Arvydas Juozaitis: politika niekada nebuvo mano tikslas

 Alvydo GEŠTAUTO surengtas pokalbis  Kelmės rajono laikraštyje „Bičiulis". (Autoriaus pakoreguotas ir praplėstas tekstas.) 

GEŠTAUTAS - Arvydą Juozaitį vyresniosios kartos žmonės žino, kaip pirmąjį Lietuvos plaukiką, 1976 m. Monrealio olimpinėse žaidynėse tapusį bronziniu prizininku, prieš 35-erius metus tapusiu vienu svarbiausių Sąjūdžio vėliavnešių, o jaunesnieji mūsų skaitytojai jį tikriausiai pamena, kai prieš ketverius metus kandidatavo į prezidento postą.

Tačiau pastaraisiais metais Atgimimo šauklys susitelkė kūrybai. Arvydas jau išleido 33 knygas.

Pagal jo pjeses ar scenarijus teatrai pastatė 11 spektaklių, režisieriai sukūrė filmų. Jis yra pelnęs 11 apdovanojimų, iš kurių septyni – literatūrinės premijos. A. Juozaitis prieš dvidešimt metų tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu, o prieš aštuoniolika metų jam suteiktas profesionalaus kūrėjo statusas.

Vasaros pabaigoje A. Juozaitis kūrybiniais tikslais lankėsi Kelmės rajone, ir ta proga bendravo su „Bičiulio" laikraščio žurnalistu.



AJ - Rašau pjesę apie Vincą Kudirką, ir man būtina pajusti aplinką, kurioje gyveno jo bendražygiai Povilas Višinskis ir Žemaitė Ušnėnuose, o Šatrijos Ragana Užventyje, – sakė A. Juozaitis.



Mintis rašyti pjesę apie Lietuvos himno autorių – tautinio judėjimo žadintoją — sena. Tačiau apsisprendimui reikėjo subręsti. Ir štai kelionės į Kauną metu — važiavome su aktore Virginija Kochanskyte ir pianiste Inga Maknavičiene — man skirtas „Niutono obuolys" nukrito tiesiai man į ranka.

Lietuvybė mums visad liejasi tarsi šaltinio vanduo, bet jo tėkmės vaga priklauso nuo kiekvieno asmeniškų pastangų. „Ką gi, laikas", — tariau sau, pasiklausęs „Žmogaus misterijos". Ir nuo tos kovo dienos einu vis gilyn ir gilyn, ir atrandu vis daugiau ir daugiau.

Kai kūriau dramą apie M.K. Čiurlionį ir aptikau jo išėjimo iš pasaulio paslaptį, negalėjau nė nujausti, kad irt V. Kudirkos išėjimo paslaptis labai panaši. O pagaliau — „Kaino" tema. Niekas o niekas iš lietuvių tyrinėtojų taip ir nepaaiškinęs: „Kodėl būtent Kainas?" Iš esmės niekas net nesidomėjo.

Tiesa, turiu ir sentimentų: 1992 metais, kai mečiau savo jėgas į lietuviškos demokratijos frontą, buvau pastebėtas Žurnalistų sąjungos, gavau prestižinę V. Kudirkos premiją.

Ir dar sentimentas — mamos Liucijos Vytautės begalinė pagarba Vincui Kudirkai; ji labai didžiavosi, kad Kaune mokėsi jo vardo gimnazijoje.



Kelionėje po Kelmės rajoną buvo vienas jaudinantis susitikimas. Kelmės mažojo teatro vadovo Algimanto Armono dėka Palendriuose esančiame vienuolyne susitikau su benediktinų vienuoliu Tėvu Jokūbu (Vytautu Savicku). Tai buvo labai jaudinantis susitikimas — po keturiasdešimties metų!

Dvi valandas trukęs gyvenimo apibendrinimas. Prieš keturis dešimtmečius su Vytautu dirbome Vilniaus universiteto Politinės ekonomijos katedroje.

