Durnokratijoje telpa du valstybės vadovai - Vytautas Landsbergis ir Gitanas Nausėda

Povilas Gylys. Stasio Žumbio nuotr.

Juk pas mus iki šiol viešai kalbama apie faktinį valstybės vadovą - V.Landsbergį.

Greta to, nieks neneigia, kad oficialus valstybės vadovas yra prezidentas G.Nausėda. Skirtingai nei Kazachstane, tokia padėtis nėra įtvirtinta konstituciškai.

Ten elbasy (tautos galva) N.Nazarbajevas turėjo konstitucinę teisę iki gyvos galvos vadovauti šalies saugumo tarybai prižiūrėti oficialų šalies vadovą. Mūsiškis Tautos tėvas arba, kaip sakoma mūsų folklore,

Tata jokio juridinio pagrindo įsijausti į valstybės vadovo vaidmenį neturi.

Nepavyko jo vadovaujamam dvarui suteikti jam nors kokį teisinį status. Net būtuoju laiku. Nors dvaro politikai, dvaro žiniasklaida, istorikai, politologai visomis išgalėmis bandė tai daryti.

Esame Europos sąjungos šalis, kuri deklaruoja teisės viršenybės principą, pagal kurį, pirma, stengiamasi kruopščiai įforminti visus svarbiausius visuomeninio gyvenimo parametrus. Tik nesakykite, kad valstybės vadovo klausimas yra nesvarbus. Antra, tas principas reiškia, kad teisė, įstatymas galioja visiems vienodai ir nieks negali iškelti savęs virš įstatymo.

Teisė yra aukščiau visų ir visi prieš įstatymą yra lygūs. Čia pat pabrėžiama - tokioje sistemoje negali būti lygių ir lygesnių. Vadinasi, visiems galioja LR Konstitucija.

O ten ir su žiburiu nesurasite net užuominos apie faktinį valstybės vadovą.

Tačiau Lietuva yra stebuklų, tiksliau - absurdų šalis. Nors, pasikartosiu, ir priklausom ES, kuri nuolat pabrėžia, kad jai svarbios vertybės ir kad ji griežtai reaguoja į teisės viršenybės principo pažeidimus.

Bei netoleruoja teisinių absurdų.

Manau, pirmiausia ir griežčiausia tai turi būti adresuojama pačioms ES šalims. Vienok, neteko girdėti, kad Briuselis į dviejų vienu metu veikiančių šalies vadovų reiškinį, į Lietuvos valstybės dvigalvystę kaip nors reaguotų. Gal, sakau, ES atstovybė mūsų šalyje prisnūdo.

Tuomet ją šiuo teksteliu tenka bakstelėti, žadinti: alio, Lietuvoje yra keistas teisės viršenybės principą pažeidžiantis reiškinys - politinė dvigalvystė.

Ta dvigalvystė, kur ji bebūtų - Kazachstane ar Lietuvoje - yra neleistina ne tik teisės, bet ir valdymo principų požiūriu.

Šalies efektyviai valdyti negali du, juolab konkuruojantys, galios centrai. Konkuruodami jie dezorientuoja visą valstybės valdymo hierarchiją - žemesnės grandys nežino, kieno komandai paklusti - oficialaus ar faktinio - valstybės vadovo.

Sukonkretinsiu: tarkim, kaip turi elgtis VSD, jei jis gauna vienas kitam prieštaraujančius signalus iš oficialaus ir faktinio šalies vadovų.

Klausimą užaštrinsiu - kurio vadovo komandai yra labiau linkusi paklusti mūsų VSD?

Akivaizdu, kad toks valstybės vadovo vaidmens dubliavimas neleistinas jokiu - teisiniu, politiniu, vadybiniu - požiūriu.

Bet jis yra. Dar daugiau - mes matom praktiškai visuotinį didžiosios žiniasklaidos pataikavimą faktiniam vadovui (tai, tarsi, legitimizuoja faktinio vadovo veiksmus) ir išankstinę neigiamą nuostatą oficialaus valstybės vadovo atžvilgiu (tai jo realias galias menkina).

Nieks nesako, kad žiniasklaida negali kritikuoti prezidento G.Nausėdos, bet išankstinė neigiama nuostata jo veiksmų atžvilgiu reiškia ne objektyvią jo veiklos kritiką, bet šališką jo ir institucijos menkinimą ir net demonizavimą. Faktiniam vadovui nebyliai pritariant.

Daugiau nei penkiasdešimt metų stebiu pasaulinius procesus ir matau, kad politinėje praktikoje egzistuoja taisyklė: politiniam lyderiui - prezidentui, premjerui - pasitraukus iš savo posto jis nueina į šešėlį.

Taip buvo net su tokias ryškias lyderiais kaip R.Reiganas ar M.Tačer. Jų pasirodymai po pasitraukimo viešojoje erdvėje tapo dozuoti, epizodiški.

Pasakyta negalioja Lietuvai ir jos faktiniam vadovui V.Landsbergiui. Neužimdamas jokių pareigų, jis tiesiog siautėja viešojoje erdvėje. Praktiškai kiekvieną mielą dieną. Ir mūsų dvaro žiniasklaida paklusniai bei pataikūniškai jam padeda reikštis televizijose, radijo stotyse, portaluose.

Tiesą sakant, jei jo „performansai" būtų sangviniški, į bendrą nacionalinį gėrį orientuoti, tai dar galima būtų toleruoti. Tačiau faktinis vadovas tiesiogine prasme siautėja, kiršina visuomenę, įneša bereikalingą chaosą į mūsų politinį gyvenimą.

Dėl ko tas gyvenimas virsta didžia dalimi antipolitika.

Tuo savo elgesiu jis parodo, kad nėra išmintingas. Jei toks būtų, elgtųsi kukliau, taikingiau.

Ir apskritai mažiau rodytųsi visuomenėje. O dabar jis, strategiškai mastant, kenkia valstybei, savo partijai ir net savo vietos politikoje nerandančiam Anūkui. Ir kaip rasi, jei Senelis nuolat už tave reikalus tvarko...

Gitanas Nausėda ir Vytautas Landsbergis. Eltos nuotr.