Kadangi valstybės gyventojai buvo pripratę prie sovietinio gyvenimo būdo ir reguliavimo, pirmiausia reikėjo tai pakeisti į demokratiškesnius būdus bei standartus, kurie padėtų sukurti naują santvarką. Prasidėjo gerovės valstybės kūrimas, kurios tikslas buvo garantuoti valstybės atsakomybę saugojant savo piliečių materialinę gerovę. Tai buvo ir yra pasiekiama užtikrinant švietimą, sveikatos draudimą, nedarbo pašalpas, motinystės pašalpas, pensinio amžiaus žmonių aprūpinimą ir kt.
Kai kurie mokslininkai dar priduria, jog krašto apsauga, policijos darbas, ar kitų institucijų veikla, kuri užtikrina saugumą bei kontrolę šalyje, irgi yra gerovės valstybės dalis. Deja, valstybės karinio saugumo klausimas dažnai buvo užmirštamas, nesuteikiant jam prioriteto ar bent tokios pačios svarbos, kaip kitoms problemoms. Reikia sutikti, jog didžiausias dėmesys gerovės valstybėje buvo skiriamas socialinėms garantijoms, kurios saugotų žmones nuo skurdo.
Todėl nekelia nuostabos, kad krašto apsaugos biudžetai Lietuvoje nebuvo didinami arba būdavo mažinami, ypač - nuo 2009 metų iki 2015 metų. NATO valstybės Europoje, po SSRS griuvimo, stabiliai mažino savo ginkluotojų pajėgų biudžetus. Jeigu 1990 metais NATO narėmis Europoje buvo 14 valstybių, kurių bendras gynybos biudžetas siekė maždaug 314 milijardų dolerių, tai 2015 metais, kai organizacijos narėmis buvo jau 26 Europos valstybės, jų bendras gynybos biudžetas sudarė tik maždaug 227 milijardus dolerių.
NATO narių skaičius Europoje beveik padvigubėjo, bet biudžetas sumažėjo 28 procentais. Taikos metai privertė mąstyti tik apie verslą, socialines garantijas bei galimas sąjungas su agresyviomis valstybėmis, užmerkiant akis prieš jų vykdomus veiksmus.
Buvo manoma, jog dideli konvenciniai konfliktai Europos žemyne yra nebegalimi, ypač tada, kai Vakarų pasaulis nukreipė savo dėmesį į kovą prieš terorizmą Vidurio Rytuose. Taip pat, po 2008 metais įvykusios ekonominė krizės, nebuvo tinkamiausias metas galvoti apie naują karinę techniką ir ginkluotųjų pajėgų plėtrą.
Kalbant apie Lietuvą, ji niekuo neišsiskyrė iš kitų valstybių. Iki Lietuvos įstojimo į NATO jos krašto apsaugos biudžetas didėjo. Tapus šios organizacijos nare, procentas, skiriamas nuo BVP, mažėjo, - tačiau, dėl augančios ekonomikos, lėšos gynybai po truputį didėjo.
Viskas pasikeitė nuo 2009 metų, kai pasijautė ekonominės krizės pasekmės. Suprantama, tuo metu didelis nedarbas valstybėje ir kitos socialinės problemos nukreipė dėmesį nuo reikiamų lėšų gynybai didinimo, kurios sumažėjo beveik trečdaliu. Gynybos biudžeto rodikliai pradėjo keistis 2011 metais, kai jis nežymiai pradėjo didėti, ir tai tęsėsi iki 2014 metų. Nors Lietuvos BVP lygis, buvęs iki ekonominės krizės, buvo pasiektas jau 2012 metais, to meto politikų požiūris į karinį biudžetą pasižymėjo tuo, kad norėta iki 2016 metų jį pakelti tik iki 1 procento nuo BVP.
2012 metais Seimo rinkimus laimėjusi socialdemokratų partija neturėjo didelio intereso didinti krašto apsaugos biudžeto. Tuometinio KAM ministro J. Oleko požiūris buvo toks, jog Lietuva ir taip turi įsipareigojimų kaip atlyginimų ir pensijų kėlimas.
Lietuvos politinės partijos ne vieną kartą skelbdavo bendrą požiūrį dėl išlaidų krašto apsaugai padidinimo iki 2 procentų, tačiau tokie skambūs pasisakymai bei pažadai sudarė tik tam tikrą rinkimų kampanijų dalį, ir nuramindavo sąjungininkus, kai realybėje biudžetas tai didėdavo, tai mažėdavo, niekaip nepasiekdamas prieš tai minėtų 2 procentų.
