Dar kartą apie nesančias/esančias gerovės valstybes Rytų Azijoje

Bet kokiu atveju, norinčiųjų sekti Rytų Azija ir siūlyti kaip geidžiamą modelį, pavyzdžiui, Amerikoje, tiek Šiaurės, tiek Pietų, randasi žymiai mažiau, negu siūlančių europietiškąjį, ir dar ne bet kokį, o – skandinaviškąjį gerovės valstybės modelį. Kodėl taip yra? Todėl, kad su didele pagarba kalbėdami apie Rytų Azijos ekonominio vystymosi tempus, jos gyventojų darbštumą ar  įdomius kultūrinio gyvenimo faktus, kažkaip daug kas nelinkęs yra minėti apie jos socialinio išsivystymo lygį. Taip, yra paminimi vidutinės klasės augimo tempai Kinijoje, kai iš skurdo buvo ištraukta daugybė milijonų gyventojų, bet tai ir yra viskas, ką apie Rytų Azijos “socialinius pasiekimus” praneša kasdienė žiniasklaida.

Iš tikrųjų, Rytų Azijos šalys pasižymėjo dramatiškais istoriniais posūkiais, kurie dažnai nuo vienos ekonominės ar socialinės-politinės sistemos keisdavosi į kitą. Taip, Kinija, daugelį pokarinių dešimtmečių, valdoma Mao Dzedongo vadovaujamų komunistų, buvo įdiegusi šalyje totalitarinę diktatūrą, kuri buvo kur kas “griežtesnė” už sovietinio tipo socialistinę santvarką. Tačiau paskutinieji dešimtmečiai Kinijoje žymėjo ekonomikos liberalizavimą Kinijoje, kur sustiprėjo kapitalistiniai rinkos santykiai, bet politinė valdžia ir toliau išlieka tik komunistų rankose.

Šiaurės Korėja, matyt, yra “griežčiausia” politinė-ekonominė komunistinė diktatūra per visa panašaus pobūdžio egzistavusių diktatūrų istoriją pasaulyje. Gal tik Envero Hodžos vadovaujamas režimas Albanijoje pokariniais dešimtmečiais gali su ja pasilyginti šiuo požiūriu. Pietų Korėjai gi ilgą laiką po karo trūko demokratijos, nors ekonominiai rinkos santykiai joje dominavo, tačiau praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje šalis demokratizavosi, o ir ekonomika pradėjo augti didžiuliais tempais.

Apskritai, Rytų Azijoje egzistuoja taip vadinami septyni kapitalistiniai ekonominiai “tigrai” – be Pietų Korėjos ir Japonijos, jiems priklauso dar Taivanas, Singapūras ir į Kiniją, po buvusios Jungtinės Karalystės priklausomybės, vis labiau integruojamas Hong Kongas, bei po buvusios Portugalijos priklausomybės, dabar Kinijai, kaip autonominis vienetas, irgi priklausantis Makao.

Didžiausiu ekonominiu išsivystymu Rytų Azijoje pasižymi, aišku, Japonija ir Singapūras, tik Japonija, po pralaimėto antrojo pasaulinio karo, tapo demokratine šalimi, kurios ekonominis augimas buvo stačiai sukrečiantis iki pat 1990-ųjų metų, tačiau po to šalis ėmė stagnuoti. Singapūras yra nedidelė salos valstybė su puikia ekonomika ir viešuoju administravimu, tačiau tai yra tipiškas valstybinio kapitalizmo sistemos pavyzdys. Taivanas, nors žemyninės Kinijos ir laikomas savo teritorijos dalimi, po karo, persikėlus ten gomindanininkams, kūrė faktiškai tokią kapitalistinę politinę ir ekonominę santvarką, kuri ryškiai skyrėsi nuo į ją pretenduojančios žemyninės Kinijos.

