Arvydas Vaitkus: Tarša Klaipėdoje: kas labiausiai nuodija Klaipėdos gyventojus?

Per pastarąjį dešimtmetį girdėjome ne vieną istoriją, kuomet Klaipėdos miesto vardas žiniasklaidoje skambėjo iš itin ekologiškai nedraugiškos pusės.

Nemalonūs kvapai pietinėje miesto dalyje, įtartinos dulkės ant miesto centre esančių namų palangių, užterštas vanduo tekantis iš miesto į marias – tai tik dalis ekologijos problemų, kurios neleidžia sveikai gyventi Klaipėdos gyventojams.

Aktyvių klaipėdiečių dėka buvo išaiškinta visa eilė problemų.

Paaiškėjo ir tai, kad ilgamečiams miesto politikams besižvalgant tik per uosto tvorą ar į Laisvosios ekonominės zonos teritorijas, reikėjo atmerkti plačiai užmerktas akis ir pažiūrėti kas dedasi panosėje „savam darže“ – kokius vandenis išleidžia AB „Klaipėdos vanduo“ ir kokie dūmai rūksta iš AB „Klaipėdos energija“ vamzdžių.

Tačiau yra ir dar vienas didelis kenkėjas sveikatai, kuris neturi skonio, dažniausiai yra bekvapis, tačiau didmiesčiuose aptinkamas daug dažniau už visus prieš tai įvardintus atvejus.

Minijos gatvė

Užterštumas kietosiomis dalelėmis yra viena aktualiausių problemų didžiuosiuose miestuose, o stebint ilgalaikę statistiką Klaipėdoje – tai dažniausia ir didžiausia tarša, kenkianti žmogaus organizmui.

Kietosios dalelės – tai ore esančių dalelių ir skysčio lašelių mišiniai, dar vadinami aerozoliais, kurie aktyviai absorbuoja toksines medžiagas ir mikroorganizmus, taip pat perneša ir pavojingas medžiagas.

Kietosios dalelės klasifikuojamos į grupes pagal dydį (KD10, KD2,5). Kuo smulkesnės dalelės, tuo giliau jos gali prasiskverbti į žmogaus organizmą ir tuo didesnis yra jų neigiamas poveikis sveikatai.

Medicinos ekspertų teigimu, šios dalelės yra vienos iš pagrindinių širdies kraujagyslių ligų rizikos veiksnių ir Klaipėdos mieste šios ligos yra dominuojančios.

Klaipėdos miesto aplinkos oro užterštumas yra tiriamas dviejose valstybinėse oro kokybės tyrimų (OKT) stotyse – Centro (Bangų g.) ir Šilutės pl. Jų pateikti duomenys atspindi foninę miesto taršą ir transporto įtaką oro kokybei.

Remiantis paskutinių penkerių metų statistika, kietųjų dalelių koncentracija Klaipėdos mieste nuosekliai augo. Šilutės pl. tyrimo stoties duomenimis, šioje teritorijoje KD10 dalelių koncentracija per metus normas viršija net 61 parą.

Tai yra daugiau nei 1,7 karto daugiau už leistiną metinį vidurkį. Centro stoties rodmenys metinių normų viršijimą fiksavo retai, nors kietųjų dalelių kiekiai šioje miesto dalyje optimizmo taip pat nekelia.

Remiantis Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, oro kokybės normų viršijimus lemia įvairūs taršos šaltiniai, tačiau ypač didelę įtaką šiems procesams daro vadinamoji pakeltoji tarša, kuomet intensyvaus transporto eismo metu, nuo nenuvalytų gatvių ir šaligatvių į aplinką yra pakeliamos kenksmingų medžiagų prisodrintos dulkės.

Tas iš pirmo požiūrio „nekaltas“ smėliukas šalia važiuojamos dalies ir šaligatvio bordiūrų gali turėti sunkiųjų metalų: švino, nikelio, kadmio, chromo, vario, mangano, vanadžio, arseno ir kitokių cheminių medžiagų kaip kaučiuko ir kitų žmogui žalingų medžiagų.

Pradžiūvus tam smėliukui ir pakilus į orą nuo pravažiuojančio transporto, susimaišius ore su azoto, sieros dioksidais, kaip teigiama Klaipėdos m. aplinkos monitoringo programoje, tokių teršalų koncentracijos viršija ribines vertes daugelyje tyrimo vietų.

Minijos g. prieš įvažiuojant į Sulupės gatvę.

Kasdien žmogus įkvepia apie 14 kg oro, todėl turbūt net ir prastai chemiją išmanantis žmogus supranta, kad toks „buketas“ reikšmingai kenkia žmogaus sveikatai, pasireiškiant ne tik kraujagyslių ir širdies susirgimams, bet ir vėžiniams susirgimams. Tad ką mes galim padaryti, kad Klaipėdos miesto gyventojai turėtų sveikesnę aplinką?

Visų pirma reikia gerinti miesto infrastruktūrą, kurios dėka ekologinė situacija miesto gatvėse gerėtų ne tik pavasarį ar vasarą, bet ištisus metus. Baltijos žiedo rekonstrukcija ateityje tikrai turėtų palengvinti ekologinę padėtį šioje teritorijoje, mat geresnis automobilių srauto paskirstymas turėtų išspręsti šioje vietoje jau dešimtmečius trunkančią automobilių spūsčių problemą.

