Kai bet kas galėjo paklausti - ko čia atėjai, kur eini ir ką veiki, kodėl nedirbi, parodyk kišenes, ką čia nešiesi?
Ir visi prisimenam, kaip okupantai prieš ir po sausio 13-sios stabdė ir tikrino mašinas ir autobusus.
Šitaip net per Spalio demonstracijas nestabdė ir netikrino.
Laikas sugrįžta, visos imperijos miršta vienodai, pradžioje atrodo baisios, pabaigoj – juokingos ir apgailėtinos.
Mačiau tą iš baimės ir neapykantos kretintį, privatizavusį Tėvynės garbę senį, perduodantį estafetę kolaborantei, tupėjusiai išdavikų ir žmogžudžių kontoroje lemtingu valstybei metu.
Ir bepročių džiūgavimą.
Mačiau suvarytus menkystoms paploti pakalikus ir saujelę fanatikų, kuriuos iš visų pusių filmavo ir transliavo, kurie susirinko iš anksto ir po to buvo išvesti per bromą, tik jiems atidarytą.
Mačiau Romualdą Ozolą jūsų rankose ir širdyse.
Jūsų šviesius veidus ir akis, rankos dar jaučia spaudžiančių delnų šilumą. Jaučiu dar apsikabinimų artumą, parsivežiau namo jūsų balsus ir tikrumą.
Numirėlių pasaulis iš ekranų toks pat, kaip prieš tris dešimtis.
Apsisupęs milicija, melu, nepasitikėjimu ir susireikšminusio generalinio kultu. Viena partija, vienas vadas, viena tiesa.
Baisu, kada žmonės bėga iš Tėvynės, bet dar baisiau, kai valstybė išeina iš žmonių širdies. Baisiausia, kada į širdis ateina tuštuma, kurią užpildo valstybės surogatas - šokti, dainuoti ir primityviai tampytis.
Tokia valstybė turi kariuomenę ir vyriausybę, įstatymus ir įstaigas, tačiau iš tikrųjų tai tuštuma, kuri sugrius nuo pirmo išbandymo.
Be žmonių tikėjimo ir pasitikėjimo, be tikrumo, suvaidinta, apsimetėlių valdoma valstybė yra mirusi.
Apsidairykim - dovanotos nepriklausomybės laikas baigiasi, atėjo metas akmenis rinkti. Tikrą valstybę mes dar tik turim sukurti.
Duok Dieve, kad suspėtume.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį ve.lt neatsako.
Rašyti komentarą