Buvęs kultūros ministras Šarūnas Birutis: Mūšius laimi ne vien šautuvai

Kultūra galingu ginklu laikantis politikas pastebi, kad šiandien ji, kaip ir viešoji erdvė, yra uzurpuojama valdančiosios ideologijos, provokuojant ir skatinant atšaukimo (cancel) kultūros proveržius.

- Pastaruoju metu socialiniai tinklai virte verda nuo aistrų, kurias sukėlė Vilniaus savivaldybės Istorinės atminties komisijos pirmininko Gedimino Jauniaus akibrokštas neleisti gyventojams ant namo, kuriam gyveno šviesaus atminimo Regimantas Adomaitis, sienos iškelti memorialinę lentą. Maža to, atsisakymą jis susiejo ir su žingsneliu „visuotinio gėrio" link. Kaip į tokią ištarą reaguoti sveiko proto žmogui?

- Šiuo atveju mane labiau stebina Kultūros ministerijos nebylumas. Miesto valdžios, mero nebylumas.

Kai kažkoks Jaunius, prisidengęs komisija ar kažkokiais kadaise priimtais potvarkiais, nusprendžia spjauti į namo gyventojų iniciatyvą dėl legendinio aktoriaus pagerbimo (tai normaliems žmonėms atrodo neabejotinas skandalas), iš šių institucijų mus pasiekia kurtinanti tyla. Visuomenė, manau, neturėtų taikstytis su tokiais dalykais ir, manau, nesitaikstys.

- Prisimenu, jums bebaigiant ministravimo periodą 2016 metais, sostinėje ir Panevėžyje atminimo lentos šviesaus atminimo aktoriui Donatui Banioniui irgi buvo įrengtos asmenine, o ne valdžios valia. Tąsyk Kultūros tarybos atsisakymą finansiškai paremti jų gamybą pavadinote gėdingu faktu. Kaip manote, ar mūsų dienomis „dvasinis" Kultūros tarybos ir ministerijos suartėjimas yra įvykęs faktas?

- Nemėgstu viešai kritikuoti savo buvusių kolegų, tačiau akivaizdu, kad tam tikro „progreso" čia esama, prisitaikant prie dabartinių vėjų liberalų valdžioje.

Kai kultūros ministras viešai išreiškia palaikymą atlikėjams, boikotuojantiems muzikos festivalį, kurio organizatorius pasisako prieš vienalyčių šeimas ir abejoja V. Landsbergiui suteikto valstybės vadovo titulo teisėtumu, kultūros bendruomenei pasiunčiama žinia, kas gali nulemti pritarimą ar nepritarimą, t. y., rėmimą ar nerėmimą jos projektų.

Žinoma, cenzūra yra užmaskuota, bet visi viską supranta: būtų geriau ignoruoti tą renginį.

Lygiai taip pat visi supranta, kad paminklas rašytojui Petrui Cvirkai buvo nukeltas kultūros ministro nurodymu.

Na, patinka tau ar nepatinka, myli nemyli tu ką nors, bet Lietuva - ne Kremliaus Rusija, kur Putino žodis yra šventas.

Einant šituo keliu iki tolimųjų sovietinių laikų ne taip ir toli... Valstybės valdyme visos sritys turi būti tvarkomos vadovaujantis valstybės interesais ir remiantis Konstitucija bei kitais teisiniais dokumentais.

Apskritai, kai pasižiūri, kaip valstybė valdoma šiandien, susidarai įspūdį, kad ji iki šiol taip nešvariai, arba, sakyčiau, negarbingai nebuvo valdoma.

Žinoma, būdavo įvairių skandalų, nejaukiai pasijutę pareigūnai atsistatydindavo dėl įvairių dalykų, lyginant su šiandienos nuopuoliais, galima sakyt, dėl smulkmenų, tačiau tie skandalai nepajudindavo valstybės pamatų.

Šiandien yra kitaip. Valdantieji laikosi kitokios taktikos, nes ji padeda jiems išlikti.

Šiandien gali bet kas įvykti ir nė vienas ministras nebus atstatydintas.

Tarp valdančiųjų atsiranda siūlančių net Valstybinę lietuvių kalbos komisiją naikinti, - tai man atrodo kaip sunkios ligos simptomas, reikalaujantis intensyvaus gydymo.

- O liaudis dieviškai kantri. Kai kultūros ministras Simonas Kairys pareikalavo iš Mažojo teatro meno vadovo pareigų atleisti Rimą Tuminą, prie Kultūros ministerijos nebuvo nė vieno protestuojančio jo auklėtinio...

