Winston Churchill: "Sėkmė - ne rezultatas, o procesas"

Vinstonas Čerčilis  nugyveno ilgą ir ryškų gyvenimą. Jis mokėsi akmenskaldžio ir sodo architekto amatų, buvo karininkas, karo korespondentas, redaktorius ir dailininkas, rašytojas, istorikas, o nuo 25 metų pusę amžiaus vairavo politinį Didžiosios Britanijos gyvenimą. Jis tapo viena ryškiausių pasaulio istorijos figūrų.

1874 metų lapkritį "Times" vedamajame pasirodė trumpas pranešimas: "Lapkričio 30 Blenheimo rūmuose ledi Randolph Churchill prieš laiką pagimdė sūnų." Tokia buvo tradicija - pranešti visuomenei apie garsių Anglijos šeimų atžalų gimimą.

V. Čerčilis, be abejo, priklausė tokiai giminei. Jis buvo septintas Malboro (Marlborough) hercogo vaikaitis. Anglija turėjo ne daugiau kaip 20 hercogų šeimų, ir Malboro šioje hierarchijoje buvo dešimta.

Ledi Rendolf Čerčil, mergautine pavarde Dženė Džerom, jauna emancipuota amerikietė, lankydavosi viešuose renginiuose ir paskutiniais nėštumo mėnesiais. Dėl to Vinstonas Čerčilis, būsimasis Anglijos ministras pirmininkas, gimė per pokylį moterų drabužinėje tarp nėrinių.

Mažasis Vinstonas tėvų nedžiugino. Lordas Rendolfas Čerčilis laikė jį negabiu ir nedėjo į sūnų vilčių. Vinį auklėjo taip, kaip ir dera auklėti padorios anglų giminės atžalą: iš pradžių jį atidavė auginti auklei, po to - į parengiamąją mokyklą Askotoje, paskui - į mokyklą Braitone ir uždarą mokyklą Herou.

Čerčilio nepasiuntė į Itoną, kur mokėsi jo protėviai, manydami, kad berniukas tiesiog nepakels aukštų šios įstaigos reikalavimų. Mokykloje Vinstonas buvo paskutinis mokinys. Supratę, kad iš išsilavinimo nieko doro neišeis, tėvai atidavė sūnų į karo mokyklą, bet ir ten jis įstojo tik iš trečio karto.

Būsimasis literatūrinės Nobelio premijos laureatas karjerą pradėjo nuo žurnalistikos. Savo pirmąjį reportažą į Londono "Daily Graphic" jis atsiuntė iš Kubos. Saloje tuomet vyko partizaninis karas - kubiečiai kovėsi dėl nepriklausomybės nuo ispanų. Jaunojo anglų leitenanto karo reportažai Londone sulaukė sėkmės.

Vėliau Čerčilis išvyko į Indiją. Ten rinko medžiagą ir parašė pirmąją knygą. Iš jos, beje, neblogai uždirbo. 1899 metais, pasiūlęs savo paslaugas laikraščiui "Morning Post", Čerčilis išvyko į Pietų Afriką, į būrų karą. Dėl savo neramaus charakterio tučtuojau įsitraukė į karo veiksmus ir pateko nelaisvėn. Tačiau jam pavyko pabėgti. Grįžęs Anglijon, Čerčilis įgijo nacionalinio herojaus šlovę.

Čerčilis neapleido savo literatūrinių gebėjimų ir vėliau. Kai jam laikinai teko pasitraukti iš politikos, jis parašė keturis "Pasaulinės krizės" tomus ir šešis tomus apie savo protėvio didžiojo hercogo Malboro, šlovingojo pulkavedžio, gyvenimą. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, jis aprašė jį to paties pavadinimo knygoje ir gavo Nobelio literatūrinę premiją. Šį apdovanojimą vertino labiausiai.

Tikėjimas ir sėkmė

1900 metais dvidešimt šešerių metų Čerčilis buvo išrinktas į Atstovų rūmus nuo Konservatorių partijos. Jis tapo pačiu jauniausiu parlamentaru.

Tačiau greitai Čerčilis paliko nesutariančius konservatorius ir perbėgo pas liberalus. Būtent tada jis ir gavo pravardę Blenheimo Žiurkė. Ir ji buvo viena iš švelniausių.

Vėliau Čerčilis pasakys: "Jeigu tenka paklusti, reikia padaryti tai kuo gracingiau."

Šios taisyklės jis ir laikėsi visą gyvenimą. Per rinkimus 1906 m. Čerčilis pateko į parlamentą jau nuo liberalų partijos, ir greitai jo karjera pradėjo kilti: 32 metų - ministro padėjėjas kolonijų reikalams ir slaptas patarėjas, 34 m. - prekybos ministras, 35 m. - vidaus reikalų ministras.

