Žymios neišnešiotų naujagimių mamos: džiugino net mažiausi vaikų pasiekimai

Didžiulis šokas, pasimetimas, susidūrimas su nežinomybe, baimė dėl mažylio likimo – mamas, kurioms gimsta neišnešiotas naujagimis, užklumpa daug nemalonių jausmų ir minčių. Savo patirtimi auginant ankstukus dalinasi trys žymios mamos – operos solistė Ieva Prudnikovaitė-Pitrėnė, radijo laidų ir renginių vedėja Daiva Tamošiūnaitė ir dainininko Virgio Stakėno dukra Agnė Stakėnaitė-Dizona, prisijungusios prie pirmosios Lietuvoje neišnešiotų naujagimių asociacijos "Neišnešiotukas" bendruomenės.

Žymios mamos sutaria, kad didžiausia pagalba ankstukų susilaukusioms mamoms – šeimos palaikymas, padedantis išgyventi sunkiausias akimirkas ir pamatyti šviesą tunelio gale, o ankstukų tėvų bendruomenės tarpusavio pagalba – svarbus įrodymas, kad esi ne vienas ir visuomet gali kreiptis pagalbos į bendruomenės narius.

I. Prudnikovaitė: skaudžiausia, kad negali būti su vaiku

I. Prudnikovaitė prisimena, kad tik gimus Veronikai ją užplūdo įvairiausi jausmai – šokas, baimė, pasimetimas ir nepasitikėjimas savo jėgomis. Visos jos svajonės, kaip priglaus mažylį, maitins jį, apsivertė aukštyn kojomis, o žinios apie neišnešiotus kūdikius buvo labai miglotos, trūko informacijos. Skaudžiausia Ievai buvo tai, kad ji negalėjo būti su vaiku – pirmąsias savaites neišnešiotukai praleidžia inkubatoriuje. Ji tapo tik situacijos stebėtoja ir mokine.

"Kiekviena procedūra, tyrimas ar dūris gąsdino ir varė į neviltį. Atvykus į neišnešiotų naujagimių skyrių šokiravo ten esančios mamos – tikra zombių kariuomenė. Pavargusios, išsigandusios, išsekusios nuo jaudulio ir maldų. Teliko pasitikėti gydytojais ir sesutėmis, kuriems visada būsime labai dėkingi, ir mokytis būti ankstuko mama. Esu labai laiminga, kad Veronika buvo labai stipri, imli, stipriai kabinosi į gyvenimą ir netgi išmoko žįsti. Tačiau nepaisant visų mūsų didesnių ir mažesnių pergalių, pirmieji metai buvo išties sudėtingi, rėksmingi ir bemiegiai", – prisimena Ieva.

Operos solistė pažymi, kad tokioje situacijoje atsidūrusiems tėvams palaikymas yra būtinas, ir čia didžiausią vaidmenį vaidina šeima. Labai svarbus, pasak jos, ir ligoninės personalo palaikymas – kad jis suteiktų informaciją, išklausytų norus ir baimes. Būtent visapusiškas palaikymas, pasak jos, padėjo išgyventi sunkiausią laikotarpį.

"Ačiū Dievui, dabar jau viskas praeityje. Veronika sveika, stipri, puikiai vystosi ir įdomiai mąsto. Tačiau visa ši situacija pakeitė mano požiūrį į gyvenimą. Dabar į neišnešiotumą galiu žvelgti visiškai atviromis akimis. Tai nėra nuosprendis, liga ar piktas likimas. Tai tik kiek kitokios nei įprastos aplinkybės, kurios galiausiai labai daug duoda. Suteikia galimybę perkratyti savo vertybių sistemą, išmokti pasitikėti savo jėgomis ir kitaip pažvelgti į gyvybės dovaną", – sako Ieva.

D. Tamošiūnaitė: negalėjau įsivaizduoti, kad būna tokių vaikų

D. Tamošiūnaitė prisimena, kad visi pirmieji metai buvo kupini didžiulio nerimo. Jos mažylei buvo daroma akių operacija, ir niekas negalėjo pasakyti, kaip ji matys. Neramino ir įvairiausi nepagrįsti gandai: pavyzdžiui, jai paskambino visiškai nepažįstama moteris, kuri ją apkaltino slepiant tiesą, kad jos vaikas, kaip ir visi ankstukai, serga cerebriniu paralyžium.

"Aš net neįsivaizdavau, kad būna vaikų, kurie gimsta sverdami kelis šimtus gramų, panašesni į varliukus, o ne į rubuilius kūdikius iš paveikslėlių. Pamenu, kaip gydytoja, mane, tik ką išėjusią iš reanimacijos skyriaus, už rankos vedė prie inkubatoriaus ir sakė: tu tik neišsigąsk. Juk Adelė gimė liepos vidury, nors turėjo gimti spalio pradžioje. Sunku net patikėti, kokia ji buvo coliukė", – sako Daiva.

Pasak Daivos, sunkiausia jai buvo išlaikyti sveiką protą, vidinę pusiausvyrą ir nepasiduoti panikai, kai atrodo, kad niekas be jos pačios ir jos vyro netiki, kad mažylė išgyvens. Ji sakė esanti įsitikinusi, kad jai, kaip ir kiekvienai mamai, būtų pravertusi psichologo pagalba.

