pro-maskvietiškos politikos jie nesuformavo? Iš esmės dėl... pasiaukojančios Edgaro Savisaro veiklos.

Jis nuėjo į agresyvų, radioaktyvų rusakalbį katilą ir sukūrė „Centro partiją". Ir privertė tą partiją prisiekti lojalumu Estijos nepriklausomybei, neleido Estijos rusams tapti Maskvos įrankiu. 

Kai jis tą darbą padarė, jį sumalė savi. 



2018 metais Estijoje nebuvo oficialiai minimas RAHVARINNE gimimas. Nebuvo minimas Liaudies frontas, neminėtas nė Edgaras Savisaras.

Bet reikia žinoti. 

Nusilenkime šiam žmogui — Baltijos pabudimo lyderiui Edgarui Savisarui. 

Vivat, EDGAR SAVISAAR!