Jis raše disertaciją apie socialistinį ūkį, bet taip jos ir nebaigė. Jau tada jį sujaudino „žmogaus faktoriaus tuštuma" socialistinėje ekonomikoje. Atėjus Sąjūdžiui jo nebemačiau, o dabar sužinojau daug:

Atgimimo metais jis rado Grigališkojo giedojimo chorą Vilniaus Arkikatedroje; sulaukęs 39-erių pasikrikštijo (krikštijo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas), o tada — Solemo vienuolynas Prancūzijoje, Grigališkojo giedojimo židinys. Ir štai Palendriuose, kitados prarastas bičiulis paspaudė man ranką kaip tėvas Jokūbas. Jis Palendrių Šv. Benedikto vienuolyne nuo pat jo pradžios, jau 22 metus.



GEŠTAUTAS - Sportininko karjerą baigėte, sulaukęs 21-erių, ir tai normalu, nes daugelis tų laikų plaukikų tokio amžiaus atsisveikindavo su didžiuoju sportu.

Tačiau, kai 1988 m. tapote ryškiu Sąjūdžio, lyderiu pagrindiniu jo ideologu, daugelis

Jus matė kaip kylančią politikos žvaigždę. Po Kovo 11-osios ne kartą dar pasirodėte politinėje padangėje.

Vieša paslaptis, kad 1992 m. priimtoje ir dabar galiojančioje Lietuvos Konstitucijoje įrašyta nuostata, kad mūsų šalies prezidentu gali būti tik žmogus, sulaukęs keturiasdešimties, atsirado, specialiai dėl Jūsų, nes Vytauto Lansbergio aplinka matė Jus kaip pagrindinį dešiniųjų patriarcho varžovą.



AJ - Baisiausias mano sapnas — tapti politikos profesionalu. Politika man visuomet buvo tik patriotinės ir pilietinės aistros-pareigos būdas. Laikinas veikimas, suėdantis labai daug laiko, sveikatos.

O ir labai pavojingas gyvybei. Lietuvai reikėjo laisvės ir demokratijos! — štai priesakai, kuriuos nešiau kaip vėliavą per dešimtmečius.

Vėliau prisidūrė ir kova su didžiausiu pavojumi — su tautinių vertybių paniekinimu, naikinančiu mus globalizmu. Bet viso to nevadinu politika. Tai žmogaus žmogiškumo įrodymas.



Žinoma, dalyvauti viešame gyvenime paskatino Michailo Gorbačiovo pradėta „perestroika". 1985-1987 Maskvos spaudoje jau buvo atskleidžiamos stalinizmo niekšybės, sklido demokratinės idėjos, o Lietuvoje tvyrojo pelkė.

Moralinę gėdą (kad nevyksta lūžiai laisvo žodžio fronte!) ypač aštriai pajutau po Lietuvos laisvės lygos 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo organizuoto mitingo.

Jau rašiau sau, į stalčių, politines apžvalgas. Rudenį nutariau atiduoti jas pogrindžio spaudai.

Kadangi tos spaudos gaudavau iš Mečio Laurinkaus, tuometinio bendradarbio Mokslų akademijoje, tai jam ir įdaviau du rašinius. Algirdui Patackui perduoti.

Bet šis apie naujuosius metus buvo suimtas ir įkištas į KGB kalėjimą, tad rašiniai neišvydo nė pogrindinės dienos šviesos.

Vienas iš jų man buvo itin svarbus — apie 1987 metais įvykusius pokyčius pasaulyje, SSRS imperijoje ir Lietuvoje...



O tada kantrybės ir gėdos taurę perpildė komunistinis Lietuvos ir KGB 1988 m. vasario 15 d. Vilniuje, tuometinėje Gedimino aikštėje organizuotas mitingas, kuriame buvo niekinama tarpukario Lietuva.

Apgailėtinai atrodė tada kalbėję rašytojas Juozas Baltušis, krepšininkas Šarūnas Marčiulionis ir kt.

Po šio oficialios valdžios spjūvio į sielą, pradėjau rengti pranešimą „Lietuva ir politinė kultūra".

Kadangi dalyvavau „Žemynos" klubo veikloje, viešai kalbėti mokėjau. Ir štai perskaitau tą gerai paruoštą pranešimą sausakimšoje Dailininkų sąjungos salėje. Ir nutinka lūžis —manąjį balandžio 20-ąją pranešimą inteligentija pasigauna kaip manifestą veiklai.

Pranešimas labai sparčiai paplito, buvo perskaitytas per laisvai klausomą „Amerikos balsą", prieš tai tapęs ir įžanga į Sąjūdžio gimimą.

