Žurnalistei paskata rašyti – nuomonių įvairovės trūkumas

Klaipėdiškė Palmira Martinkienė, išbandžiusi žurnalistės, prokuratūros atstovės spaudai profesijas, pamiklinusi ir rašytojos plunksną, pastaraisiais metais įvairiuose interneto portaluose paskelbė įdomių publikacijų, kurias pamėgo ir skaitytojai. Išskirtinių Palmiros tekstų, komentarų galima rasti socialiniuose tinkluose ir... trečiadieniais „Bangos“ laikraščio skaitytojų puslapyje. Pakalbinome Lietuvos žurnalistų sąjungos Klaipėdos apskrities skyriaus narę, žinomą uostamiesčio žurnalistę P. Martinkienę apie kūrybą ir vasaros malonumus.

Kimba į „nepatogias“ temas

– „Bangos“ skaitytojai jau susidomėjo Tavo komentarais, nes rašai tiesiai šviesiai, nebijai plaukti ir prieš srovę. Kada atradai savo, kaip apžvalgininkės, talentą?

– Pradėkime nuo to, kad nevadinčiau komentarų rašymo talentu. Geru apžvalgininku, mano nuomone, gali būti tik gyvenimiškos patirties turintis žurnalistas ar kitos profesijos atstovas. Pagal skaitytojų atsiliepimus supratau, kad jos žmonėms arba patinka, arba... juos erzina, supykdo. Abiem atvejais tai yra gera paskata bei padrąsinimas rašyti. Šiuo metu šia paskata laikyčiau nuomonių įvairovės mūsų tokioje įvairioje žiniasklaidoje trūkumą, atsirandančias „nepatogias“ temas, apie kurias neva yra nekorektiška, nepatogu kalbėti, t. y. matau tokias labai keistas, naujas lyg ir savicenzūros apraiškas, kurios man asmeniškai nėra priimtinos. Manau, kad korektiškai ir, svarbiausia, argumentuotai galima ir būtina kalbėti iš esmės apie viską. Kad perdėtas vadinamasis politkorektiškumas pakenkė Europai ir ypač – Vokietijai, parodė nesugebėjimas suvaldyti pirmųjų pabėgėlių srautų bei išankstinės pernelyg optimistinės kai kurių Europos politikų prognozės šiuo klausimu. Visai nesididžiuoju, tik konstatuoju, kad tada buvau, ko gero, pirmoji Lietuvoje, viename iš savo komentarų, publikuotų tada viename iš didžiųjų internetinių portalų, įžvelgusi tokias netoliaregiškos politikos pasekmes. Tai tapo kaip ir savotišku patvirtinimu, kad, regis, dar nenusišneku ir galbūt turiu tam tikrą žurnalistinę intuiciją, vadinamąją uoslę, kuri vėlgi atsiranda tik su profesine ir gyvenimiškąja patirtimi. Tačiau bet kuriuo atveju pati sau esu labai kritiška ir reikli, labai retai iki galo būnu patenkinta galutiniu rezultatu.

Gyvena šia diena

– Ką veiki dabar ir ką planuoji kūrybinėje erdvėje artimiausiu metu?

– Šiuo metu aš esu vadinamoji freelancerė – laisvai samdoma žurnalistė, dirbu su tais, kas pasiūlo man tinkantį ir patinkantį kokį nors kūrybinį darbelį. Be to, kad kartą per savaitę rašau „Bangai“, dar turiu tekstų redagavimo užsakymų, pavertėjauju iš rusų kalbos. Mano gyvenime šimtu procentų tvirtinasi posakis „Mes planuojame, o Dievas juokiasi“, todėl pastaruosius keletą metų stengiuosi neplanuoti daugiau nei kokias dvi dienas į priekį. Gyvenu šia diena, ir man toks gyvenimo būdas labai patinka bei tinka. Žinoma, kūrybinių minčių turiu pačių įvairiausių, šį bei tą ir darau, tačiau kol nėra konkretaus rezultato – stengiuosi apie tai nekalbėti ne tik kitiems, bet ir pati sau.

Dviratis ir jūra – didžiausi malonumai

– Ko dosni Tau šių metų vasara?

– Vasarą labai myliu, tai mano metų laikas. Nekeiksnoju ir šios neva lietingos vasaros, kuri man – nuostabi! Didžiausia šios vasaros kūrybine atgaiva laikau „Bangos“ redaktorės kvietimą rašyti jūsų laikraščiui. Dar parašinėju, kai kyla poreikis, ir savo pačios tinklaraštyje. Dar turiu rytmetinius pasivaikščiojimus su neseniai atrastomis šiaurietiško ėjimo lazdomis parkelyje šalia namų, dar – kavos gėrimą balkone su savo kate Murke, dar – savo mylimą Smiltynę su jos stebuklingais smėlio paplūdimiais, į kuriuos mėgstu numinti dviračiu viena pati... O kur dar gausybė pačių įvairiausių nemokamų renginių – tik spėk suktis! Žodžiu, vasarą man užsiėmimų niekada nepritrūksta, o kiekviena diena yra mažas naujas stebuklas, dovanojantis kad ir iš anksto neplanuotą išvyką į mano vyro Prano gimtąjį miestą Liepoją. Svarbu yra „neužsiciklinti“ ties buities rūpesčiais, nesikoncentruoti į pinigus, materiją, kas, pastebiu, ypač būdinga lietuviams. Aš į gyvenimą žiūriu leng-vai, gal net kažkiek kaip į žaidimą. Juk jis mums duotas tik vienas, todėl tikrai jo neverta aukoti, dirbant nemylimą darbą, gyvenant su nekenčiamu vyru ar pavyduliaujant kaimynui geresnio automobilio. Beje, jei kam įdomu – mes su vyru automobilio neturime ir neketiname jo įsigyti, „vairuojame“ tik dviračius.