Lietuvos požiūris į gynybą kardinaliai pasikeitė 2014 metais - po pirmojo Rusijos agresijos akto Ukrainoje. To pasėkoje, 2015 metais buvo priimta daug naujų nutarimų dėl krašto apsaugos stiprinimo. Buvusi prezidentė Dalia Grybauskaitė su Valstybės gynybos taryba ir vyriausybe pateikė pasiūlymą dėl šauktinių kariuomenės sugrąžinimo, o Seimas jį priėmė praktiškai vienbalsiai. Tai buvo savotišku atsparos tašku Lietuvai pasiekiant įsipareigotus 2 procentus nuo BVP, skiriamus krašto apsaugai.
Nuo 2015 metų karinis biudžetas jau kilo reguliariai, ir 2018 metais pasiekė 1.97 procento, ir niekas nebeabejojo, jog užsibrėžta 2 procentų riba bus pasiekta jau kitais metais. Dėl to 2018 metais politinės partijos Lietuvoje pasirašė susitarimą, kad valstybė toliau išlaikys ne mažesnį, negu 2 procentų krašto apsaugos finansavimą, ir sieks kelti gynybos biudžetą iki 2.5 procento nuo BVP.
Nuo to laiko biudžetas nebuvo nukritęs žemiau negu 2 procentai, o Rusijai, 2022 metais pradėjus visaapimantį karą prieš Ukrainą, buvo gauta papildomų lėšų baigti įsigyti planuojamus karinius pirkinius.
Lietuvos gyventojų požiūris į krašto apsaugą didele dalimi lėmė politikų veiksmus dėl krašto apsaugos stiprinimo. Pagal 2010 metais vykdytą sociologinę apklausą, daugiau negu 80 procentų apklaustųjų pasisakė už tuometinio gynybos biudžeto mažinimą - tuo metu jis sudarė tik 244,8 mln. eurų.
O 2018 metais „Baltijos tyrimų“ atlikta apklausa parodė, jog 27 procentai gyventojų pritaria gynybos išlaidų augimui iki 2.5 procento nuo BVP, 36 procentai apklaustųjų manė, kad nereikia didinti gynybos biudžeto iki daugiau negu 2 procentų, o 29 procentai teigė, jog yra per didelės gynybos išlaidos.
Pagal 2019 metų „Spinter tyrimų“ atliktą apklausą ta pačia tematika, jos rezultatai buvo kitokie - apie 35 procentus visiškai pritarė arba greičiau pritarė biudžeto kėlimui, bet net 52 procentai apklaustųjų nepritarė arba visiškai nepritarė gynybos išlaidų kėlimui. Tačiau jau 2022 metų gruodžio mėnesį Krašto apsaugos ministerijos užsakymu vykdyta visuomenės nuomonės apklausa parodė kitą vaizdą.
Net 68 procentai apklaustųjų pasisakė už esamo 2.5 procento nuo BVP finansavimo gynybai išlaikymą, arba jo didinimą. Iš apklausų rezultatų aiškiai matosi, kad valstybės gyventojai nenori skirti lėšų gynybai, kai yra ekonominis sunkmetis, bet, esant stabiliai ekonomikai, ar atsiradus karo grėsmei, didžioji dauguma sutinka už biudžeto didinimu, arba pasisako už jau esančias tam tikslui skiriamas lėšas.
Kodėl Lietuvos politikams ir jos piliečiams turi būti svarbi stipri krašto apsauga? Pirma, Lietuvos geografinė padėtis yra labai sudėtinga. Lietuva ribojasi su Baltarusija 677 km siena, o su Rusijos Kaliningrado sritimi - 255 km sausuma, 18 km Kuršių mariomis ir 22 km Baltijos jūroje.
Apsupta agresyvių bei priešiškų valstybių iš vakarų ir rytų, Lietuva turėtų gintis nuo galimos atakos kartu su sąjungininkais, bei savo turimomis pajėgomis, kol atvyktų likęs NATO narių pastiprinimas. Netolygus karinių lėšų lygis ilgus metus neleido tinkamai atnaujinti įvairios technikos bei įrangos.
Tik šiuo metu turimas biudžetas leidžia KAM sistemingai ir nuosekliai stiprinti gynybos pajėgumus. Dėl to yra perkamos naujos kovos mašinos „Vilkas“, atnaujinamos savaeigės artilerijos sistemos, planuojama įsigyti raketinės artilerijos, oro gynybos ginklų, šarvuotų visureigių, sraigtasparnių, bepiločių orlaivių sistemų, radarų sistemų ir kitokių pirkinių, kurie pakeis senąją kariuomenės techniką.
Šios lėšos leidžia formuoti naujus karinius padalinius bei užpildyti esamus, ir statyti ar gerinti reikiamą infrastruktūrą. Tai didina tiek mūsų saugumą, tiek - kolektyvinį NATO saugumą, stiprina sąjungininkų pasitikėjimą mumis.
O taika, kaip ir visi kiti dalykai pasaulyje, turi savo kainą.
Rašyti komentarą