1988. metų vasarą jis net buvo savotiška programa, gyvavusia iki Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo, įvykusio 1988 metų spalio pabaigoje.



Po to — toliau. Galėjau nesunkiai laimėti 1989 m. pirmuosius demokratinius rinkimus į SSRS liaudies deputatus — laimėti prieš tuometinį Lietuvos komunistą Nr. 1 Algirdą Brazauską. Per 100 Sąjūdžio rėmimo grupių iškėlė manę prieš jį -- būtent mane, nes matė mano pergalę.

Tačiau tuometinės Sąjūdžio tarybos sprendimu -- visiems reikėjo išsaugoti A. Brazauską „gyvą" -- kandidatūrą atsiėmiau... Tiesa, pats pritariau tam sprendimui.



Po to — dar toliau: 1990 m. vasarį įvyksta rinkimai į sovietinę Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą. Mandatų komisija numatė man Anykščių rinkimų apygardą. Draugai nė neįsivaizdavo, kad galiu nedalyvauti: „Turi, privalai dalyvauti, ir taškas".

Tačiau dalyvauti rinkimų batalijose, kai rezultatas visai aiškus? Aš tiek laukiau tos valandos, kada mano jėgų ir laiko nebereikės politikai -- eikite, kelias laisvas. Jau visiems reikia paskelbti Nepriklausomybę? Štai ir púiku - padarykite!

O manęs laukia kūryba. Ir ačiū Dievui!

Tad savo vietą, nuvykęs į Anykščių Sąjūdžio štabą, užleidau mokytojai Irenai Andriukaitienei.



Bet... Jau Kovo 11-osios išvakarėse, pamatęs kaip griebiami postai ir valdžia, supratau, kad dar ne, dar politika nepaleis — laisvė gali užspringti savo pačios krauju.

Populiariausiu politiku buvęs A. Brazauskas (prilygęs populiarumu pačiam Sąjūdžiui) buvo trypiamas kaip koks niekšas išdavikas.

Aplink V. Landsbergį susibūrę Sąjūdžio radikalai ėmė akivaizdžiai naikinti sąjungininkus kovoje už laisvę — tautinius komunistus.

Paradoksas buvo baisus, nes Sąjūdžio „persivertėliai" — buvę komunistai ir net KGB agentai, bendradarbiai — ėmė medžioti tautinius komunistus, nesitraukiančius nuo A. Brazausko.

O juk buvo aišku, kad dar sunkioje kovoje su Maskva A. Brazausko reikėjo 1989 metais, reikia ir 1990 metais.

Reikėjo pasiaukoti ir pasakyti, kad susipriešinimas yra "Istorinė klaida". Išgirsti galėjo tik Sąjūdžio autoriteto balsą. Mano balsą išgirdo.



Man vėl teko ta pareiga, kurią pats sau suformulavau ir vykdžiau — kurti legalios lietuviškos opozicijos pagrindus.

Parlamente jos nebuvo, baimė kaustė, buvo labai stipri, tad teko ją burti už Aukščiausios Tarybos sienų.

Stipriai prisidėjau kuriant Liberalų sąjungą, Lietuvos ateities forumą.

O vėliau ir kultūrinės opozicijos Santarvės fondą, kurio tikslas buvo grąžinti šviesuolius, pirmiausiai Justiną Marcinkevičių, į viešą gyvenimą.

Sąjūdžio radikalai, tapę konservatoriais, neužliejo visos visuomenės neapykanta ir intrigomis - nepajėgė.

O toliau?

Labai svarbūs pasirodė esą 1997-1998-ųjų Prezidento rinkimai, kai A. Brazauskas atsisakė kandidatuoti antrai kadencijai (o juk būtų nesunkiai laimėjęs; štai ką reiškia žmogaus užpjudymas).

V. Landsbergio vadovaujama Aukščiausioji Taryba ir konservatorių statytinių valdomos valstybės struktūros praktiškai jau valdė viską, ir didžiąją žiniasklaidą, ir rinkimų procedūras.

Šmeižtas ir moralinis šantažas gniaužė net rimtų kandidatų į prezidentus valią viešam gyvenimui.

