Žinomų žmonių mintys apie Lietuvą

Radijo ir TV laidų vedėja Gerūta Griniūtė

- Ką jums reiškia Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis?

- Pirmiausia – laimę būti Lietuvos dalimi. Taip pat laisvę, galimybes plačiąja prasme, pasididžiavimą. Šiame jubiliejuje sutelpa labai daug dalykų.

- Ar iškovota Nepriklausomybė pateisino jūsų viltis?

- Esu optimistė, todėl visur pirmiausia stengiuosi įžvelgti teigiamus dalykus. Manau, kad judame sparčiais žingsniais pirmyn. Turime kuo didžiuotis, turime galimybę rinktis daugelyje sričių, ko anksčiau negalėjome. Visada yra kur stiebtis ir tobulėti, bet svarbiausia, kad turime galimybių tą daryti. 

- Kuo nūdienė Lietuva gali didžiuotis?

- Sunku būtų išskirti vieną dalyką – jų yra daug: istorija, kultūra, kalba, žmonių pasiekimais įvairiausiose srityse. 

- Ar kėlėte vėliavą ant savo namo?

- Žinoma. Kėliau dvi vėliavas – Lietuvos trispalvę ir istorinę vėliavą su Vyčio simboliu. Papuošiau ir namus: nuo trispalvių žvakių – iki Lietuvos menininkų darbų. Simboline „vėliava“ gali tapti ir muzika. Štai ir dabar namuose skamba lietuvių džiazas.  

- Kaip jūs ir jūsų šeima paminėjote šimtmečio šventę?

- Džiugiai ir įsimintinai. Mes laimingi, kad turime galimybę paminėti atkurtos Lietuvos šimtmetį, ne visiems pasitaiko tokia proga. Gimėme gražiu metu. 

- Ko palinkėtumėte Lietuvai, pradėjusiai skaičiuoti naują šimtmetį?

- Kad taptume dar kūrybingesni ir stipresni savo vidumi, kad visada žengtume pirmyn. Linkiu neprarasti tikėjimo ir pasitikėjimo vieni kitais, nes tai labiausiai mus ir vienija. 

Režisierė Giedrė Žickytė

- Ką jums reiškia Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis?

- Mūsų tauta yra nepapratai unikali. Ji turi labai daug datų – įkūrimo datą, atkūrimo datą. Tai tik dar kartą įrodo sudėtingą mūsų istoriją, geopolitinę padėtį, nepalankias aplinkybes ir ragina didžiuotis tuo, kad būdami tokie maži, turėdami tokį nenuspėjamą kaimyną, sugebėjome išlikti, išsaugoti savo kalbą, kuri yra viena seniausių pasaulyje, savo identitetą, savo sienas. Ačiū partizanams, kad jų dėka mažiau kitos valstybės piliečių norėjo įsiveržti į mūsų šalį. Ačiū visiems laisvės herojams, nes jei ne jų pasiaukojimas, nežinia kokia kalba dabar kalbėtume ir kurią vėliavą keltume. Aš, kaip laisvės vaikas, nepaprastai vertinu laisvę, tai, kad galiu kurti ką noriu, keliauti kur noriu, kalbėti ką noriu. Dabar mūsų gyvenimas yra mūsų rankose. O tą mes dažnai pamirštame ir nevertiname. Labai noriu, kad tokios datos paskatintų atsigręžti į mūsų nelengvą kelią, didžiuotis tuo, kas esame, ir vertinti tai, ką turime. Nes dar visai neseniai buvo tokie laikai, kai už vėliavos iškėlimą galėjai patekti į kalėjimą, kai niekur negalėjai išvažiuoti, kai pasisvečiuoti Lenkijoje buvo tas pats kas dabar nuvykti į Tailandą. 

- Ar iškovota Nepriklausomybė pateisino jūsų viltis?

- Čia lygiai taip pat kaip su santuoka. Kai įsimyli, juk negalvoji, kad dabar jau tik tas kitas žmogus bus atsakingas už tavo laimę. Taip ir valstybėje. Kaip susikūrėme, taip ir turime. Nėra paprasta gyventi, yra visokių iššūkių, bet viskas priklauso nuo mūsų. Kuo būsime sąžiningesni, tuo visiems bus geriau. Pradėkime nuo savęs, nuo savo vaikų. 

- Kuo nūdienė Lietuva gali didžiuotis?

- Savo žmonių darbštumu, atkaklumu, kūrybingumu. Man atrodo, kad esame labai darbštūs žmonės. Tą turime išlaikyti. Mūsų nedaug, bet daug pasiekusių žmonių koeficientas yra pakankamai aukštas. 

- Ko palinkėtumėte Lietuvai, pradėjusiai skaičiuoti naują šimtmetį?