Kol kas nesimato pastangų pagerinti transporto srautų pralaidumą per pietinį aplinkkelį, kurio istorija siekia daugiau nei dešimtmetį. Nėra pakankamų pastangų gerinant situaciją įvažiavimuose į miestą iš Gindulių, Slengių, Klipščių ir kitų priemiestinių rajonų, kur piko valandomis turime kamščių problemą.

Dar prieš dešimtmetį pasiūlymas ieškoti alternatyvų AB „Smiltynės perkėlos“ automobilių srautui, kuris vasaros metu siekia apie 500 000 automobilių (kertant visas tris pagrindines miesto gatves), iš tuometinės miesto valdžios ne tik kad nesusilaukė palaikymo, bet iš pasiūlymo savotiškai buvo net pasityčiota.

Minijos gatvė.

Mieste reikia kuo skubiau automatizuoti šviesoforines sankryžas, kurių valdymas leistų palaikyti „žaliąją“ bangą ta kryptimi, kuria yra didžiausias automobilių srautas.

Paskutinius tris metus siūlymas vertinti mieste išmetamo CO2 (anglies dvideginio) kiekį gatvėse, buvo išgirstas tik pastaruoju metu. Akivaizdus nenoras matuoti ar/ir apskaičiuoti CO2 emisijas, kurias pagal ES direktyvas iki 2030 metų teks sumažinti net 70 proc., yra mažų mažiausiai keistas.

Kietųjų dalelių koncentracija keliuose labiausiai išauga šiltuoju metų periodu. Todėl pavasarį ir vasarą miestų gatvių valymas ir laistymas turėtų tapti itin dažnu reiškiniu.

Ypatingai reguliariai turėtų būti valomi ir drėkinami tų vietovių keliai, kur dažniausiai fiksuojama didžiausia kietųjų dalelių koncentracija. Mat įkaitęs sausas asfaltas ir nuo jo į orą kylančios dulkės į aplinką pakelia labai pavojingas mūsų organizmui aukščiau aprašytas medžiagas.

Tad tinkamas kelių higienos palaikymas turėtų būti savivaldybės ekologinės strategijos vienu iš prioritetų.

Deja iki reikiamos kokybės dar labai toli. Nupirkti keturi gatvių valymo automobiliai nepajėgia laiku išvalyti miesto gatvių, nemažai diskusijų kelia ir šių automobilių techninės savybės.

Kol vyksta diskusijos, klaipėdiečiai toliau traukia į savo plaučius pavojingus teršalus. Kelis metus iš eilės pavasarį fiksuojant situaciją miesto gatvėse, galima teigti, kad švaros atsiranda daugiau, bet iki reikiamo lygio jos dar labai akivaizdžiai trūksta.

Norint išvengti užterštumo, taip pat reikia nepamiršti ir žaliųjų zonų. Nors šiuolaikinės architektūros specialistai teigia, kad medžiai ir augalai neturi užgošti pastatų ar kitų architektūrinių objektų, visgi medžiai nėra tik puošmena.

Tai yra ir kiekvieno miesto plaučiai, kurie rūpinasi ne tik švariu oru, bet ir pavėsiu, kuris reikalingas žmonėms karštą vasaros dieną.

Tris pastaruosius metus teikiami panašūs argumentai, reikia tikėtis, leis išsaugoti medžius Skulptūrų parke, kur projektuotojams labiau svarbūs pasirodė buvusių kapinių takeliai.

Greičiausias dalykas, kurį mes galime padaryti patys, tai pavasarį ir vasarą kuo mažiau būti miesto gatvėse, o daugiau laiko praleisti judant pėsčiomis bei dviračiais pajūrio zonose, Girulių miške ar Smiltynėje.

Tai pačios švariausios zonos, kurių oro kokybei įtakos turi vyraujantys vakarų vėjai neleidžiantys pasklisti mieste susikaupusiam užterštam orui šiose teritorijose.

Didžiausios miesto ekologinės problemos visų pirma privalo būti sprendžiamos savivaldos lygmeniu. Tai nustato Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 28 punktas, kuriame teigiama, kad savivaldybės funkcija yra rūpintis aplinkos kokybe ir apsauga.

Praėjusiais metais teko asmeniškai teikti paraišką ir inicijuoti Miesto tvarkymo skyriaus auditą, kurio tikslas – išsiaiškinti, kokia yra reali situacija Klaipėdos mieste taikant aplinkos užterštumo mažinimo priemones.

Rezultatus balandžio 5 d. Kontrolės komitete turėtų viešai pristatyti skyriaus vedėja Irena Šakalienė ir Savivaldybės administracijos atstovai.

Tikiuosi, jog šio audito rezultatai leis dar geriau pamatyti realią situaciją ir nubrėš aiškias gaires, kokių veiksmų mes galima imtis nedelsiant ir netolimoje ateityje tam, kad mūsų miesto gyventojai gyventų švaresnėje ir sveikesnėje aplinkoje ir kasmet klaipėdiečiams netektų skųstis dėl nevalytų gatvių pavasarį ar žiemos metu bei dėl eilės kitų problemų.