"Rimtų alternatyvų Landsbergiui" nematė nei LTV, nei „Lietuvos aidas", o ir visi rėksmingi „berečių" mitingai. Rimti žmonės laikė beprasmišku darbu registruotis rinkimuose į prezidentus.

V. Landsbergio pergalė atrodė neišvengiama. Net iš Seimo tribūnos prieš 1996 Kalėdas buvo pasakyta, kad 1997 metais su Kalėdomis "mus sveikins prezidentas Landsbergis".

Šis bjaurus žaidimas ritosi į Baltarusijos "demokratijos" balą.



1996 pabaigoje tikras draugas filosofas Arvydas Šliogeris pasakė tiesiai: „Arvydai, dabar tu turi kelti savo kandidatūrą". Aš atkirtau: „Politika nėra mano likimas!"

Bet laikas negailestingai bėgo. Tuo metu Artūras Paulauskas, paskelbęs „Vilniaus brigados" vadeivai mirties nuosprendį, buvo įgavęs ryžtingo žmogaus įvaizdį. Ir ūmai konservatoriai pasako: „Vergas savo darbą atliko, vergas turi mirti".

A. Paulauskas buvo pašalintas iš Respublikos Generalinio prokuroro pareigų. Vadinasi, atiduotas banditams... susidoroti.

Nejaugi jo niekas neužstos? Kita vertus, neteisybės auka buvo gera startinė pozicija... Nejaugi į prezidentus?

Mano namuose Žvėryne, 1988. metų vasaros Sąjūdžio veiklos židinyje, apsilankė kurso draugas Gediminas Jakavonis. Atėjo ir tiesiai šviesiai paprašė būti A. Paulausko rinkimų štabo vadu.

Ką gi, aistra veikt vėl patraukė mane už skverno.

Mudu su A.Šliogeriu paruošėme šiokią tokią politinę platformą, pirmą spaudos konferencijai skirtą deklaraciją. Balandžio 2 d. aš su A. Paulausku išėjau į Žurnalistų sąjungos spaudos konferenciją-prisistatymą. Ir prasidėjo.



Artūro Paulausko reitingai išgąsdino konservatorius jau 1997 vasaros pradžioje, o pabaigoje sukėlė paniką: buvo aišku, kad jis įveiks V. Landsbergį net pirmame ture.

Mano uždavinys padaryti viską, kad V. Landsbergis nepatektų į antrą turą, atrodė baigiamas įgyvendinti.

Kaip rinkimų štabo vadovas ir ideologas dirbau aistringai ir aktyviai, važinėdavau po Lietuvą dažnai net be paties kandidato į prezidentus. Tikslas, atrodė, pasiekiamas ranka. Bet laukiau naujienų.



Konservatorių vadovybė nenuvylė -- o, įsivaizduoju, kaip sunku buvo apspręsti V. Landsbergiui!

Jie išleido „į areną" atsarginį variantą, Valdą Adamkų. Iki 1997 rudens visiems buvo aišku — viešai, spaudoje aišku, kad V. Adamkus neturi teisės kandidatuoti, nes jis pagal Konstituciją nėra gyvenęs Lietuvoje tris paskutiniuosius metus.

Bet čia atsirado „šlepečių Šiauliuose faktorius", tai yra fiktyvi registracija Šiauliuose. Ir jo dokumentai nukeliavo į VRK.

Niekas net "nepastebi", kad jis yra JAV pilietis, kas irgi reiškia Draudimas kandidatuoti į aukščiausią šalies postą.

Tad V. Adamkaus dokumentus VRK priima ir įregistruoja... likus minimum laiko iki registracijos termino pabaigos. Vadinasi, apskųsti VRK sprendimo teisme nebėra laiko.



O, tai buvo ir mano laimė. Mano darbas buvo baigtas — pavojus, kad V. Landsbergis taps prezidentu, tapo niekiniu.



Taip ir nutiko. "Atsarginis" kandidatas išėjo su A. Paulausku į antrą turą. O tame ture aš jau nebevadovavau rinkimų štabui (jam ėmė vadovauti ūmai iš JAV atsiradęs žmogus). Aš net žengiau kelis žingsnius, akivaizdžiai palankius V. Adamkui.