"Mačiau verkiančias mamas, kurių kūdikiams neužteko kažko, kad įsikibtų į gyvenimą. O atrodė, kad jie ir valgė geriau, ir kvėpavo geriau už manąją dukrytę. Todėl labai bijojau. Didžiausia parama man buvo dukrytės tėtis, budėjęs šalia nuo ryto iki vakaro. Padėjo ir močiutės, seneliai ir visa plačioji giminė – jutau, kad jie yra šalia bent jau savo mintimis, malda ir gerais palinkėjimais. Ir šiandien, atrodo, viskas gerai. Adelė nešioja akinukus, bet jai jų reikia tik dėl astigmatizmo ir tikėtina, kad ateityje išvis nereiks. Ją operavusi gydytoja Rasa Bagdonienė vis stebisi jos regėjimo kokybe, sako, kad tai stebuklas. O aš manau, kad gydytojai daro stebuklus", – sako Daiva.

A. Stakėnaitė-Dizona: pirmąsias dienas slėgė nežinomybė

Jungtinėse Amerikos valstijose gyvenanti A. Stakėnaitė-Dizona sako, kad po jos dvynukų Sofijos ir Čarlio gimimo jau 28 nėštumo savaitę visas gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis: iki tol apie ankstukus ji apskritai beveik nieko nežinojo. Pirmos dienos buvo fizinis ir emocinis šokas, Agnė nežinojo, ko tikėtis. Ji negalėjo net priglausti savo ankstukų, kadangi tai jiems būtų sukėlę per daug streso, tik kasdien juos lankyti inkubatoriuje.

"Pirmi metai buvo kupini džiaugsmų net mažiausiais pasiekimais: savaiminiu oro įkvėpimu, pieno nurijimu. Didžiausias sunkumas buvo nežinojimas. Stengiausi kiekvieną dieną negalvoti, kas bus rytoj, ir daryti viską, ką turėjau daryti. Ėjau į ligoninę, į darbą, tęsiau studijas, leidau laiką su pirmąja dukryte. Išmokome gyventi šia diena ir priėmėme mažylius tokius, kokie jie yra. Tik po metų supratome, kaip tai buvo sudėtinga, bet visąlaik žinojome, kad mes tai pereisim", – teigia Agnė.

Pasak Agnės, sunkumus įveikti padėjo didžiulė šeimos pagalba ir moralinė parama, kaimynų geranoriškumas, draugų ir bendradarbių palaikymas. Dabar mažyliams jau 4 metai, jie supanašėjo su kitais vaikais, nors nerimo dėl ateities išlieka.

"Ši patirtis mums suteikė stiprybės ir užgrūdino kitiems įvykiams, kurie galbūt laukia ateityje. Ji taip pat paskatino vertinti anksčiau visai menkais atrodžiusius pasiekimus: anksčiau net neįsivaizdavau, kiek daug džiaugsmo gali suteikti pramerktos kūdikio akys. Mano vaikučiai yra paruošti gyvenimui, nes buvo užgrūdinti nuo pačios jo pradžios. Labai džiaugiuosi, kad ir Lietuvoje dedamos pastangos padėti neišnešiotiems vaikams, informuoti visuomenę", – sako Agnė.

Statistika

Maždaug vienas iš dešimties naujagimių gimsta neišnešioti. Iš viso kasmet į pasaulį ateina 15 mln. neišnešiotų naujagimių. Daugiau kaip 1,1 mln. visų kasmet į pasaulį ateinančių neišnešiotų naujagimių neišgyvena.

Lietuvos statistikos departamento preliminariais duomenimis, 2013 m. Lietuvoje gimė 27309 naujagimiai, iš jų 1649 – neišnešioti. Pats mažiausias Lietuvoje gimęs, išgyvenęs ir sėkmingai užaugęs naujagimis tesvėrė 450 gramų, o pats jauniausias naujagimis gimė vos 22 savaičių.

Dabar išgyvena 57 proc. labai mažų, nė kilogramo nesveriančių neišnešiotų naujagimių, pirmaisiais Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metais išgyvendavo vos 12 proc. Didesnių neišnešiotukų, sveriančių 1000-1499 g., išgyvena 94 proc., pirmaisiais Nepriklausomybės atkūrimo metais išgyvendavo 48 proc.

Nuo rugsėjo 15 d. visoje Lietuvoje vyksta paramos iniciatyva "Ankstukai", kviečianti Lietuvos žmones padėti anksčiau gimusiems kūdikiams užaugti. Paremti ankstukus galima perkant specialiu "Ankstukų" akcijos ženklu pažymėtas prekes "Maxima" prekybos centruose, aukojant akcijai skirtose dėžutėse prekybos centro kasose arba visus metus skiriant paramą SMS žinute numeriu 1670 ir pavedimu į sąskaitą.

Paramos projektą „Ankstukai“ inicijuoja neišnešiotų naujagimių asociacija „Neišnešiotukas“ ir kūdikių kosmetikos gamintojas "Johnson‘s Baby". "Ankstukams" greičiau augti padeda "Maxima" ir "TV3".