Kalbant apie šių šalių socialinės apsaugos sistemas, kurios yra metodologinis pagrindas vertinant, ar šalyse sukurtos gerovės valstybės, ar ne, galima pastebėti tai, kad nagrinėjant Rytų ir Pietryčių Azijos gerovės valstybes, gali būti išskiriami tris esminiai raidos etapai, apimantys laikotarpius iki 1990 - ųjų metų, socialinių programų plėtrą nuo 1990 - ųjų metų, ir nuo 2000-ųjų metų vystomas socialinės politikos programas. Tačiau visaapimančių “europietiško tipo” gerovės valstybių iki pat dabar čia nėra atsiradę, jos Rytų Azijoje tebėra riboto, dalinio išsivystymo. Taip, pavyzdžiui, nors kai kuriose iš šių šalių jau seniai veikia profesinio draudimo, ar įmonių draudimo sistemos, ne tik universalesnių, bet ir “bismarkinio” tipo socialinės apsaugos schemų reikia ieškoti gerokai pasistengus.

Tačiau, reikia pripažinti, kad COVID-19 pandemijos pasėkoje, čia, kaip ir daugelyje kitų pasaulio dalių, socialinės politikos pastangų padaugėjo, o socialinės apsaugos mastai išaugo, nors literatūros anglų, o tuo labiau - lietuvių kalba, apie tai ir toliau labai trūksta. Tikrai malonu pranešti, kad Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo institute jau turime doktorantę Giedrę Svirbutaitę-Krutkienę, kuri ėmėsi rašyti disertaciją apie Rytų Azijos gerovės valstybių valdymo modelius, manome, kad greitu laiku ji taps svarbiausia specialiste Lietuvoje šiais Rytų Azijos klausimais.

Skaitytojų dėmesiui, norint giliau suprasti ekonomines-socialines Rytų Azijos sistemas, autoriai siūlo susipažinti su šiomis puikiomis, tiesa, mokslinėmis publikacijomis anglų kalba. Taip, Izuhara Misa 2013 metais išleistoje „Rytų Azijos socialinės politikos apžvalgoje”, analizuodamas socialinę politiką Rytų Azijoje, pažymi, kad ją stipriai, kartu su kolonializmo palikimu, veikė konfucionizmas, šeimyniškumas ir produktyvizmas. Šioje monografijoje taip pat atsakoma į klausimą, kaip į rinką orientuotos reformos paveikė Rytų Azijos socialinę politiką ir jos sistemas, bei kokia yra „vystymosi gerovės” ir produktyvizmo išliekamoji reikšmė.

Peter Abrahamson 2017 metų straipsnyje „Rytų Azijos gerovės režimas: pasenęs idealus tipas ar diversifikuota tikrovė”, pasirodžiusiame „Azijos viešosios politikos žurnale“, pažymi socialinės politikos priklausomybę nuo ekonominio vystymosi Rytų Azijoje, atkreipia dėmesį į socialinės globos paslaugas ir konfucionizmo įtaką socialinei politikai. Autorius išskiria šiuos skirtingus gerovės modelius Rytų Azijoje - konservatyvųjį režimą (Japonijoje), produktyvistinį-vystymosi gerovės (Makao, Hong Konge, Singapūre), universalų režimą (Kinijoje) ir „Chameleono” (Pietų Korėjoje).

Autorius detaliai aprašo gerovės vadybą Rytų Azijoje, ir prieina išvados, kad, nepaisant reikšmingos globos plėtros, socialinė politika Rytų Azijoje remiasi šeimyniškumo ideologija ir gali būti apibrėžta kaip „konfuciškas režimas”.

Peter Saunders ir Alex Jingwei He 2019 metais pasirodžiusioje monografijoje „Socialinė apsauga Rytų Azijos visuomenėse. Iššūkiai, atsakymai ir įtakos” pateikia įvairių socialinės apsaugos aspektų analizę Rytų Azijos kiniškose visuomenėse – Kinijoje, Taivane ir Honkonge.

Autoriai identifikuoja egzistuojančius trūkumus ir atsirandančias socialinės politikos problemas, apžvelgia egzistuojančių programų efektyvumą. Šioje monografijoje parodomi tokie iššūkiai socialinei politikai Rytų Azijoje, kaip skurdas, atskirtis, nelygybė, stigma, globos trūkumas, maisto stoka ir jo bloga kokybė, kaimo izoliacija ir neigimas, šeimų konfliktų dinamika ir vaikų nepriežiūra. Regiono valdantieji pripažįsta, kad socialinė apsauga turi būti „taiklesnė”, ir labiau atliepti marginalinių grupių interesus.