- Manau, kad pirmosiomis Rusijos įsiveržimo į Ukrainą dienomis kone visi buvome ištikti šoko...

- Ir ministras?

- Manau, ministro poelgis yra labai žemos kultūros atspindys. Jeigu kalbame apie Lietuvą, jos garsinimą, jos identiteto stiprinimą, kiekvienas žymus sportininkas, menininkas, mokslininkas, keliantis mums pasididžiavimą, yra neatsiejama to dalis.

R.Tuminas visada didumai visuomenės kėlė pasididžiavimą savo genialumu, bet staiga atsiranda žmogus, galbūt nematęs nė vieno jo spektaklio, ir pareiškia, kad Lietuvai jo nebereikia.

Aš manau, tokiu atveju pasidaro aišku, kas šitoje lygtyje yra nulis.

Menininkas nėra politikas, jis negali turėti politinių nuojautų ir įžvalgų, jis neapdraustas nuo aplinkybių, kada politika ima jį ir sudoroja.

Bet politika negali atimti jo genialumo, jo nuopelnų Lietuvos, pasaulio teatrui, tad kad ir kas nutiktų,

Tuminas vis tiek liks kaip teatro genijus, o ministras ... ministras...užbaikite sakinį patys...

- Pažiūrėkime į Rusiją: ten nėra beveik jokio didesnio pasipriešinimo politikai, išprovokavusiai Rusijos įsiveržimą į Ukrainą. Pažiūrėkime į Lietuvą: net smaugiami beprotiškų elektros kainų, lietuviai protestuodami neina į gatves. Galbūt dėl tėvynainių laikysenos rastumėt kokį nors kultūrinį paaiškinimą?

- Gerai, palyginkime su Rusija. Reikėjo 20 metų, kad Putino režimas paveiktų žmonių mentalitetą bei sąmonę.

Tiesą sakant, daug keisti nereikėjo, nes menininkų kūryboje, neišskiriant nė A. Puškino, šmėsčiojo imperialistiniai motyvai, nekalbant apie tai, kad paminklai Petrui I ir Nikolajui buvo didžiausioje pagarboje, kaip, beje, ir juos inspiravę asmenys.

Lietuvoje nuolankumą valdžiai daiginti reikėjo daug ilgiau, kantriau, bet tikslingos ir atkaklios konservatorių pastangos davė savo vaisių: nebijau pasakyti, kad šiandien valdantieji yra gana stipriai uzurpavę viešąjį lauką, priskirdami išimtinai sau ir meilę Tėvynei ir net paramą Ukrainai.

Kada valdžia (ne tik ši), pradėjo dalinti europinius pinigus žiniasklaidai, kad ši viešintų jos programas ar nuveiktus darbus, buvo suduotas didžiausias smūgis laisvai žiniasklaidai.

Ji tapo perkama ir natūralu, kad jos atstovai nuolatos galvoja ir stengiasi prisigretinti prie vienos ar kitos ministerijos, garsėjančios kapšu europinių pinigų.

Tokia žurnalistikos skirtis?

Tad nieko nuostabaus, kad žmonės pasiduoda propagandai, o tie, kurie nepasiduoda, tiesiog yra sutraiškomi arba bent išstumiami į politinio lauko paraštes visos armijos gudriai surikiuotų „influencerių", politologų ir žurnalistų.

Lietuvoje nekliudomai klestėte klesti profesionalių manipuliatorių luomas.

Nieko nuostabaus, kad žmonės galvoja esantys visiški bejėgiai ką nors pakeisti, yra nusivylę arba dar blogiau - abejingi dėl valstybės ateities.

Tos kritinės masės, kuri ne tik galvotų, bet ir veiktų, šiandien dar neturime.

Yra tik daigelių, kurie, manau, išaugs į didelius medžius, nes lietuvis negali taip ilgai ištverti, jis negali gyventi turėdamas vieną tiesą, kuri, be kita ko, yra uzurpuota.

Jis būtinai ims priešintis vienai nuomonei, vienai tiesai ir vos ne vienai partijai.

Manau, atsipeikėti padės tiek užgriuvusi ekonominė krizė, tiek karo Ukrainoje baisumai.

Ilgai neužsibus Lietuvoje viena tiesa, viena „teisinga" nuomonė, viena „teisinga" partija.

To nebus.