Čerčilis visada skubėjo, jį ir vadino "skubančiu jaunuoliu". Jis niekada nesustodavo po nesėkmių, o jų būta nemažai. 1911 m. tapęs kariniu jūrų pajėgų ministru, Čerčilis sužlugdė operaciją ties Dardanаlais - žuvo daugybė anglų kareivių. Pralaimėjimas jam nebuvo atleistas: Čerčilis pašalinamas iš ministro posto.

1922 metais jis pralaimi rinkimus į parlamentą - pirmąkart per 22 metus. Neatneša jam sėkmės ir priešlaikiai rinkimai 1923 metais. Galiausiai 1924 m. jam pavyksta patekti į Atstovų rūmus, ir šįkart vėl nuo konservatorių partijos. Čerčilis tampa finansų ministru. Tačiau iš esmės jį domina tik viena.

Karas ir politika

Nuo vaikystės Čerčilis mėgo žaisti kareivius. Laikui bėgant atsirado noras komanduoti ir tikrai armijai. Antrasis pasaulinis karas buvo jo žvaigždžių valanda. 1940 m. Čerčilis priklausė kariniam štabui, o gegužės 10 d. tapo Didžiosios Britanijos ministru pirmininku.

Čerčilis buvo aršus komunizmo ir Stalino priešininkas, tačiau fašizmo grėsmės akivaizdoje neatsisakė bendradarbiauti. O štai su Ruzveltu juodu siejo draugystė.

Karui pasibaigus Čerčilis vėl pralaimėjo rinkimus - dabar jau nuo leiboristų partijos. Tačiau situacija šalyje keitėsi greitai, ir 1951 m. Čerčilis vėl tapo premjeru. Deja, šio jo politinės karjeros periodo negalima pavadinti ryškiu - Čerčilis paseno, dažnai sirgo, ir konservatorių partijoje į jį buvo žiūrima veikiau kaip į relikviją.

1955 m. Čerčilis nusprendžia atsistatydinti. Per atsisveikinimo vakarienę Elžbieta II pasiūlė jam hercogo titulą - toks titulas Anglijoje nebuvo suteikiamas jau daugiau nei šimtą metų. Bet Čerčilis atsisakė. Jis norėjo išsaugoti teisę likti Atstovų rūmuose.

Palikdamas rezidenciją Dauning strite 10, Čerčilis saliutuoja susirinkusiai miniai savo garsiąja pirštų kombinacija, reiškiančia "Pergalė", ir išvyksta į užmiesčio namą Čartvelyje. Čia praleidžia paskutinius 10 gyvenimo metų.

Meilė be atsako

Apie vieno didžiausių XX amžiaus politikų asmeninį gyvenimą žinoma nedaug. Regis, jis neturėjo daug patirties meilės reikaluose, mat su damomis buvo nerangus, jų drovėjosi. Valdingas, stipraus charakterio jaunuolis merginų akivaizdoje sutrikdavo, dažnai negalėdavo išlementi nė žodžio. Be to, jaunasis aristokratas turėjo dar vieną trūkumą: jis nemėgo šokti. O šokiai tais laikais buvo bene vienintelis būdas susipažinti su aukštuomenės dama.

Čerčilis ir pats pripažindavo, kad flirtui jis pernelyg santūrus. Vienas iš pirmųjų rimtų Vinstono susižavėjimų buvo ledi Pamela Plauden.

Indija... Mergaitė su šviesia suknele. Ji žiūrėjo į dangų, užvertusi galvą, jos akyse atsispindėjo debesys. Jauna anglų prezidento dukra Pamela pakerėjo jį savo grožiu. Ir jis pirmą kartą gyvenime pasiryžo asistuoti, nors ir nedrąsiai. Tačiau mergaitė neatsakė į jaunojo politiko jausmus.

Vinstono draugai dėl to nesisielojo, nes manė, kad mis Plauden nebuvo jam gera pora. Ji turėjo kaprizingos panelės reputaciją. Bet argi gali klausyti proto balso įsimylėjęs vyras? Žinoma, jis nepritarė draugams. Viename jo laiškų yra tokios eilutės: "Tai būtent ta moteris, su kuria aš galėjau gyventi ilgai ir laimingai."

Vedybos

Po mis Paulden atsisakymo Vinstonas ilgai nenorėjo skirtis su viengungio gyvenimu - iki pat 34 metų mažiaus. Jis visą dėmesį sutelkė į karjerą, tačiau kartą likimas jam pateikė siurprizą.

Klementiną Chozjė (Clementine Hozier) Vinstonas sutiko Londone per pokylį Kriu Hause. Klementina buvo Vinstono motinos draugės dukra. Kai mergina buvo pristatyta Čerčiliui, jis tik žvilgtelėjo ir netarė nė žodžio. Netgi nepakvietė šokti. Tada Klementina priėmė kito kavalieriaus kvietimą - ir tuo baigėsi pirmasis jų susitikimas.