- Tolerancijos, kūrybingumo, atvirumo, kad daugiau skaitytume knygų ir mažiau būtų kraštutinių pažiūrų. 

Operos solistas Merūnas Vitulskis 

- Ką jums reiškia Lietuvos atkūrimo šimtmetis?

- Kaip ir kiekvieną kartą sugrįžus į Lietuvą, ar žiūrint į savo vaikus, galvoju apie tai, kas yra mano identitetas, kas man yra labai svarbu. Dar kartą prisimenu, kiek senoji karta paaukojo dėl to, kad šiandien galėtume laisvalai kvėpuoti, keliauti, atostogauti... Tai ir yra Vasario 16-oji. Manau, tai - kiekvienam svarbi proga.    

- Ar iškovota Nepriklausomybė pateisino jūsų viltis?  

- Jokiu būdu negalima sakyti, kad nusivylėme. Tai būtų neteisinga - yra žmonių, kurie paaukojo gyvybę dėl to, kad šiandien galėtume būti tokie, kokie esame ir negyventume po svetima vėliava. Estafetė yra perduota mums, jauniems žmonėms, kad ir toliau su šia idėja gyventume. Žmonės neretai daro klaidą ir tapatina šalies valdžią ir pačią šalį, tačiau tai du skirtingi dalykai. Lietuva yra medžiai, gamta, žemė, oras, kuriuo kvėpuojame, kvapai, kuriais mėgaujamės, gėlės, kurias skiname... Dalykai, kurie kitose pasaulio vietose galbūt jau neprieinami žmonėms, paversti privačiomis teritorijomis. Mes dar galime pabūti miške, ežero pakrantėje, pasimėgauti gamta ir tai – didžiulis turtas. Kad ir kiek pasaulio mačiau, nemačiau geresnės šalies gyventi ir auginti vaikus. Ir veikiausiai nepamatysiu.

- Kuo gali didžiuotis nūdienė Lietuva? 

- Pirmiausia reikia didžiuotis žmonėmis, nes tikrai turime, kuo didžiuotis.  Kai, pavyzdžiui, patenki į situaciją, kurioje gali padėti tik specialistai, pamatai, kiek daug talentingų žmonių yra. Kartais burnojame ant gydytojų, gaisrininkų ar policininkų, o būtent jie yra žmonės, kurie reikiamą akimirką gali išgelbėti gyvybę. Aš didžiuojuosi tais, kurie gyvendami „susispaudę“ ir nevertinami, daro didižiulius darbus. Taip pat galime didžiuoti turtinga kalba ir nuostabia gamta. Nežinau kitos šalies, kuri gali pasigirti netoli sostinės esančiais regioniais ar nacionaliniais parkais. Tai didžiausias turtas ir apie tai reikia galvoti dažniau. Galbūt per daug burbame, būname savanaudiški ar sarkastiški ir nepastebime teigiamų dalykų.  

- Jei keliate vėliavą ant savo namo, kodėl: ar dėl vidinio poreikio, ar dėl šventos ramybės, kad negautumėte baudos?

- Dėl savo vidinės būsenos. Taip pat norėdamas parodyti pavyzdį savo vaikams. Su vėliava žmonės eidavo į karus, o vėliavnešys visuomet stovėdavo pačiame priekyje, rodydamas iš kur atėjo ir kuo gali didžiuotis – vyrais, kurie eina ginti savo šalies, vaikų, žmonų, seserų... Vėliava yra labai svarbus ženklas. Kas yra žmogus be namų ir savo atspirties taško? Jis tarsi iš niekur. Manau, visi turi kelti vėliavą ir taip skelbti – nesu iš niekur, esu lietuvis ir turiu savo šaknis, namus, atspirties tašką. Tačiau vėliava neturi būti tik medžiagos gabalėlis, ji turi būti paremta mūsų vidine būsena ir pirmiausia turi būti dvasine vėliava, o tik vėliau empyrinis ženklas, kurį galima paliesti. Meilę savo šaliai, kaip sakė mano patriotas senelis, turime rodyti darbais. 

- Kaip paminėjote šimtmečio šventę? 

- Dainavau net keliuose šventiniuose koncertuose. Atlikau gerai žinomą dainą „Lietuva brangi“, taip pat giedojau Lietuvos himną. Man kaip artistui, tai didžiausias įvertinimas. 

- Ko palinkėtumėte Lietuvai, pradėjusiai skaičiuoti naują šimtmetį? 

- Pirmiausia kuo daugiau otimizmo. Šiuo metu viena aktualiausių problemų -emigracija, nors žinau jau ne vieną, kuris grįžta supratęs, jog niekur kitur nebus savas. Nereikia nusivilti ir pradėti nuo savęs, tad linkiu optimizmo.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“