- Kokį vaidmenį šiame procese vaidina kultūra?

- Visada sakiau, kad kultūra yra galingas ginklas formuojant visuomenės nuomonę, nes plačiąja prasme kultūra yra mūsų istorija, mūsų identitetas, mūsų paveldas, mūsų tautos esybė ir mūsų visų santykis su visu tuo. Itin didžiulį vaidmenį čia vaidina televizija ir radijas, esantys kiekvieno namuose.

Rusijoje naudodamasis kultūros galimybėmis Putinas metė tenlink didžiules investicijas ir atėjo diena, kai gal ne visi 80, bet tikriausiai 60 proc. piliečių pasakė: valio, denacifikuojam Ukrainą.

Ne paslaptis, kad Lietuvoje Nepriklausomybės atkovojimą monopolizavus Tėvynės Sąjungai, iš dalies yra klastojama istorija, ir žmonės kitos informacijos tiesiog neturi.

Keturias valandas žiūrėjau Sergejaus Loznicos filmą apie Vytautą Landsbergį.

Tikrai man buvo įdomu, tikrai ten yra fantastiškų, dėmesį prikaustančių, niekur nerodytų ir, matyt, per pažintį gautų kino kadrų. (Juokiasi.)

Bet išėjęs supratau, kad šiuo filmu iškreipiama istorija: jo pagrindinis veikėjas - it koks ajatola - dvasinis bei idėjinis konservatorių vadas.

Na, dar ir yra liaudis.

Daugiau nieko nėra. Eikit, lenkitės, neškit gėles jau gyvam, o jei atsisakysite tai daryti, būsite paskelbti „vatnikais", Kremliaus agentais.

Gerai, mes su jumis žinome istoriją; aš dalyvavau ir pirmuose mitinguose prie Eltos, kur, atsimenu, reiškėsi Arvydas Juozaitis, Kazimiera Prunskienė, Alvydas Medalinskas, ir kur šito profesoriaus dar nebuvo net mintyse.

O dabar viskas padėta į vietas: atėjo vienas žmogus, ir įvyko Nepriklausomybė.

Šita nuostata atsispindi net pirmo Nepriklausomybės prezidento šviesaus atminimo Algirdo Brazausko 90 metų gimimo sukakties paminėjime, kurį valdančioji dauguma akivaizdžiai ignoravo arba neparodė deramos pagarbos asmenybei, ėjusiai visas aukščiausias pareigas valstybėje - buvo prezidentas, premjeras, Seimo pirmininkas.

Tai yra padarinys politikos, kuria persmelktas filmas apie Landsbergį.

Jis puikiai padarytas, tiesa, tačiau juo nusižengta istorinei tikrovei. Ir tokią juostą kaip mokymo medžiagą ketinama rodyti mokyklose!..

Beje, kaip teisininkas turiu pasakyti, kad Seimo priimtas valstybės vadovo įstatymas atvirai prieštarauja Konstitucijai: ne kartą Konstitucinio Teismo buvo išaiškinta, kad įstatymu negalima sukurti to, ko nėra ir nebuvo Konstitucijoje.

- Apskritai kokiai ideologijai turėtų tarnauti kultūra?

- Matot, plačiąja prasme kultūra neatstovauja jokiai ideologijai.

Kas kita - kultūros politika, apibrėžianti tiek prioritetus, kurie tuo laikotarpiu yra aktualūs, tiek kelius jiems įgyvendinti - jie gali būti liberalūs, socialiniai ir pan.

Aš nežinau, kokie šiandien Kultūros ministerijos ar jos vadovo prioritetai.

Mano prioritetai buvo kultūra regionuose (nors nelengvai, tačiau pavyko kultūros darbuotojų atlyginimus pakelti 50 proc.), kultūrinė edukacija ir pilietinis bei patriotinis ugdymas per kultūrą.

Jie ir šiandien, manau, tebėra patys aktualiausi, nors susidaro įspūdis, kad buvo paminti.

Tokios politikos šiandien labai pasigendu. Jeigu neskirsim tam dėmesio, neugdysim pasitikėjimo savo valstybe, galvosim, kad tai nesvarbu, tai labai galimas daiktas, mes pralaimėsime visus karus.

Nes ir Rusijos pradėto karo Ukrainoje patirtis rodo, jog mūšį laimi ne vien tik šautuvai, bet ir aukojimasis dėl Tėvynės.

respublika.lt

Redakcija už autoriaus nuomonę neatsako