Aišku, Valdas Adamkus laimėjo. Nors ir labai sunkiai, "gendant kompiuteriams" laimėjo.

Laimė, jau išsyk buvo aišku, kad V. Adamkus netaps konservatorių liokajumi. O, vis dėlto laimė.

 

Ne tik dabar, bet ir tų 1998 metų sausio 7 dieną supratau, kad mes: a) išvengėme Lietuvos demokratijos baisaus nuosmukio, b) gavome geriausią prezidentą tų metų istoriniam momentui.

Gavome nelegaliu keliu ? Taip. Politinės manipuliacijos būdu gavome? Taip.

Bet...

Žinoma, A. Paulauskas nebuvo geriausias tų metų kandidatas, bet ir jo reikėjo politinės manipuliacijos labui. Be A.Paulausko nebūtų V. Adamkaus. Bet ir be V. Landsbergio jo nebūtų.



Rinkimų nakčiai pasibaigus, skriste nuskridau pas bičiulį poetą Algimantą Baltakį ir mudu smagiai pakėlėme taurę už Valdo Adamkaus pergalę.

Štai kas yra didžioji politika — manipuliacijos.

Uždariau duris, ir pasakiau sau: „Gana man šito!"

Ir pagaliau sėdau prie rašytojo stalo.



Bet... 2001-2003 m. vėl grįžau. Kur grįžau? Tai nebebuvo politika, o administracinės galios darbas.

Kai paskambino Algirdas Brazauskas ir paprašė „pagelbėti" jam, apsiėmusiam premjero pareigų, pagelbėti švietimo ir kultūros baruose -- argi galėjau nesutikti?

Akimirksniu vėl pabudo manyje sena aistra-pareiga: jeigu Lietuvai reikia, vadinasi, atsisakyti negalima.

Tuo labiau, kad žinojau apie absurdiškas permainas švietime, apie prasidėjusį profiliuotą mokymą nuo devintos klasės. (Kas jį dabar prisimena?) O kas kultūroje? — ką kalbėti: visų nacionalinių įstaigų griūtis.



2001 m. kaip premjero patarėjas lankiausi ir Kelmėje, kur susitikau su Šiaulių apskrities rajonų laikraščių leidėjais ir redaktoriais, nes tuo metu vietinė spauda išgyveno ne pačius geriausius laikus.



Paskutinis grįžimas į politiką — 2019 metai, jau po „politinės mirties". Tarsi ir nebereikėjo.

Bet vėlgi -- savo padarė nuolatiniai tautinės inteligentijos baksnojimai ir prašymai, nesiliovę mažiausiai dešimtmetį: „Grįžk, grįžk! Sąjūdžio idėjų nebelikę!" Ir tikrai, pasižiūrėjau: bankų kapitalas pasiruošęs sau kandidatą Gitaną Nausėdą, o konservatoriai per galvą verčiasi... Ko?

Pasižiūrėjau ir matau: landsberginis sparnas daro viską, kad neleistų kandidatuoti savos partijos nariui Vygaudui Ušackui.

Kodėl? Akivaizdu: šis užtemdys ateitį Gabrieliui Landsbergiui.

Į žiniasklaidą kišama Ingrida Šimonytė, kuri oficialiai nėra net partijos narė. Štai tau, boba, ir devintinės. Ir vėl aukščiausio cinizmo manipuliacijos.

Ką daryti? Sėdėti, tylėti? Bet visi ir tyli, nes kalbančių negirdi didžioji sistema LRT-BANKAI-KONSERVATORIAI-LIBERALAI.



Šansas būti išgirstam buvo tik vienas — tapti oficialiu kandidatu į prezidentus, gauti mandatą ir šiokią tokią tribūną. Pasakyti tiesą. Priminti Lietuvai tą laisvės dvasią, kuria persiėmę pradėjo eiti į laisvę. Ir Baltijos kelią, ir Sąjūdžio santarvę.



Tą ir padariau, ir paaukojau beveik dvejus metus, ir, kaip pasakė mano draugas skulptorius Arūnas Sakalauskas: „Štai ir praradai dvi neparašytas knygas".

Žinoma, nesitikėjau laimėti rinkimų, bet to sakyt negalėjau. Mano tikslas rinkimuose buvo aiškus — Sąjūdžio gulbės giesmė.

