Apie tolerancijos ribas ir kokios netikėtos jos būna

Tačiau anądien vienas dalykas mane stipriai nustebino. Turiu pažįstamą. Jo tėvas turkas, motina prancūzė, gimęs ir augęs Anglijoje, o jo kalba ir tarimas toks, kad nors į radiją leisk.

Vaikščiojanti laikrodžių enciklopedija, todėl turim apie ką pasikalbėti. Jo asmeninis gyvenimas – jo reikalas ir tik ilgainiui supratau, kad jis galbūt yra gėjus, nes keliskart paminėjo žodį boyfriend, o tai reiškia visai kita nei roommate ar flatmate, kas Londone labai įprasta.

Tačiau skirtingai nei mūsų gėjai – profesionalai, jis to visai neakcentuoja, su tinklinėms kojinėms ir aukštakulniais nevaikšto, o ką jis daro namuose – ne mano reikalas.

Nei jis pasakoja, nei man įdomu. Taigi, labai įdomus ir smagus pašnekovas.

Anądien prie mūsų priėjo kita pažįstama – radikali veganė (ne idėjinė, o kaip suprantu vien dėl to, kad nesusitvarko su savo figūros ypatumais) ir prasidėjo kalbos apie veganizmą.

Tas mano pažįstamas sakė, kad ir jis anksčiau bandė veganauti, bet po to metė šitą reikalą. Ir paaiškino:

„Tėvas man pasakė: jei esi gėjus, ok, aš su tuo susitaikau, bet jau veganų mūsų šeimoje tai nebus!”