Audrius Valotka. Kalbos kasdienybės. Šūdo apologija

Aptarta daug kas, bet visoje šioje sumaištyje liko pamirštas ŽODIS.

Iš tiesų mes šį žodį mėgstame. Šūdas užfiksuotas dar senuosiuose Konstantino Sirvydo, Frydricho Vilhelmo Hako, Pilypo Ruigio ir kituose žodynuose.

Šūd- prasideda šimtas devyniolika Didžiojo žodyno žodžių.

Tai tikras kvepiantis lobis: šūdlentė, šūdainė, šūdkabė, šūdmeistris, šūdžiuvienė... Rasite net aliatyvo formą šūdikòp, kuri reiškia pasiuntimą šūdo kryptimi. Argi tai ne galimybė pasiųsti karo laivą nauju, tautiniu, būdu?

Vytauto Didžiojo universiteto tekstynas pažeria tikrų šedevrų: šūdeliautojai, šūdnakojai ir paslaptingąjį šūdvabalilavonųėdikebybon.

Šūdo randame ir žemėlapyje. Lietuvos vietovardžių geoinformacinėje duomenų bazėje užfiksuoti Šūdaklonis, Šūdamiškis ir dar aštuoni šūdvietovardžiai.

Baltarusijos teritorijoje, Stalino gudams dovanotose lietuvių žemėse, tarp Ažurouscų ir Svirpliškių yra kaimas Шудовцы, buvę Šūdausiai.

Turbūt pavadinime išsaugoti higieniniai šūdausiečių įpročiai ar kokie paslaptingi senoviniai papročiai.

Frazeologizmų žodynas teikia penkiasdešimt šešis tautos išminties perlus su žodžiu šūdas. „Šiandien mane bernai kibino, giriasi piemenė. – Kaip kibino? – Taigi arkliašūdžiais apsvaidė!“

Vartydami tautosaką dažnai esame linkę manyti, kad visa tai prasčiokų išmonė, neverta aukštojo išsilavinimo. Netiesa. Intelekto galiūnas Fransua Rablė „Gargantiua ir Pantagriuelyje“ pateikė išsamų tyrimą, kuo šluostytis pasturgalį (patogiausia – mažu ančiuku, skausmingiausia – pintine).

Džonatanas Sviftas šauniojo keliautojo Lemuelio Guliverio kelionėse šūdą pakylėja iki mokslinių aukštumų ir pasakoja apie mokslininką šūdologą, mėginusį iš šūdo išgauti maistą (keliautojas sėkmingai išvengė apsikabinimo su tyrėju). Kitoje kelionėje Guliveris išgirsta naudingų patarimų, kaip pagal šūdo spalvą, kvapą ir skonį atpažinti valstybės išdaviką.

Neblėstantį šūdo aktualumą liudija ne tik senieji žodynai, bet ir Naujažodžių duomenynas, kruopščiai ir kantriai kaupiantis leksikos naujoves. Šūdainis, šūddainė, šūdevras, šūdinfluenceris ir šūdlaidė yra vis dar karštas mūsų epochos atspindys.

(Jau girdžiu pabarimus, kad ne apie viską dera viešai kalbėti, kad, žiūrėk, tualetinis popierius yra naudingas daiktas, bet mes juo nesinaudojame viešoje vietoje, nes tai esą negražu.

Atsakau: kalbininkams nėra negražių žodžių kaip medikui nėra negražių žmonių, gamtininkui – negražaus augalo, gyvūno ar grybo.)

Gyvenimo pokyčiai visada atsispindi kalboje, mes ją kuriame ir keičiame kiekvieną mielą dieną.

Kalbos turtus gausina ne kalbininkai (taip vis dar mano nukvakę plokščios Žemės gyventojai, tikintys horoskopais), bet vertėjai, mokslininkai, terminologai, žurnalistai ir, žinoma, politikai bei jų aplinkos žmonės. Todėl šūdas Lietuvos valdžios padangėje nėra šviežiena.

Premjeras Algirdas Brazauskas 2003 metais sudarė komisiją, kuri pasmerkė Nemiros Pumprickaitės savo kolegei žurnalistei dovanotą žodinį portretą „šūdo atsikandusiu snukiu“. Kiek pamenu, premjero spaudos atstovei tai kainavo darbo vietą. Turbūt už nepagarbų „snukį“.

Aušrinė Armonaitė prieš keletą metų savo oponentą pavadino šūdo gabalu. Kilo šioks toks šaršalas, bet Seimo etikos ir procedūrų komisija ramiai visa tai prarijo ir neįžvelgė jokios bėdos.