Bet kartu ir džiaugiuosi: vėl apvažiavau Lietuvą, pasisakiau 440 vietovių (ko niekas nepadarė, o ir nebereikia užkariaujant TV). O kiek draugų grįžo! Ir šis mūsų interviu tai liudija.



Visa tai -- neseni įvykiai, kiekvienas gali pats sau pasidaryti išvadas.



GEŠTAUTAS – Grįžkime prie jūsų kūrybos. Pirmoji jūsų knyga, ir ta pati ne literatūrinė „Sąjūdis ir demokratija", išleista 1990 m. Sportininko karjerą baigėte 1977 m. Tačiau per tuos vienuolika metų, t.y iki Sąjūdžio atsiradimo Jūsų literatūros baruose nesimatė. Tikruoju kūrėju tapote jau įpusėjęs ketvirtąją gyvenimo dešimtį.



AJ – Kai man buvo 15 metų, pasakiau, kad būsiu rašytojas. Viskas prasidėjo nuo dienoraščio, kuriame pradžioje atsispindėjo jauno sportininko gyvenimas.

Vėliau dienoraštis pildėsi platesniais požiūriais, laiškais mamai. Profesionalus sportas – laiko rijimas, kai laiko nebelieka net mokslui, ką jau kalbėti apie laisvą knygos skaitymą.

Po didžiajame sporte praleistų metų man reikėjo daryti tai, ko nebuvau padaręs – pulti prie knygų.

Ir prie Nepriklausomybės laikų kūrėjų, kurių man pavyko rasti ne vieną ir ne du. Minėjau apie ryšio ieškojimą su pogrindine spauda.

Ir Sąjūdžio laikais reikėjo prisėsti prie kūrybos. Pavyzdžiui, kaip „Sąjūdžio žinių" redaktorius buvau grynas kūrėjas. „Minkiau" visas „Žinias" sava nuožiūra, kurdamas viską - ir rubrikas, ir straipsnių pavadinimus, ir man labai patikusį antraščių žaismą.

O tas pavojaus alsavimas į pakaušį?! — gaivinantis.

Leisti „Žinias" buvo juk ir pavojinga.



Kai atsisakiau nuo Aukščiausiosios Tarybos, vėlgi radau naują langą kūrybai — „Šiaurės Atėnus". Pagelbėjo „Žinių" leidimo patirtis ir Sąjūdžio lyderio statusas.

Štai, nuėjau į „Vilties" spaustuvę, direktorius Romas Pakulis davė viską — popierių, spausdinimo mašinas, patalpas ir atlyginimus. Už dyką! Už vardą ir... Sąjūdį.

Dabar nepatikės nei jaunimėlis, nei „Šiaurės Atėnų" rašeivos. („Šiaurės Atėnai", beje, nebeskelbia mano rašinių — ką tik redaktorė grubiausiai atmetė mano mintis apie Latvijos dainų šventę ir Lietuvos kultūros politiką. Tai bent demokratiją ir laisvę mes jiems iškovojome!).



Vėliau dar penkerius metus redagavau ir leidau „Naująją Romuvą" — mudviejų su Vaidotu Dauniu kūdikį. Atgaivintą Juozo Keliuočio epochinį prieškario leidinį. Beje, 1981-1983 metų draugystė su šiuo kultūros mohikanu mane paruošė kūrybai... ir net politikai.



GEŠTAUTAS – Kam esate labiausiai dėkingas, kad tapote rašytoju?



AJ – Keturiems žmonėms: Tėvui Stanislovui, Juozui Keliuočiui, Teofilijai Vaičiūnienei ir Kazimierui Skebėrai.



GEŠTAUTAS – Jūsų pjesės, operų libretai, filmų scenarijai nenugulė į stalčių, o sulaukė žinomų režisierių, filmų kūrėjų dėmesio.



AJ – Žinoma, tuo džiaugiuosi. Režisierius Povilas Gaidys Klaipėdos dramos teatre pastatė mano pjesę „Veidas lange".

Jau po 20 metų Gytis Padegimas atnaujintame Klaipėdos teatre surežisavo istorinę dramą „Karalienę Luizą". Jonas Vaitkus Valstybiniame jaunimo teatre 2012 metais pastatė „Širdį Vilniuje", o bičiuliu tapęs Albertas Vidžiūnas 2007 metais Šiaulių dramos teatre – „Salomėją". Brangus man ir mėgėjų teatro dėmesys.

