Žurnalistas H. Vaitiekūnas pasipiršo iš karto

Laidoje „Gimę tą pačią dieną“ prisimindamas studijų Žurnalistikos fakultete laikus, H. Vaitiekūnas juokėsi, kad tuometiniai studentai stipriai skiriasi nuo šių dienų jaunimo. Pasak žurnalisto, šiolaikiniai studentai tikriausiai net nežino, ką reiškia „pasinešiojami pinigai“.

„Būdavo, tėvai duoda bendrabučiui pinigų, bet juos išleidi. Tada eini pas bendrabučio komendantę, sakai: „Ar galėčiau sumokėti kitą savaitę?“ Paniurzgėdavo, bet buvo draugiška studentams. Čia gimė tokia sąvoka „pasinešiojami pinigai“ – šiandieniai studentai jos nežino. 

Gyvenome 13 žmonių viename kambaryje. Pas ką nors tėvai atvažiuoja aplankyti, sakydavo: „Parodyk, ar turi pinigų.“ Užvakar davė, o šiandien nebeturi. Tada iš visų surenki pinigus, parodai tėvui, kad turi. Po to tėvai išvažiuoja, vėl visiems išdalini“, – prisiminė jis.

Visgi studijų laikai Henrikui įsiminė ne vien dėl pinigų stygiaus. Žinomas vyras atskleidė, kad žurnalistokos studijose užsibuvo neilgai – nusižengus taisyklėms buvo išmestas iš bendrabučio.

„Buvo šalta, radiatoriai neveikė, susikūrėme laužą kambaryje ant grindų. Ir išmetė mus iš to bendrabučio. Rašiau laiškus tėvams, kad labai sėkmingai studijuoju.

Netgi nusiunčiau jiems „Tarybinio studento“ laikraštį, nes pirmame puslapyje buvo nuotrauka, kaip į Gegužės 1-osios paradą eina Vilniaus universitetas ir jo ženklą nešu aš su draugu. Tik nepažiūrėjau, kad 4-ame puslapyje buvo parašyta, jog aš išmestas iš universiteto už laužo kūrenimą bendrabučio kambary“, – kalbėjo pašnekovas.

Net ir išmestas iš studijų, H. Vaitiekūnas bandė atrasti save skirtingose srityse. Jis išmėgino ir bibliotekininkystės, ir bibliografijos specialybę, dar vėliau – teisę, tačiau galiausiai suprato, jog širdis linksta prie žurnalistikos. 

Pradėjęs dirbti laikraščio redakcijoje, vėliau televizijoje, žinomas vyras visas jėgas atiduodavo mylimam darbui. Nors darbo grafikas ir buvo itin įtemptas, laiko rasdavo pasisėdėjimams kavinėse – vienoje jų sutiko savo būsimą žmoną.

„Maždaug 45-ą sekundę sužinojau, kad jos vardas Marytė, ir pasiūliau jai už manęs ištekėti. Ji sako: gerai. Sakau: tada dar telefono numerį prašau duoti. Ir išėjau ją ten palikęs. Tokia buvo mūsų pažintis“, – šyptelėjo H. Vaitiekūnas.