Aušrinė Armonaitė atliko įdomų retorinį pasažą ir perkėlė šūdą iš metaforinės erdvės į materialų lygmenį: „vis dėlto ta substancija, apie kurią kalbėjau, virsta trąšomis, tręšia Lietuvos žemes...“ Taip ir liko neaišku, ar tie šūdo gabalai buvo žodis, ar kvapnioji substancija.

Mano tezė tokia: kuo daugiau šūdo gyvenime, tuo jo mažiau viešajame kalbėjime, ir atvirkščiai. Tai priežastinis ryšys ar tik šiaip koreliacija, dar nesiimu spręsti, tiesiog pastebiu, kad tose šalyse ir tautose, kuriose nebijoma tarti šūdas, gyvenimo šūdo būna mažiau.

Kodėl vienais gyvenimo tarpsniais šūdas viešojoje erdvėje kvepia dažniau, kitais – rečiau? Mano tezė tokia: kuo daugiau šūdo gyvenime, tuo jo mažiau viešajame kalbėjime, ir atvirkščiai.

Tai priežastinis ryšys ar tik šiaip koreliacija, dar nesiimu spręsti, tiesiog pastebiu, kad tose šalyse ir tautose, kuriose nebijoma tarti šūdas, gyvenimo šūdo būna mažiau.

Sovietiniais laikais – o jie buvo tikrai šūdini – šūdas neprasmukdavo nei poezijoje, nei prozoje. Reta išimtis buvo Kurto Vonneguto „Skerdyklos Nr. 5“ leidimas 1981 metais.

Šiame pasauliniame šedevre daiktavardis shit pavartojamas vienuolika kartų, lietuviškame vertime jis dažniausiai pakeičiamas, tarkime, „and then he would find some pretext for beating the shit out of him“ buvo išverstas „O paskui, už ką nors prikibęs, jį iš viso vieko prikuldavo.“

Bet vertėjo Povilo Gasiulio garbei tenka paminėti, kad šūdo šiame romane vis dėlto randame (šūdas su bruknėm), o ryžtingai į lietuvių literatūrą įleistas močkrušys užtikrino jam vietą vertėjų garbės galerijoje. Ar nemanote, kad tai buvo pirmoji kregždė, pranašaujanti mažiau šūdinų laikų atėjimą?

Kristijonas Donelaitis komunizmo kūrimo laikais irgi kentėjo nuo šūdinų transformacijų.

Mano kartos atstovai ir vyresnieji, įtempkite atmintį ir prisiminkite, kaip sovietiniais laikais vadinosi „Pasaka apie...“ Apie ką? Sufleruoju: sovietiniais laikais „Pasaka apie šūdvabalį“ staiga pavirto nekvapnia „Pasaka apie juodvabalį“!

Skaisčiais ir dorybingais sovietiniais laikais šūdas nepraslysdavo į ir vaizduojamąjį meną, todėl galimybė šūdino dizaino darbų parsivežti iš užsienio labai masino.

Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblis 1985 metais lankėsi Ispanijoje.

Tamstų nuolankus tarnas ir Antanas Zabulis, būsimasis „Omnitel“ prezidentas, vaikščiodami po Albasetės mugę, pamatėme labai įtikinamos išvaizdos, didžiai natūralistiškus šūdų muliažus. Valiutos neturėjome, todėl iškeitėme į „Kauno“ cigaretes.

Garbingi mainai: šūdas į šūdą. Lietuvoje šiedu suvenyrai (maniškis buvo tamsesnis, Antano – šviesesnis) turėjo pasisekimą, daug kas juos skolinosi norėdami pašiurpinti savo artimuosius giminių baliuose.

Bet galop viena šokėja pasiskolinusi taip ir negrąžino, taigi manąjį šūdą prašiko.

Kai laikai gerėja ir šūdo mūsų kasdienybėje mąžta, šūdas pasijunta laisviau. Patys pasakykite – ar gali šiuolaikinis demokratijos procesas apsieiti be šūdmalystės?

Be reitingų šūdmusės? Be šūdmalos? Be šūdažodžių neišsiverčia ir pedagogai, nes „įtakoti tariama kaip kakoti“.

Kai laikai gerėja ir šūdo mūsų kasdienybėje mąžta, šūdas pasijunta laisviau. Patys pasakykite – ar gali šiuolaikinis demokratijos procesas apsieiti be šūdmalystės? Be reitingų šūdmusės? Be šūdmalos? Be šūdažodžių neišsiverčia ir pedagogai, nes „įtakoti tariama kaip kakoti“.