Pavyzdžiui, Genovaitė Urmonaitė Tauragėje režisavo dvi mano pjeses – „Vyras ir gatvės" ir „Šuns metai".

Daug vietos mano kūryboje skirta ir Tėvui Stanislovui. Apie jį sukūriau dokumentinį filmą „Stotis tyloje". O dar 1995 metais parašiau pasakojimų knygą „Tėvas Stanislovas", kurios papildytas leidimas išleistas prieš trejus metus.

Sukūriau ir kelis libretus.

Pirmą jau senokai, roko operai „Kalanta" (kompozitorius Kęstutis Antanėlis), o visai neseniai, šią vasarą, Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pastatytai istorijų operai „Klaipėda" (režisavo G. Padegimas).

Pastarasis kūrinys — tai ir istorinis, ne tik kultūros įvykis. Klaipėdos Lietuvoje 100-čiui skirtas. Vilnius šiam 100-čiui skiria labai nedaug dėmesio, o tuo tarpu jis — galybė. Žiūrovų ašaros ir plojimai paliudijo — opera nusisekė.



GEŠTAUTAS – Jus iš kitų rašytojų išskiria ir knyga apie Karaliaučių („Karalių miestas be karalių"), kurią priskiriate grožinei eseistikai, grožinės publicistikos leidinys apie Rygą, Mėmelį (Klaipėdą), dvi „Kauno saulė" dalys, kurias pavadinote miesto epu. Ar tai iš anksto planuoti kūriniai, ar tiesiog gyvenimo aplinkybių padiktuotos knygos?



AJ – 2004-2009 m. dirbau Lietuvos kultūros atašė Rusijos Federacijos Kaliningrado (Karaliaučiaus) srityje. Jau prieš vykdamas į Karaliaučių žinojau, kad rašysiu.

Rašymui buvo skirtos poilsio dienos, naktys, ankstyvi rytmečiai. Rašydamas apie miestus perteikiau jų gyvenimą kaip „personažų" gyvenimą.

Man miestas — tai teatro scena. Rašydamas „Kauno saulę", pasinaudojau savo mamos pasakojimais. Apskritai, reikia aiškiai kalbėti apie Vilniaus Lietuvą ir Kauno Lietuvą.

Pastaroji istorijoje dažniau buvo pranašesnė už Vilniaus Lietuvą. Kaunas itin daug padarė, kad nūnai Lietuva būtų Lietuva.

Pokario metais, nelaisvės ir laisvės sąlygomis Kaunas daug svarbesnis už Vilnių — jis donoras.

Štai 1947 metais, kai svarbiausias kultūros įstaigas buvo nutarta kelti iš Kauno į Vilnių, menininkai su Kipru Petrausku priešakyje nuvyko pas Aukščiausios Tarybos Pirmininką Justą Paleckį ir paprašė neardyti nusistovėjusio gyvenimo. J. Paleckis (Justino Vienožinskio liudijimu) į menininkus kreipėsi tokiais žodžiais: „Reikia sušildyti Vilniaus akmenis".

Tai bent pozicija! Ir kaip viskas pasakyta, beveik nieko nepasakant. Kai pats J. Paleckis sekamas, o tokios delegacijos apsilankymo metu sekamas dvigubai.

Jis ir „Vilniaus vadavimo" politiką lietuvaičiams priminė, o ir visus labai sugėdino — štai jums, patriotams! Štai koks turi būti patriotizmas.



Kauną vadinu Lietuvos ašimi. Ne vien širdimi, dvasia ar palikimu.

Kaunas gyvena vis stipresniais koncentriškais apskritimais. Sparčiai ir įvairiai klesti ir Kauno rajonas.

Buvo metai, kai, gyvendamas Vilniuje, kas savaitę rašiau straipsnius „Kauno dienai", pavadinęs skiltį „Vilniaus langas".

Taip, tada žvelgiau pro Vilniaus langą. Dabar, gyvendamas Klaipėdoje, viską — Vilnių ir Kauną — matau aiškiau.



GEŠTAUTAS – Ačiū už pokalbį.