Po ketverių metų Čerčilis ir ledi Chozjė šnektelėjo per pietus pas pastarosios tetą misis Helier. Vinstoną į šį priėmimą ištempė jo sekretorius Edis Marš.

Po antrojo susitikimo Vinstonas penkis mėnesius siekė merginos palankumo. 1908 metų rugpjūčio 11 d. Bleinhemo parke jis paprašė jos rankos, o rugpjūčio 15 d. laikraščiai pranešė apie sužadėtuves.

Nuotaka buvo jaunesnė 11 metų: jam buvo 33, jai - 24-eri. Jos šeima, nors ir neturtinga, priklausė tam pačiam ratui, kaip ir Čerčilis. Klementina laisvai kalbėjo prancūziškai ir vokiškai, pasižymėjo subtiliu protu ir humoro jausmu.

Jiedu tuokėsi Šventosios Margaritos bažnyčioje Vestminsteryje. Klementina atrodė kerinti. Tačiau net ir per savo jungtuves Vinstonas liko ištikimas politikai. Prieš ceremoniją, pamatęs finansų ministrą Loidą Džordžą, jis pasivedė jį į šalį ir su užsidegimu ėmė aptarinėti neatidėliotinus reikalus.

Savo medaus mėnesį jaunavedžiai praleido Italijoje. O sugrįžę apsistojo Ekton-strit Londone. Šis namas ir tapo Čerčilio šeimos rezidencija.

Kartais, kai likdavo už aktyvaus politinio gyvenimo borto, Vinstonas su malonumu leisdavo laiką namuose, žaisdavo su vaikais, tapydavo ir statydavo. Jis savo rankomis iš plytų ir akmenų surentė kanalų sistemą, padarė baseiną žuvims. "Visą 1928 metų rugpjūtį aš praleidau statydamas kotedžą ir diktuodamas knygą: 200 plytų ir 2000 žodžių per dieną", - vėliau prisiminė jis.

Klementina

Klementina buvo moteris, apdovanota ne tik išskirtiniu grožiu, bet ir nepaprastu protu, sugebėjimu blaiviai vertinti problemas. Už tai aplinkiniai jai atleisdavo per didelį reiklumą bei griežtumą. Ji niekada neprimesdavo vyrui savo nuomonės, tačiau visada jam buvo neginčijamas autoritetas.

Eleonora Ruzvelt kartą pasakė: "Jai atiteko nelengvas vaidmuo, bet ji vaidino jį oriai ir žavingai."

Vinstonas, palyginti su žmona, buvo tikras vėjo botagas. Jis nesistengė kurti grandiozinių planų ar pasverti kiekvieno žingsnio. Vinstonas manė, kad pergalė iš anksto garantuota. Toks pasitikėjimas Klementinai kėlė nerimą. Kaip ir mėgstamas Čerčilio žaidimas - ruletė. Kaskart, kai vyras nueidavo prie žaidimų stalo, ji susilielodavo.

Klementina buvo vienintelis žmogus, gebėjęs prisitaikyti prie audringo Čerčilio charakterio. Laikui bėgant jis darėsi vis ūmesnis, pasiduodavo ilgalaikėms depresijoms.

Klemi Vinstonui buvo ne tik žmona, bet ir draugė, bendramintė. Apie ypatingą jų dvasinį ryšį žinojo visi. Antrojo pasaulinio karo metu Čerčilis gulėjo Kaire sergantis, emociškai išsekęs, ir anglų karinė vadovybė nerado geresnės išeities, kaip iš Anglijos iškviesti Klementiną. Tik ji galėjo padėti. Kaip angelas iš dangaus ji nusileido iš Didžiosios Britanijos BBC lėktuvo. Kai JAV prezidentą Ruzveltą pasiekė žinia apie Klementinos atvykimą į Kairą, jis pasiuntė Čerčiliui tokią telegramą: "Nuoširdūs linkėjimai Klemi! Aš nusiraminau sužinojęs, kad šalia Jūsų dabar - Jūsų vadas."

Klemė buvo su juo iki paskutinės dienos. Ir džiaugsme, ir skausme. Ji visada gyvai domėjosi tuo, ką darė jos vyras. Klemi dalyvavo netgi sudarant Čerčilio memuarus, bet ne kaip rašytoja, o kaip kritikė. Perskaičiusi pirmąjį tomą, ji sukritikavo Vinstoną dėl detalių ir smulkmenų gausos. Ir nors Čerčilis ilgai piešinosi, galų gale sutiko, kad jo kūrinys reikalingas redagavimo.