Minėtai tezei apie šūdo ir šūdo santykį įrodyti reikėtų tyrimų, apie tai galima parašyti ne vieną bakalauro ar magistro darbą ir apibendrinti talpioje disertacijoje. Štai keli pastebėjimai.

Romėnai viešosiose išvietėse tupėdavo darnia eilute ir keisdavosi miesto gyvenimo naujienomis. Antikos žinovai galėtų paieškoti koreliacijos su šūdo vartojimu, tarkime, Cicerono iškalboje. Jaučiu, kad nerastų.

Liudvikas XIV lankytojus priimdavo patogiai sėdėdamas ant šikpuodžio, o aristokratai vidurių naštos atsikratydavo už rūmų užuolaidų.

Ar šūdas klestėjo to meto literatūroje, turėtų atsakyti prancūzų literatūros tyrinėtojai.

Žanas Antelmas Brija-Savarenas stebėjosi higieniniais anglų įpročiais XVIII a. pabaigoje.

Anot gastronominės minties karaliaus, „Anglijoje yra arba dar ne taip seniai buvo valgomųjų, kur buvo galima nusilengvinti neišeinant iš kambario.

Keistas patogumas, nors jis vis dėlto ne toks trikdantis, nes toje šalyje damos išeina, kai tik vyrai ima gerti vyną“ (vertė Edita Janulevičiūtė). Šiko šalia maisto, bet ar to laikotarpio anglų literatūroje klestėjo šūdai? Abejoju.

Palyginkite Jungtines Amerikos Valstijas ir Rusiją šūdino gyvenimo skalėje. Pirmiesiems shit yra bemaž artikelis ar pertaras, o Rusijoje vulgarūs žodžiai, uždrausti teisės aktais.

Šūdo ir šūdo santykį vertėtų ištirti ne tik visuomeniniu, bet ir privačiu aspektu. Viešieji asmenys privatumą demokratinėse valstybėse beveik praradę.

Žiniasklaida ir šiaip smalsūs piliečiai pasirengę įlįsti ne tik į politiko spintą ar lovą, bet ir į išvietę, o kai kurie ir be muilo jau sulindę kur kas giliau.

Teoriniai tyrimai juda savo keliu, o gyvenimas savo, tad kaip vis dėlto elgtis su šūdu? Ar turime orientuotis į politinio elito kalbėjimą?

Kai kuriose valstybėse taip ir elgiamasi, pavyzdžiui, Britanijoje anglų kalbos orientyras yra monarcho kalba.

Lingvistai budriai klausosi, koks naujas reikšmės niuansas, dar nepaminėtas žodynuose, nuskamba iš karališkų lūpų.

Kalbininkai fiksuodavo karalienės kalbėjimo tempo pokyčius kas dešimt ar daugiau metų. Iš čia ir terminas Queen’s English arba Kings’s English. Jungtinės Karalystės galva yra ne tik valstybės, bet ir kalbos suverenas.

Bet Lietuvoje yra kitaip, čia kalbos suverenas yra tauta (žr. Konstitucijos preambulės ketvirtą eilutę), todėl ir mūsų politinio elito kalba neturėtų būti pavyzdinė.

Nereikėtų politikų labai aršiai smerkti dėl vieno kito nusišūdžodžiavimo. Juk kai politiniame gyvenime per dienas šakėmis kabini svetimą šūdą, šūdas, žiūrėk, nejučiomis ima ir praslysta į kalbą.

Krapštinėdami gyvenimo kokybės ir šūdakalbystės santykius neapleiskime ir priešingo priežastinio ryšio: kuo daugiau šūdo kalboje, tuo jo mažiau buityje, tuo geresnis ir šviesesnis gyvenimas.

Žvelgdamas į lentynoje gulinčią knygą „Kalbos, pakeitusios pasaulį“ tikiu, kad žodis pasaulį keičia pačiu radikaliausiu būdu.

Tikiu, kad šūdakalbiai mūsų gyvenimo nepatogumus paverčia žodžiu, kuris, kaip žinome, yra lakus: čia nuskambėjo, čia jau nebėra.

Turėtume tik dėkoti bendrapiliečiams, kurie taip aukodamiesi daro mūsų gyvenimą šviesesnį ir laimingesnį.

Juk kas galėtų paneigti prielaidą, kad Lietuva į laimingiausių pasaulio šalių dvidešimtuką pateko būtent šiuo keliu?