Ar Europa nepaklydo?

Buvo ir Kinijos, Indijos ar Amerikos kultūros, tačiau jų įtaka buvo santykinai nedidelė. Bet jau XIX amžiaus pabaigoje žymūs filosofai pradėjo skleisti erezijas apie „Europos saulėlydį“. 20 amžius tai lyg ir patvirtino, nes Amerikos ir Kinijos pramonės vystymasis padėjo pamatus išaugti jų galiai. Dabar mes nuolatos girdime apie šių galių konfrontaciją, bet nežinome, koks Europos civilizacijos vaidmuo. Gesimas ir degradacija? Nykimas? Kur juda Europos šalys kartu ir atskirai?

Dar 17 amžiuje Europa pasiūlė naują raidos modelį, kurio pamatu buvo kapitalizmas ir liberalioji demokratija. Per kelis šimtmečius jis išplito visame pasaulyje ir tapo vyraujančiu. Tiesa, liberalioji demokratija labai greitai susidūrė su makiavelizmu, dabar dažnai vadinamu cinizmu arba „realpolitik“. Manipuliacija politikoje tapo netgi grupine profesija. Kai subyrėjo Sovietų sąjunga, rodėsi, kad liberalios demokratijos modelis nugalėjo ir „istorija baigėsi“. Taip vadinosi žinomiausia Fransio Fukujamos knyga. Dabar aišku, kad tai buvo klaida. Istorija nepriklauso nuo istorikų, ji vystosi savarankiškai, pagal savo dėsnius.

Kadangi istorija nesibaigė, reikia sužinoti, kuria kryptimi mes einame. Kitaip sakant, koks yra ateities visuomenės pagrindas ir koks modelis. Ankstesnysis buvo paremtais ekonominiu darbo pasiskirstymu, bendradarbiavimu ir darbštumu. Pelno siekimas tarsi turėjo užtikrinti visų gyvenimo lygio augimą, sąlygų gerėjimą. Tačiau socialinė nelygybė pasaulyje didėja, o problemos sprendimo dar niekas nerado. Tiesa, buvo keliamas lozungas – atimti ir pasidalinti, bet jis ilgalaikio rezultato neužtikrina.

Viena iš pagrindinių pasaulio darbo pasidalijimo pasekmių – globalizacija. Tačiau jos raidą neigiamai paveikė pasaulinės ligos protrūkis. Epidemija atskleidė šio ekonomikos, kultūros ir politikos varianto silpnąsias puses dėl gamybos pasiskirstymo pasaulyje, todėl tenka peržiūrėti ir nukreipti pajėgas tarsi priešinga linkme. Atsikuria stambios nacionalinės ekonomikos, politikoje randasi nauji blokai ir koalicijos bei sąjungos. Europos sąjunga viena iš jų. Nors čia iškyla dilema. Norint vienytis, būtina jungtis su tais, kurie jums artimesni. Su priešais tenka elgtis atsargiau. Kas rodo, kad šalis ar jų sąjunga jums artima? 

Neseniai girdėjau vieno lietuvių verslininko, užimančio vieną vadovaujantį postą susivienijime, kad gal reikia su Baltarusija palaikyti geresnius santykius. Nes ji lyg ir bando laviruoti, nutolti nuo Rusijos. Gal ją kiek pastūmėti reikiama linkme ir vėl Lietuva veš trąšas, pirks pigius traktorius ir medieną. Toks požiūris rodo aukštą nebrandumo lygį. Kaip sako viena žymi patarlė: kiek vilką bešertum, jis vis tiek į mišką žiūri. Mano nuomone, su banditais reikia elgtis kitaip, nei su draugiškais kaimynais. Pagrindas yra bendra ar panaši vertybių sistema. Ne veltui sakoma, kad draugai niekuomet neišduoda. O priešai – visada. Todėl galima tvirtinti, kad moralinės vertybės, kurios vyrauja tos šalies vadovybėje, yra pakankamai geras rodiklis vienijimuisi arba atmetimui.

Europoje ilgą laiką vyrauja pragmatiškas ar net formalus požiūris į ES šalis nares ir norinčias jomis tapti. Teisinė sistema, laisvos rinkos ekonomika, ekologija ir panašūs dalykai yra jai labai svarbūs. Nesutinku. Turime nemažai pavyzdžių, kur lyg ir vyrauja rinka, yra teismai, rūpinamasi aplinkosauga, bet paminamos žmogaus teisės, įstatymai traktuojami subjektyviai, nelygiaverčiai traktuojamos tautos, valstybė iškeliama aukščiau, nei asmenybė. Tai jau turėtų būti praeitas vertybių etapas.

Galima matyti, kad ne tik JAV šiuo metu perkainuoja vertybes. Rusijos karas prieš Ukrainą privertė ir europiečius pakeisti savo požiūrį į „amžinąsias“ vertybes, peržvelgti, kurios jau nebetinka laiko dvasios, kokios naujosios jas gali pakeisti. Aišku, daugeliui sunku  pergyventi šį virsmą, kai seni pamatai pradeda irti. Atrodo, kad pasaulis žlugs. Netiesa. Tai jau buvo Europos istorijoje keletą kartų, o ji vis dar gyva ir vystosi. Atėjo laikas svarstyti, kokia bus ateities visuomenė, kokios dvasinės vertybės sudarys jos pamatą.