Misis Čerčil iki paskutinio atodūsio gynė savo vyrą nuo užsipuolimų ir tyčiojimosi. Kai 80-mečio proga Vinstonui įteikė Gremo Sazerlendo tapytą jo portretą, Klementina jį sunaikino. Jos žodžiais, Sazerlendas pavaizdavo jos vyrą kaip "išpampusį žiaurų monstrą". Ji atsakė neigiamai ir Salvadorui Dali, kuris irgi norėjo įamžinti Čerčilį drobėje.

1965 metų sausio 30 d. Čerčilis paliko savo gyvenimo moterį sulaukęs 90 metų ir suspėjęs su ja atšvęsti auksinį bendro gyvenimo jubiliejų.

Klementina pergyveno vyrą 12 metų, ji mirė 1977 metais. Jiedu susilaukė penkių vaikų, iš kurių išgyveno keturi, ir nugyveno kartu daugiau kaip pusę amžiaus. Abiejų žodžiais, nėsyk nepasigailėjo dėl savo pasirinkimo.

Garsiosios Čerčilio frazės

** Nensė Astor - Vinstonui Čerčiliui: "Jeigu jūs būtumėte mano vyras, aš jums į kavą įpilčiau nuodų."

Vinstonas Čerčilis: "Jeigu jūs būtumėte mano žmona, aš tą kavą išgerčiau."

** Jaltos konferencijos posėdyje Idenas kažką parašė ir ištiesė raštelį Čerčiliui. Šis, perskaitęs, sudegino jį savo cigaru. Paskui parašė atsakymą ir ištiesė jį Idenui. Idenas perskaitė raštelį, suplėšė jį į skutelius ir išmetė į krepšį popieriams.

Valstybės saugumo darbuotojai atkūrė Čerčilio raštelio tekstą. Jame buvo parašyta: "Nesijaudinkite. Senas vanagas neiškris iš lizdo."

Keletą metų rusų dešifruotojai bandė atspėti paslėptą raštelio prasmę. Jiems tai nepavyko. Po daugelio metų Chruščiovas susitiko Anglijoje su premjeru Čerčiliu ir jo paklausė:

- Mes įdėjome daug pastangų, kad suprastume raštelio prasmę. Tai senas reikalas. Jūs likote vienintelis iš didžiojo trejeto. Pasidalykite paslaptimi.

- Taip, man tuomet atsisegė klynas. Ponas Idenas perspėjo mane, o aš jį nuraminau.

** V. Čerčilis, nepaisant užimtumo, visada asmeniškai rinkdavosi darbuotojus savo kanceliarijai. Kartą, kai atsilaisvino asmeninio sekretoriaus padėjėjo vieta, Čerčilis kalbėjosi su vienu pretendentų, gana jaunu malonios išvaizdos žmogumi.

Sužinojęs pretendento vardą ir kilmę, Anglijos premjeras, prisidegęs savo nepakeičiamą Havanos cigarą, paklausė:
- O kiek jums metų, jaunuoli?
Į tai šis mandagiai atsakė:
- Dvidešimt devyneri, sere.
- Sakykite, o jūs vedęs?
- Taip, sere.
- O vaikų turite?
- Keturis, sere.
Patraukęs cigarą, seras Vinstonas nutilo ir po didelės pauzės pasakė:
- Jūs, jaunuoli, tikriausiai žinote, kad aš labai mėgstu rūkyti kubietiškus cigarus. Tačiau nepaisant to, kad aš labai mėgstu tai daryti, aš vis dėlto kartais darau pertrauką ir išsitraukiu savo cigarą iš burnos. Pagalvokite apie tai.

** Viename oficialiame pobūvyje, pilstydamas šampaną, oficiantas apipylė Čerčilį ir siaubingai persigando. Prie stalo pasidarė tylu kaip kapuose. Tylą pertraukė pats nukentėjusysis: "Meldžiamasis, jūs tikrai manote, kad tai pati radikaliausia priemonė nuo nuplikimo?"

** V. Čerčilis feldmaršalui Mantgomeriui pasiūlė išlenkti po taurelę viskio ir surūkyti po cigarą. Mantgomeris mandagiai atsisakė, motyvuodamas tuo, kad visiškai nevartoja alkoholio ir nerūko, todėl yra sveikas šimtu procentų. Čerčilis atsakė: "Vadinasi, jeigu aš geriu ir rūkau, tai jaučiuosi sveikas visais 200!"

** Fotografas, fotografuodamas Čerčilį per 80-ąjį gimtadienį, mandagiai paklausė: "Tikiuosi, sere, jog ir kitąmet tą pačią dieną galėsiu jus nufotografuoti?" - "O kodėl gi ne?" - nusišypsojo Čerčilis. - Tikiuosi, jūsų sveikata gera?"

Parengė Olga Beleičeva