Baimės, įtampa ir sveikas protas

Tiems, kurie gyvena internete, tenka atlaikyti priešų atakas: vakseriai prieš antivakserius, sienų gynėjai prieš pabėgėlių šalininkus, „tradicijų“ gynėjai prieš novatorius. Todėl svarbu nepamesti galvos. Pabandome pasižiūrėti įdėmiau.

Virusas. Tie, kurie dar nepamiršo mokyklinių žinių, o tokių nemažai, gali prisiminti, kad mes esame labai sudėtingo ir ne visai pažinto gyvojo pasaulio dalis.

Nesiimsiu mokyti visos biologijos, tik priminsiu, kad mikropasaulis savo mase yra didesnis už tai, ką, sudaro gyvūnai, paukščiai ir žuvys. O kur dar savarankiška grybų karalija. Todėl žmonės yra gana menka jo dalis tiek pagal skaičių, tiek pagal masę.

Tiesa, netyčia žmonija susigalvojo, kad jie svarbiausi ir reikšmingiausi. Gamta juokiasi. Kitaip sakant, virusas radosi gerokai anksčiau, nei žmonija gyvena ir nežada pranykti. Čia pirma pastaba.

Antra remiasi mirtingumu. Pavarčiau skaičius apie mirusius Lietuvoje per 2020 metus ir pamačiau, kad „mūsų“ virusas - tik ketvirtoje vietoje. Žymiai daugiau gyvybių pasiėmė kraujotakos ligos, vėžys. Kodėl mažai kas tą pastebi – neaišku.

Negali neigti, kad neturime epidemijos, nuo šio viruso miršta daugiau, nei nuo gripo, tačiau tai nėra svarbiausia liga. Bet vėlgi, baimės. Nauja, nežinoma, baisu. Paprastų žmonių jausmus skatina ir stiprina „geltonoji“ spauda. Pavyzdys: „Akivaizdu, pandemija dabar naudojama visiškai kitiems tikslams - pasaulio (ir Lietuvos) ekonominiam perdalijimui, valstybių praskolinimui.“ Tarsi kreipdamasis į tautinę savimonę įspėjama apie pasaulinį sąmokslą. Buvo masonai, buvo bankininkai, dabar kita mafija.

Mitingai jau mažai ką stebina. Prancūzija, Vokietija, JAV ir gausybės kitų šalių gyventojai naudoja šią priemonę savo nepasitenkinimams reikšti.

Matome išdaužytas parduotuvių vitrinas, sudegintus automobilius JAV, matome susirėmimus su policija. Ši veiklos forma tampa vis populiaresnė pasaulyje. Aišku ir Lietuvoje.

XIX amžiaus viduryje mes galėtume matyti gatvių barikadas ir susišaudymus. Paskutinieji lyg ir nepopuliarūs. O ir barikados Lietuvoje nepaplitusios.

Dabar apie skaičius. Lyg ir netyčia, mes gyvename demokratinėje valstybėje ir valdžios kontrolei bei kaitai naudojame rinkimų sistemą.

Nors paskutiniuose rinkimuose dalyvavo tik apie pusė visų galinčių balsuoti, bet tai  būdas daryti ir pasiekti. Po visų rinkimų randasi nepatenkintų, kurie šaukia apie išankstinių rinkimų būtinumą, nes ne ta ar ne tokia valdžia. Kiek jų būna? Prie Seimo paskutiniame susibūrime susirinko 5 tūkstančiai.

Nemažai. Dėl apvalumo sakykim 10 000. Kuri tai dalis nuo visų rinkėjų? Pastaruosiuose rinkimuose jų buvo per 2 500 000. Tai mitinguojančių buvo mažiau vieno procento. O jei susirinktų patenkintieji valdžia? Pastarųjų turėtų būti arti milijono?

Dabar apie turinį. Griauti – ne statyti.

Paprastai į rinkimus partijos ar organizacijos eina su programa, ateities vizija. Ar mūsų mitinguotojai pateikia teigiamą programą? Dainos ir šokiai yra gražu ir gerai, bet politinis mitingas privalo rodyti keliamą ir naudingą visuomenei tikslą. Lozungas „Mes už tradicinę šeimą“ nėra pozityvus, nes Lietuvoje per 1000 metų vyravo feodalinė šeimos forma, kai šeimos sudarydavo prekybinį sandorį.

Moksleiviai ilgą laiką skaitė Žemaitės apsakymą „Marti“, kuri labai tiesiai aprašo šį veiksmą. Galima prisiminti ir I.Simonaitytę ar A. Vienuolį. Tokia buvo europinė tradicija. Man ji nepatinka.

Baimės. Baimė yra natūrali organizmo reakcija, kylanti iš savisaugos instinkto. Ši emocija gali perspėti apie artėjantį pavojų, leidžia sutelkti dėmesį į jo šaltinį, skatina ieškoti būdų išvengti grėsmės.

Ji yra tiek asmeninė, tiek ir grupinė (socialinė). Turi savo formas. Baimės kraštutinės būsenos – panika ir siaubas. Beje, jos būdingos ne tik asmenims, bet ir grupėms. Gaila, bet psichologai ar net psichiatrai stengiasi padėti atskiriems asmenims, bet nesugeba padėti visuomenės grupėms ar visumai.

Pavieniam žmogui nugalėti baimę yra gana daug receptų, pavyzdžiui, vienas efektyviausių – palaipsniui pratinti žmogų prie jį bauginančios situacijos ar objekto. Pratinti prie baiminančios situacijos iš lėto, palaipsniui.

Galima veikti ir kitaip - žmogų įstumti į vandenį, kai mokai jį plaukti. Beje, treneris (mokytojas) turi būti šalia, kitaip nuskęs. Dabar mes irgi matome situacijas, kai nesąžiningi veikėjai( ir politikai), dirbtinai kelia baimes, kad galėtų apsimesti gelbėtojais.

Yra ir dar paprastesnių paskatų – ne vienas iš to užsidirba. Kartais nemažus pinigus. Ne veltui tai mėgstamos sensacijos spaudoje ar televizijoje.

Siaubo filmai dar neišėjo iš mados, tik ten suvokiama, kad tai netikra, o gatvėje ar prie Seimo rūmų – nebe.